Muzikos mohikanas daug laiko praleidžia Vilniuje, kur dirba ir gyvena, tačiau radęs laisvą minutę skuba į Kauną.
„Esu ketvirtos kartos kaunietis. Čia – mano šaknys, širdis, tikrieji namai“, – kalbėjo G.Zujus, kurį kažkada viename televizijos projektų šviesaus atminimo atlikėjas Vytautas Kernagis pavadino „geležiniu Gediminu“. Tačiau gimtuosiuose Šančiuose kompozitorius laikomas kultūros, istorijos puoselėtoju, bendruomenės vienytoju ir naujų iniciatyvų skleidėju.
Servitutų gatvėje esančio dar kompozitoriaus prosenelio Lietuvos kariuomenės savanorio Jono Jankausko 1924 metais statyto namo kiemas tapo patrauklia vieta tiems Šančių gyventojams, kurie nestokoja kūrybinių sumanymų.
Muzikantas įsitikinęs, kad menininkai ir aktyvi, drąsi bendruomenė pakeitė rajono, kuris daugybę metų buvo žinomas kaip pramoninis ir pilkuma dvelkiantis, veidą.
– Esate užsiminęs, kad Šančiai turi potencialą ateityje išaugti į erdvę, kuri būtų panaši į bohemiškąjį Užupį. Ar jūsų pareiškimas ne per drąsus? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Zujaus.
– Jeigu pažiūrėtume į žemėlapį, Šančių teritorija labiau primena kitą Vilniaus rajoną – Žvėryną. Panaši ir jų architektūra.
Tačiau dvasia Šančiai artimesni Užupiui. Kultūriškai augančiame rajone galima sutikti daugybę įvairią veiklą puoselėjančių menininkų, kompozitorių, dainininkų. Kaip ir Užupyje, Šančiuose yra įsikūrę daugybė kūrybinių dirbtuvių. Jos veikia ypatingoje vietoje – buvusiose carinėse kareivinėse.
– Užupis nuo seno garsėja tuo, kad turi savo himną, prezidentą, net konstituciją. O kuo išskirtiniu gali pasigirti Šančiai?
– Šančiai turi renginių kalendorių, leidžiami Žemųjų ir Aukštųjų Šančių kalendoriai, savastį pabrėžia Šančių vėliava, kuri kabo ir ant mano namų sienos.
Galime didžiuotis išskirtiniu kūriniu – Šančių opera. Garsėjame kultūros šventėmis – Šančinėmis, Balzaminės tuopos švente, Europos Tarybos Faro konvencijos tinkle įvertinta Žemųjų Šančių bendruomenės „Kopūstų lauko“ iniciatyva, atgaivinta ir veikloms pritaikyta unikalia erdve „Parako sandėlis“. Prieš dvejus metus surengtas Šančių paradas Europos mastu buvo pripažintas geriausiu bendruomeniniu projektu.
– Galbūt yra minčių drauge su Užupio menininkais surengti bendrų projektų, kurie padėtų šančiškiams dar labiau atskleisti kūrybinius klodus?
– Kol kas bendrų projektų su užupiečiais nebuvo, tačiau gerų patarimų iš jų esame sulaukę. Mane labai žavi tas Užupio menininkų laisvumas ir iniciatyvumas, net drąsa. Tačiau polėkio kauniečiams tikrai nestinga.
Ypač kalbant apie tokį unikalų kūrinį kaip Šančių opera, parodžiusia, kokia kūrybinga Šančių bendruomenė. Pabandėme sujungti gausų šančiškių būrį ir kūrybą.
– Muziką Šančių operai kūrė šių metų pradžioje anapilin iškeliavęs kompozitorius Vidmantas Bartulis. Jis nesuspėjo jos pabaigti.
– Prieš palikdamas šį pasaulį V.Bartulis pasakė, kad muziką kurti pabaigs Zujus. Toks iškilaus bičiulio pareiškimas mane įpareigojo.
Per šiųmetį kalėdinį Šančių renginį turėtų nuskambėti visas kūrinys. Greičiausiai jis taps Šančių himnu.
– Jūsų namai yra netradicinė erdvė, kurioje vyksta kultūros festivaliai, buriasi menininkai, Šančių bendruomenės atstovai. Kaip kilo mintis įkurti šią oazę?
– Kai prieš šešerius metus amžino poilsio atgulė mano mama, svarsčiau, ką daryti su šiuo namu. Mintį, kad jį galėčiau parduoti, iš karto nuvijau į šalį. Juk šią vietą myliu ir vertinu. Tada pagalvojau, jog reikia daryti ką nors tokio, kad ji tarnautų visuomenei. Pastebėjau, kad ši erdvė traukia žmones savo aura. Be to, šie namai nuo prosenelio laikų buvo susiję su kultūra.
Pirmuosiuose susibūrimuose dalyvavo mano kaimynai. O prieš trejus metus kartu su Šančių bendruomene surengėme iniciatyvų festivalį „Štai Šančiai!“. Kieme įrengiau sceną, į ją buvo nutiesti takeliai, skirti judėjimo negalią turintiems žmonėms. Į mano kiemą traukė žmonės, norintys pasidalinti idėjomis, įtraukti į savo veiklą, susipažinti.
Beveik trys dešimtys vietinių menininkų kvietė dalyvauti įvairiose dirbtuvėse – tapyti, skanauti, lipdyti, siūti, drožinėti, dainuoti, įsiamžinti, virtualiai skaityti, pūsti burbulus, spalvinti. Pernai kieme vyko iniciatyvų ir muzikos festivalis „Šančių kultūros kiemas“, surengėme ir linksmą Karkadienį, kurio metu bendruomenę suvienijo stalas ir geras maistas.
Šįmet dėl koronaviruso pandemijos buvo surengtas uždaras muzikos festivalis su dviem dešimtimis atlikėjų, tačiau žiūrovų nebuvo. Renginys buvo filmuojamas.
– Ar iniciatyvų festivaliai – vienadieniai renginiai? O gal jie turi tąsą?
– Yra minčių, kad mano kieme galėtų būti įrengti paviljonai, kuriuose Šančių menininkai kurtų ir pristatytų darbus. Tuomet jiems atsivertų daugiau kūrybinių ir bendravimo galimybių. Čia lauktume ekskursijų, pavienių turistų, vietinių žmonių. Idėja pristatyta ne vienai institucijai. Visiems ji patinka, bet finansavimo gauti nepavyksta. Planuoju keletą paviljonų įrengti savo ar rėmėjų lėšomis.
Kiemo erdvės tiktų ir menininkų iš užsienio plenerams. Norėčiau, kad vyktų kūrybiniai mainai, suteikiantys galimybę Šančių menininkams išvykti kurti svetur. Jau užmegzti ryšiai su Liuksemburgo menininkais.
– Jūsų kieme vyksta ir senosios Šančių kartos atstovų susibūrimai. Šioje aplinkoje susiformavę žmonės turi ką įdomaus papasakoti?
– Susitikimai su senoliais, kurie yra tikrai ne pirmos kartos šančiškiai, tiesiog neįkainojami.
Susitikimus filmuoju ir saugau archyve. Planuoju parašyti knygą apie Šančius, į kurią sudėsiu ir tai, ką esu išgirdęs iš šių senolių lūpų.
– Šančių bendruomenė stipri ir tuo, kad kultūros projektais išreiškia savo požiūrį į svarbias šio rajono problemas?
– Šios bendruomenės veikla susijusi ir su pilietiškumu, noru gyventi gražioje, švarioje aplinkoje. Nerengiame pasipriešinimo piketų, bet pasitelkę kūrybinį procesą kalbame išskirtine meno kalba. Tai susiję ir su Nemuno krantinės rekonstrukcijos projektais, ir su kitais šančiškiams svarbiais klausimais.
