Režisierės D.Kulumbegašvili ilgametražis debiutas įvertintas iškart keturiomis premijomis, tarp jų pagrindine – Auksine kriaukle. Tokio radikalaus festivalių žiuri gesto neprisimena net užkietėję kino kritikos vilkai.
Kiti trys apdovanojimai išdalyti tarsi dėl padorumo. Prizas už vyrišką vaidmenį paskirstytas keturiems danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmo „Dar po vieną“ („Druk“/„Another Round“) aktoriams Madsui Mikkelsenui, Thomui Bo Larsenui, Magnusui Millang‘ui ir Larsui Ranthe: jie vaidino pedagogus, nutarusius savo kailiu išbandyti alkoholio vartojimo efektyvumą.
Vaizdo įraše, atsiųstame uždarymo ceremonijai iš Kopenhagos, aktorių kvartetas draugiškai pakėlė bokalus už pergalę.
Prizas už operatoriaus darbą skirtas Yutai Tsukinagai, nufilmavusiam japonų režisieriaus Takumos Sato filmą „Ar čia yra verksnių?“ („Nakuko wa ineega“/„Any Crybabies Around?“).
Žiuri specialusis prizas teko brito Julieno Temple’o dokumentiniam filmui „Shane‘as MacGowanas“ apie keltų panko grupės „The Pogues“ įkūrėją – devintojo dešimtmečio reliktą, pagarsėjusį politiniu aktyvumu ir skandalais.
Šiame efektingai surežisuotame filme įspūdingi tiek interviu su herojumi, dabar virtusiu beveik griuvena, bet vis tiek išsaugojusiu savo žavesio likučius, tiek akį veriantys animacijos ir kronikos intarpai.
Visi šie apdovanojimai kartu paėmus ant svarstyklių lėkštės nusileidžia pripažinimui, kurį pelnė filmas „Pradžia“. Žiuri pirmininkas italų režisierius, scenaristas ir prodiuseris Luca Guadagnino apibūdino jį mūsų dienomis retu žodžiu „šedevras“.
Be Auksinės kriauklės, juosta apdovanota už geriausią režisūrą (D.Kulumbegašvili), scenarijų (ji kartu su Rati Oneli) ir geriausią moterišką vaidmenį (Ija Suchitašvili).
Be Auksinės kriauklės, juosta apdovanota už geriausią režisūrą (D.Kulumbegašvili), scenarijų (ji kartu su Rati Oneli) ir geriausią moterišką vaidmenį (Ija Suchitašvili).
D.Kulumbegašvili gimė Gruzijoje, režisūros mokėsi JAV, jos trumpametražiai filmai dalyvavo Kanų ir kituose festivaliuose, ilgametražį debiutą ji sukūrė su prancūzais.
Nuo pat pirmojo didelio darbo kritikai prabilo apie galingą „transcedentinį stilių“ ir ryšį su meksikiečio Carloso Reygadaso, kuris neatsitiktinai yra „Pradžios“ vykdomasis prodiuseris, ir belgės Chantal Akerman kino pasauliu.
„Pradžia“ – šimtaprocentinis gruziniškas kinas, išlaikantis geriausias subtilias tradicijas, susiformavusias dar sovietiniais laikais. Ir kartu tai šiuolaikinio meno kūrinys, susijęs su aktualiais kontekstais.
Filmo herojė gyvena Gruzijos gilumoje, ji yra jehovistų bendruomenės, kurią terorizuoja stačiatikiai, lyderio žmona. Tačiau ir bendruomenės viduje moteris – priespaudos objektas, juk sekta pripažįsta bendrąjį vyro dominavimo principą, kuris traktuojamas kaip savaime suprantamas. Herojės susitikimas su vietos policininku, „tvarkos sergėtoju“, virsta šiurkščia lytine, kartu ir socialine prievarta.
Sustabdyti planai, išplaukusi filmavimo maniera ir kadro vidinis montažas fiksuojant esminius momentus sukuria emocinės įtampos lauką, nors viskas atrodo statiška.
Čia išties verta prisiminti ir C.Reygadasą, ir ypač Ch.Akerman, kurios filmų siužetai perteikdavo apmąstymus apie kino prigimtį. Apie Ch.Akerman kalbama ir kaip apie šiuolaikinio feminizmo pirmtakę.
„Pradžia“ – vienas liudijimų, kad moterų buvimas šioje profesijoje iš ideologinės demonstracijos virsta visaverčiu estetiniu reiškiniu.
Festivalis San Sebastiane įvyko didvyriškomis rengėjų pastangomis. Galiojant totaliniam kaukių režimui ir įvažiavimo apribojimams, jiems pavyko atsivežti tokio kalibro žvaigždžių kaip Johnny Deppas (jis – filmo apie Sh.MacGowaną iniciatorius ir prodiuseris), Mattas Dillonas, Viggo Mortensenas.
Neapsieita be kuriozų: garsus prancūzų režisierius Eugene’as Greenas gavo baudą ir neteko festivalio akreditacijos už atsisakymą dėvėti kaukę.
Tačiau didžiausias galvos skausmas buvo suformuoti programą. Padėjo šiais metais dėl epidemijos atšauktas Kanų kino festivalis, kuris padovanojo San Sebastianui gerą porciją atrinktų, bet taip ir neparodytų filmų.
Beje, išties reikšmingų tarp jų iš esmės nebuvo, o jeigu festivalis Kanuose vis dėlto būtų įvykęs, kitiems apskritai mažai kas būtų likę.
Padėtį išgelbėjo dvi neeilinės moterų juostos: viena jų, „Klajoklių žemė“ („Nomadland“), laimėjo Venecijoje, kita, „Pradžia“, – San Sebastiane. Karantino krizė, kaip ne be pagrindo mano daugelis, pakirto kino pramonę. Bet, kaip ir bet kokia krizė, ji gali tapti naujo gyvenimo pradžia.
