A.Aleksandravičius neseniai nustebino Šnipiškių nuotraukų paroda, trumpam surengta ant Šnipiškių gyventojo Liudo Dapkaus namų medinės tvoros ties Giedraičių ir Krokuvos gatvių sankirta.
Nors 60 metų fotomenininkas yra surengęs daugiau nei 300 parodų, tai buvo tik trečioji po atviru dangumi.
„Netyčia užklydau pamatęs gražų jurginų darželį – panorau jį nupaveiksluoti. Įėjęs į kiemą net pritūpiau iš nuostabos. Negalėjau patikėti, kad Vilniaus centre yra tokia įdomi vieta.
Ir tada nusprendžiau važiuoti, fotografuoti pastatus, kiemus, prie kurių kartais vos gali prasibrauti. Darže matai, kad kažkas vieną gėlę augina, o kitur bulvės, burokėliai auga“, – taip A.Aleksandravičius paaiškino, kaip kilo Šnipiškių nuotraukų serijos idėja.
Žmonės vis tiek laimingi
Tarsi užkonservuotas XIX amžiaus kaimas. Taip A.Aleksandravičius apibūdino Šnipiškes po kelių mėnesių klajonių po jas.
Kuo jam išskirtinis šis rajonas? Tai matyti fotomenininko nuotraukose.
Užfiksuoti vaizdai atskleidžia savotišką dialogą tarp milžiniškų stiklinių dangoraižių, kurių vis aukštesnes sienas į dangų kelia besisukiojantys kranai, ir laike sustingusių senųjų medinių namų su kiemuose ant virvių išdžiaustytais skalbiniais.
„Unikalus kontrastas. Tarsi tarp mažyčių medinukų vaikšto guliveriai. Man tie medinukai turi labai daug gyvybės. Nuo XIX amžiaus kiek čia gyvenimų buvo: vaikų klyksmų, gimdymų. Medis visada mums bus artimas“, – pasakojo menininkas.
Jis Šnipiškėse sutikęs daug laimingų žmonių, nors kai kurių gyvenimas nesaldus: vandens tenka parsinešti iš mėlynos kolonėlės lauke, ją atsirakinus savu raktu, praustis kieme, vaikus maudyti lauko vonioje, pilant vandenį ant galvos, prispyrus reikalui bėgti į lauko tualetą. Bet daugelis nenori nieko keisti, nes turi savo žemės, savo namą.
Anot A.Aleksandravičiaus, nors nedidelės Šnipiškės nėra muziejus, į jas ateini kaip į muziejų.
Kūrinių nakčiai nepaliko
Vis dėlto pažinę Šnipiškių žmones parodos rengėjai nesiryžo ilgai eksponuoti nuotraukų ant medinės tvoros: po nakties jų galėjai nerasti arba aptikti suniokotas. Juolab kad jos buvo išspausdintos ant brangios drobės.
Vis dėlto vilniečiai parodą dar galės šį sekmadienį pamatyti ant Šv.Rapolo bažnyčios šventoriaus tvoros. Bet tik vieną dieną.
Šių metų pradžioje pradėjęs fiksuoti Šnipiškių vaizdus A.Aleksandravičius jau sukaupė apie šimtą nuotraukų. Jis prisipažino, kad nors rajono žmones ir pažįsta, jų fotografavimą dar norėtų pratęsti.
„Šnipiškėse fotografuoju ir senbuvius vargdienius, ir intelektualus, kurie paprastai įsikūrę neseniai. Noriu pažinti jų kasdienybę, užfiksuoti ją nieko neidealizuojant. Su kiekvienu žmogumi siekiu elgtis pagarbiai, kad nė vienas nebūtų įskaudintas, nuliūdintas“, – aiškino A.Aleksandravičius.
Kito tokio kaimo nesurasi
Kuo vilniečius traukia vis dar kaimu alsuojančios Šnipiškės? Galbūt dėl to, kad dauguma jų yra atvykėliai, kartais iš nedidelių miestelių?
A.Aleksandravičius pirmiausia pabrėžė Šnipiškių unikalumą – tai kaimas pačiame miesto centre. Tarkim, Rumšiškėse įsikūręs Liaudies buities muziejus, bet jame juk niekas negyvena.
„Be to, muziejus labai nublizgintas, o Šnipiškėse žmonės gyvena nuo seno. Autentiški ne tik pastatai, bet ir gatvių sandara. Tik gaila, kad nemažai medinukų yra labai apleisti, sunykę“, – apgailestavo kūrėjas.
A.Aleksandravičių klaidžiojant po Šnipiškes labai nustebino vienas darželis. Jame augo tik viena gėlė. „Galbūt to darželio šeimininkas svarsto: tai yra mano gėlė ir aš pas ją būtinai turiu sugrįžti. To nepamatysi niekur, net Zervynų kaime, į kurį plūsta romantikos mėgėjai“, – svarstė jis.
Nustebindavo net sandėliai
A.Aleksandravičiui fotografija yra ženklas. Žvelgdamas į XIX amžiaus pabaigos ar XX amžiaus pradžios nuotraukas jis atkreipia dėmesį ne tik į žmonių veidus, bet ir į aprangą: gėlėtas damų sukneles ar įmantrius batelius. „Skanu žiūrėti. Tada moteriškumo buvo daug“, – šyptelėjo jis.
Vaikščiojant po Šnipiškių rajoną A.Aleksandravičiaus nepaliko mintis, kad viskas čia greitai pasikeis: nebeliks balų gatvėse, rudeniop per tvoras išvirtusių jurginų, pavasarį žydinčių alyvų ir jazminų. Visa tai bus tik nuotraukose.
A.Aleksandravičius pastebėjo ir užfiksavo daug: unikalią sandėlio, kuris tuoj bus nuverstas, spalvą, sukrypusios šimtametės trobos langinėje išraižytą širdelę.
„Atrodo, kad Šnipiškių sandėliukai tau šneka, – jau tiek ilgai ten stovi“, – pabrėžė A.Aleksandravičius.
Pusę paros tenka tvarkyti
Ar kasdien eidamas per Šnipiškes A.Aleksandravičius ieškodavo vienintelio kadro? Fotomenininkas pasakojo, kad fotografavo daug, viską, kas traukdavo akį: „Kaip pusiau juokais sakau, pasikviesdavau Dievą į pagalbą, nes šviesa yra Dievas. O paskui jam melsdavausi ir tarnaudavau.“
A.Aleksandravičius prisiminė prancūzų fotomenininko Henri Cartier-Bressono žodžius, kad per mėnesį užtenka sukurti vieną fotografiją, tada per metus jų turėsi 12. Tai labai gausus derlius.
„Jam atsakyčiau, kad tokios prabangos, ypač Šnipiškėse, negalėčiau sau leisti, todėl po vienos išvykos atsinešu dvylika nuotraukų“, – patikslino vilnietis.
Tiesa, po to tenka pusę paros sėdėti prie kompiuterio svarstant, kaip sušvelninti spalvą ar nuotrauką nukadruoti.
Blogiausia būtų tranzitas
Sulaukęs pasiūlymo ant namo tvoros surengti fotografijos parodą L.Dapkus nedvejodamas sutiko, tik prašė vieno – tos tvoros nenugriauti.
„Namas, kuriame gyvenu, – kaip natūrali parodų salė. Jis gerai matomas iš įvairių pusių. Kitą tokią vietą Šnipiškėse vargiai rasi. Arba tvora visiškai suklypusi, arba jos visai nėra“, – dėstė L.Dapkus.
Gyvenamąją vietą jis juokaudamas vadino Šnipiškių galva, esančia šalia savivaldybės dangoraižio. Kur Šnipiškių širdis, L.Dapkus vis dėlto nesiryžo atsakyti.
L.Dapkaus nuomone, blogiausia, kas gali nutikti Šnipiškėms, – tai transporto tranzitas. Senamiestyje valdžia pamėgino jį išgyvendinti. Todėl jis teigiamai vertino tai, kad po rekonstrukcijos Giedraičių gatvė tampa vienpusio eismo.
Pastebėjo daug neūkiškumo
Šnipiškių ateitį L.Dapkus norėtų matyti panašią į Oklando miesto Naujojoje Zelandijoje, kurio senamiestyje taip pat buvo daugybė medinių pastatų.
Kadaise apšiuręs rajonas ten tapo vienu madingiausių ir geidžiamiausių gyventi.
„Vilniuje yra daugybė vietų, kur galimos invazijos, bet tik ne Šnipiškėse. Juk jos tokios trapios“, – įsitikinęs vilnietis. Vis dėlto jis prognozavo, kad tikrų Šnipiškių gatvės išliks tik kelios: Giedraičių, Krokuvos, Šilutės.
L.Dapkus sakė negalįs laikyti savęs Šnipiškių senbuviu, nes jose gyvena tik 18 metų. Vis dėlto jis spėjo pastebėti ir nemažai vietos gyventojų neūkiškumo: tikėjęsi uždirbti milijonus, bet taip ir nepardavę sklypų, jie net nenusidažo namų fasadų.
