Helene Papadopoulos organizuojami netradiciniai muzikiniai projektai, formuojamos originalios koncertinės programos, išsamiai ir kruopščiai pianistės formuojamos šiuolaikinio repertuaro interpretacijos, keičia ir gydo klausytojus.
Helenes Papadopoulos viso gyvenimo palydovė – J. S. Bacho muzika – įkvepia ją bendradarbiauti su kitais šiuolaikiniais kompozitoriais ir kurti naujas J. S. Bacho skambesiu paremtas muzikines kalbas.
Prancūzų pianistės Helene Papadopoulos koncertu jau šį šeštadienį, spalio 3 dieną, gales mėgautis Paliesiaus dvaro svečiai.
Kaip koncertuojanti pianistė, gyvenate įtemptą gyvenimo būdą. Šįmet užklupęs karantinas turėjo iš esmės pakeisti Jūsų kasdienybę. Į ką šiais metais telkiate savo dėmesį?
Karantinas pakeitė mano kasdienybę, nebeliko kelionių, koncertų, bendravimo su publika. Iš kitos pusės nemanau, jog tai mane iš esmės pakeitė kaip muzikantę. Kaip pianistė kiekvieną dieną siekiu iš naujo suvokti ir apibrėžti pačią grojimo fortepijonu ir koncertavimo idėją. Bandau atrasti naujus kelius, kaip būtų galima naujai susieti muzikos atlikimą ir kūrybą.
Šiųmetinė situacija patvirtino mano įsitikinimus apie stiprų meno poveikį žmogui ir pasauliui. Tikiu, jog šiuo metu muzika gali nušviesti ir sušildyti žmonių dvasias. Aš karantino metu daug skaičiau, ypač Alberto Camus knygas.
Kiekvieną dieną mano galvoje skambėjo jo pasakyti žodžiai „jei pasaulis būtų paprastas ir aiškus, menas neegzistuotų“. Karantino pradžioje šie žodžiai mane išgelbėjo – situacija buvo tokia neaiški, negalėjau suprasti, kas vyksta.
Labai jaudinausi, jog pandemija niekada nesibaigs. Tuo metu, atrodė, nieko daugiau negalėjau daryti, tik groti Bachą. Tik jo muzika man suteikė ramybės, joje radau viską, ko man tuo metu reikėjo gyvenime. Dėl to karantino metu mokiausi skambinti jo tokatas, kurios savyje slepia begalinį grožį, laisvę, išradingumą ir struktūrą. Grojimas yra labai fiziškas veiksmas, kuris paveikia smegenis, vidinę jauseną. Muzika leido man patikėti, kad viskas bus gerai. Tikiu, kad ir klausytojai koncertuose tai patiria.
Manau, akivaizdu, jog po pandemijos pasaulis nebus koks buvęs ir dėl to šiandieną yra svarbu ieškoti naujų klasikinio koncerto išraiškų. Naujas galimybes siūlančios šiuolaikinės technologijos vis tik negali pakeisti fizinio dalyvavimo muzikos koncerte ar kitame kultūros renginyje.
Šiuo metu bendradarbiauju su keliomis institucijomis (tokiomis kaip IRCAM Paryžiuje ir CNMAT Berkeley), kurios naujomis muzikos ir technologijų sąsajomis grindžia naujus ateities koncertų kelius.
Kaip šis bendradarbiavimas su muzikos institucijomis keičia Jūs kaip muzikantę ir Jūsų darbą?
Bendri projektai su mokslininkais ir muzikologais įpareigoja mane aiškiau suformuluoti savo projektų ir muzikantų koncepcijas. Iš tiesų kitaip pradedi žvelgti ir mąstyti apie muziką, kai susiduri su skirtingų žmonių požiūriu, idėjomis, įžvalgomis.
Kai drauge su kitų sričių atstovais nagrinėji tas pačias muzikines temas, jie siūlo keletą naujų minties krypčių, naujų požiūrio taškų. Dažnai taip pamatau anksčiau nepastebimus dalykus, kurie tampa svarbūs, o kartais net esminiai pasirodymo elementai.
Kuriami istoriniai ir kultūriniai kontekstai praturtina bendrą muzikinį suvokimą. Taip pat suprantu, kad šiandieniniame pasaulyje svarbu pasinaudoti technologijomis dėl jų galimybių.
Net ir dabar galime dalyvauti koncertuose, kurie vyksta kituose pasaulio kampeliuose. Nors gyvi koncertai yra svarbi ir nepamainoma patirtis, juos papildo šios naujos koncertinės patirtys. Taip technologijos tampa savaime įdomios, kuria naujus muzikos prasminius sluoksnius ir naujas patirtis.
Kaip galėtumėte apibūdinti savo, kaip muzikantės, gyvenimo būdą?
Manau, šiandieną pasaulis iš muzikanto reikalauja keleto įgūdžių. Žinoma, reikia talento, gabumų, svarbu būti gerai įvaldžius savo instrumentą. Tačiau šalia to reikia save organizuoti nuolatinių kelionių metu, planuoti savo laiką, mokėti efektyviai perduoti savo kūrybines idėjas kitiems žmonėms socialiniuose tinkluose.
Didžiausias iššūkis visame tame man yra išlaikyti savo kaip pianistės tapatybę. Atlikėjas stengiasi kuo tiksliau atkurti kompozitoriaus sukomponuotą muzikinį tekstą, perteikti jo intenciją, ketinimus. Tačiau visą tai perkandus šalia turi rasti vietos savo paties kūrybingumui, interpretacijai, požiūriui atsiskleisti. Kito kompozitoriaus muzikoje atlikėjas turi rasti save, atsižvelgdamas į savo kilmę, patirtį ir asmenybę.
Ar laikui bėgant keičiasi Jūsų santykis su J. S. Bacho muzika bei jos suvokimas?
Visada domėjausi J. S. Bacho muzika ir pirmiausia mane dar vaikystėje palietė jos grožis. Vėliau, kuo labiau gilinausi į jo kūrybą, tuo labiau pradėjau žavėtis jos genialiu formos jausmu, išradingumu, laisve. Grodama J. S. Bacho muziką, kiekviename takte turiu būti visa įsitraukusi intelektualiai, emociškai, fiziškai. Ji iš manęs pareikalauja visų sugebėjimų.
Kadangi kiekvieną dieną gilinuosi į jo muziką ir kaskart joje atrandu vis naujų elementų ir jų realizavimo būdų, dėl to ir mano J. S. Bacho muzikos supratimas nuolat kinta. Palyginus su anksčiau, šiandieną aš aiškiau matau kiekvieno kūrinio struktūrą, mažiau bijau išbandyti naujus dalykus ir kurti.
Praktikuodamasi skirtingų kompozitorių kūrinius, naudoju skirtingas technikas. Pavyzdžiui, kai mokausi R. Schuberto kompozicijas, siekdama išryškinti skambančias melodijas, svorį į pirštus perkeliu nuo pečių, ko nedaryčiau atlikdama J. S. Bacho muziką. Šio kompozitoriaus kūrinius mokausi skambinti dėvėdama specialias pirštines. Kadangi struktūriškai kūriniai labai daug reikalauja, turiu vienu metu viena ranka skambinti du vienas nuo kito nepriklausomus balsus. Kad tai geriau suvaldyčiau, dėviu pirštines.
Esate baigusi klavesino studijas. Kuo jos praturtino Jus, kaip muzikantę?
Pirmiausia gebėjimas skambinti klavesinu, atvėrė man naujas platesnes repertuaro galimybes. Mano mokytoja Aline Zylberach ne tik įskiepijo man meilę šiam instrumentui, bet pagilino mano suvokimą apie kiekvienam muzikantui svarbius grojimo aspektus – artikuliacija, frazavimas, interpretacija. Kadangi klavesino ir fortepijono techninės galimybės skiriasi, grojimas klavesinu man taip pat padeda geriau suprasti J. S. Bacho muziką, atrasti naujus muzikos aspektus, pajusti negirdėtą skambesį.
Kaip formuojate savitą kūrinio interpretaciją?
Mano vaidmuo yra atgaivinti muzikinį tekstą, parašytą ant popieriaus. Pati muzika pateiks visas žinutes. Tačiau kūrinio interpretacija kyla iš kelių dalykų derinio. Pirmiausia iš pačios muzikos, jos struktūros, harmoninio išdėstymo ir pan. Taip pat – iš stiliaus: atikuliacijos ar muzikinių ornamentų formulavimo, atlikimo praktikos žinių.
Mums visiems pasisekė gyventi tokiu metu, kai turime neribotą prieigą prie įvairių šaltinių – muzikos įrašų, filmų, knygų, taip toliau. Galimybė bet kuriuo metu klausytis didžių fortepijono meistrų, tokių kaip Vladimiras Horowitzas ar Rosalynas Tureckas, yra nepaprastai įkvepianti, praturtinti ar keičianti mano požiūrį. Į mano grojimą įeina visi dalykai, kuriuos išmokau ar patyriau gyvenime.
Kokie dalykai nulėmė ir suformavo Jus kaip pianistę?
Ta pianistė, kuria esu šiandieną, yra visų mano gyvenimiškų patirčių suma. Kiekviena perskaityta knyga, kiekviena pažintis ir koncertas apibrėžia ir nulemia mane kaip pianistę.
Mano tėvas matematikas vaikystėje pasiimdavo mane kartu į savo keliones ir aš turėjau galimybę ištisas dienas praleisti prabangiausiuose muziejuose, žiūrėdama į paveiksluose mirgantį šviesos, spalvų ir tekstūros žaismą, kurį šiandieną randu ir kuriu muzikoje.
Mano mokytojas Jeanas-Marcas Luisada supažindino mane su kino pasauliu, kuris taip pat tapo neišsemiamu mano kūrybos šaltiniu. Pavyzdžiui, neseniai, besimokydama J. S. Bacho Tokatą BWV910, supratau, kad užmezgiau ryšį tarp painių melodinių linijų ir aštraus Maxo Ophülso filmo „La Ronde“ virtuoziškumo.
Visa tai prisideda man prie naujų repertuarų ir programų idėjų. Dėl visų šių patirčių tvirtai tikiu, kad ilgiausias kelias iki tapimo pianiste buvo nueitas mažais, kartais net nepastebimais žingsneliais.
Kuo Jums yra unikali J. S. Bacho muzikos grojimo patirtis?
J. S. Bacho muzikos mokymasis ir grojimas man yra viso gyvenimo darbas. Daug laiko paskyriau šio kompozitoriaus muzikos istorinei, muzikologinei ir atlikimo praktikai. Tai, kaip per metus išsivystė jo muikos supratimas, išsiplėtė atliekamų kūrinių repertuaras, leidžia man įžvelgti netikėtas jo muzikos subtilybes, skirtingų kūrinių sąsajas ir jų įtaką šiandienos muzikai. Kai groju, apie visą tai kalba pati muzika.
Tikiu, kad muzikinės vertybės yra nepavaldžios laikui ir todėl egzistuoja konceptualūs ryšiai tarp praeities, šiandienos ir ateities muzikos. Mano nuomone J. S. Bacho muzika yra vienas giliausių tokių vertybinių pavyzdžių. Tai yra priežastis, dėl kurios bendradarbiauju su kitais šiuolaikiniais kompozitoriais, siekdama kurti naujas muzikines kalbas, remiantis J. S. Bacho muzika.
Kaip savo kasdienybėje puosialėjate kūrybiškumą?
Mano kūrybiškumas gimsta rutinoje. Kiekvieną dieną anksti keliuosi, groju pianinu, studijuoju partitūras, mokausi, skaitau knygas, rašau. Vakarais lankausi kavinėse, teatre, kine, bendrauju su kitais žmonėmis. Daug keliauju ir kelionėse juntama laisvė padeda man palaikyti kūrybiškumą.
Dažnai net būnant lėktuve gimsta pačios geriausios kūrybinės idėjos. Taip pat turiu įvairiausių muzikantės ritualų. Pavyzdžiui, vienas iš jų yra tai, kad prieš kiekvieną koncertą visada valgau makaronus su pesto padažu!
Kokią patirtį savo grojimu siekiate suteikti klausytojams?
Kai groju, klausytojui kartu su muzika perduodu savitą pasaulėžiūrą. Dėl to tikiuosi, jog mano grojimas gali padėti klausytojui pamatyti ir suvokti tai, apie ką jis anksčiau nebuvo pagalvojęs, suvokti ir išgyventi gyvenimą šiek tiek kitaip.
Tačiau specialiai daryti įtakos klausytojui nereikia, nes jis pats jaučia muziką, skambesys savaime kuria poveikį žmogui. Prisimenu kiekvieną savo koncertą ir jie visi man yra ypatingi įvairiais būdais. Man tikrai pasisekė, kad per kiekvieną pasirodymą patiriu kažką unikalaus.
Paprastai būdama scenoje jaučiuosi esanti tinkamoje vietoje tinkamu laiku – jaučiu harmoniją su muzika ir aplinkiniais žmonėmis. Šis ryšys kiekvieną koncertą daro ypatingą, tikiu, jog jis labiausiai paveikia klausytojus.
Dėkoju už pokalbį!