Muzikologė, Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytoja Alina Ramanauskienė yra pristatoma kaip Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkė, už savo darbus apdovanota III laipsnio Santakos garbės ženklu. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė su A. Ramanauskiene pasikalbėti susitiko Laisvės alėjoje, prie vieno iš knygynų. Kalbėjosi apie daug ką – muziką, šeimą, pedagoginį darbą, Kauną ir knygas.
– Vienas iš pagrindinių muzikologo darbų yra muzikinių renginių recenzavimas. O jūs dažnai esate įvardijama kaip Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkė. Kokia šiandien turi būti recenzija?
– Recenzija – originalios, įspūdžio mintys, muzikologo raiška. Tačiau recenzijos šiandien, man regis, prarado savo esmę ir prasmę. Mano manymu, šiais laikais kuo įspūdis glaudesnis, kuo trumpesnis , tuo jis labiau patinka skaitytojui. O ilgos, tarsi romantinių laikų išpažintys – mielos, malonios, bet jos dažniausiai yra skiriamos tam vienam žmogui, apie kurį tu rašai. Aš atstovauju žurnalistinę muzikologiją: mane žavi pati žodžio žaismė, sakinio struktūra, stengiuosi, kad jis būtų dailus.
– Tai vis dėlto – reikia tas recenzijas rašyti ar ne? Ar recenzija „įkūnija“ koncerto faktą?
– Na, koncertas gali būti ir be recenzijos. Manau, rašyti reikia tik tuomet, kai įvykis paliko gerą ar blogą įspūdį. Bet jeigu įspūdis tik šiltai vidutiniškas, konstatuojama, jog tai įvyko, vienas už kitą gražiau pagrojo – tada nereikia. Nereikia, nes tai bus netikra, šalta, neemocionalu. Eilinis, statistinis įvykis, kuris iki tikro įvykio nepakilo.
– Jeigu galite rinktis – apie ką labiausiai norisi rašyti?
– Pastaruoju metu – apie kamerinius koncertus. Būtent kamerinius koncertus mėgstu labiausiai. Labai mėgstu fortepijoninę, violončelės, klarneto muziką.
– Lietuvoje vasarą vyksta įvairūs festivaliai. Kaip tai vertinant?
– Dabar labai populiari festivalinė kultūra. Taip, tai kultūrinis įvykis, tačiau ne muzikinis. Atsiranda daugybė priklausomybių – lis ar nelis, kokia bus įgarsinimo kokybė. Dar reikia parinkti festivalinę muziką. J. S. Bacho Mišios h-moll neskamba per lietų. Dingsta erdvės sakralumas.
Festivalinė kultūra susijusi su tam tikru repertuaru, tam tikra publika – ne su išrankia. Festivalinis judėjimas sugrąžina publiką prie rimtesnės muzikos (nors nesu linkus skirstyti į rimtą ir nerimtą muziką), ugdo klausytoją, tačiau, vėlgi, tik su tam tikru repertuaru.
Beje, labai dažnai koncertų popierinės programėlės būna parengtos blogai. Žingeidus klausytojas norėtų daugiau paskaityti apie kūrinį. Nustota spausdinti kūrinių anotacijas. Juk galima tai atlikti kūrybiškai, tai būtų gražus startas jaunimui.
Sakys – viskas yra internete. Visko tam internete yra, net ir geresnių muzikantų, nei girdžiu koncerte. O programėlė turi būti sudedamoji koncerto dalis ir atlikti šviečiamąją misiją. Arba pats atlikėjas turėtų papasakoti.
– Kas svarbiau, įdomiau – savi atlikėjai ir savi kompozitoriai ar užsieniečiai?
– Aš neskirstau. Šiuo metu į Kauną neatvažiuoja visame pasaulyje skambantys atlikėjai, arba jie atvažiuoja į komplikuotą erdvę – Žalgirio areną. Na nėra Kaune koncertų salės ir neaišku kada ji bus. Tad geresnis atlikėjas „kišamas“ į Žalgirio areną.
Mes visi žinome problemą – tai nėra patraukli erdvė klasikai skambėti. Tikriausiai būsiu labai nepopuliari, tačiau, nežiūrint visokių kalbų, aš labai palankiai žiūrėjau į Gintauto Kėvišo veiklą, nes jis sugebėjo įsukti tą Vakarų liniją ir vakarietišką muzikinio gyvenimo procesą. Jis pats kaunietis, baigęs J. Gruodžio konservatoriją, nepamiršdavo Kauno ir atveždavo ryškius, kad ir garbaus amžiaus, atlikėjus. O dabar... Bet mes turim fantastiškų lietuvių atlikėjų.
– Esama įvairių nuomonių – vieni renkasi geros kokybės įrašus ir aparatūrą, televizines transliacijas, o kiti pasisako tik už gyvą atlikimą, nepaisant atlikėjų ar atlikimo aplinkos. O jūs?
– Būna visaip, bet gyvas atlikimas – yra gyvas. Suprantama, juk ir už lietuvių kompozitorius, lietuvių atlikėjus bus geresnių. Visuomet gali įsijungti „Mezzo“. Tačiau koncertas yra koncertas – prieš jį pasitempi, pasigražini.
„Mezzo“ kanale viskas bus surežisuota, išdailinta, o koncerte gali įvykti ir atsitiktinumai, kurie, kartais, yra labai mieli. Nežinau kaip toliau, tačiau kol kas lietuvių atlikimo meno kokybė yra labai neblogam lygmenyje. Mes turime labai gerą mokyklą.
Tokie pianistai, kaip Petras Geniušas, Andrius Žlabys – jie visada įdomūs, netikėti. Nežinau, kaip seksis jaunimui – jie turi atlaikyti didžiulę konkurenciją, jie konkuruoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Juk muzika yra kosmopolitinis menas, tad ir konkurencija turi būti sudėtinga.
– O muzikos tautiškumas? Ar rašoma lietuviška muzika?
– Jeigu kompozitorius su mamos pienu tai gavo, čia gyveno – jo kūryboje turbūt bus lietuviškumo atbalsiai. Tačiau tai sudėtingi klausimai – vienaip mums paaiškintų Gruodis, kitaip Bacevičius, dar kitaip Šimkus. Kas yra tas apibrėžtas muzikos nacionalizmas? Man, kaip miesto žmogui, asfalto žmogui tai nėra prioritetas.
Tuo metu, kai jie kūrė, reikėjo nacionalinės muzikos, reikėjo augti, o dabar yra kitos tendencijos. Manau muzikos nacionalizmas vis dėlto yra romantizmo vertybė.
– Mes gyvenam miesto kultūroje. Tad koks tas Kauno muzikinis gyvenimas? Pastaruoju metu gausėja gyvų pasirodymų lauke. Ar geriau, kad mieste skamba vis daugiau muzikos?
– Šįmet visi turėjome specifines sąlygas. Ir tebeturim. O kad skamba daugiau muzikos – taip, be abejo geriau, bet viskas turi dvi puses: kai muzikos yra perteklius, tuomet ji jau nebeturi poveikio, nieko nebeaukština.
– Kas, jūsų manymu, yra Kauno muzikinio gyvenimo centras? Muzikinis teatras, Filharmonija?
– Visi po truputį – tiek teatras, tiek Filharmonija, tiek atskiri atlikėjai.
Muzikinis teatras dabar turi labiau miuziklinę kryptį. Man labai patinka Muzikinio teatro artistų dvasia – jie tiesiog serga savo darbu. Taip, yra projektų, kur surenkamos rinktinės žvaigždės, susijungusios tik tam projektui.
Tačiau tai ne tas pats, kaip susidainavę artistai. Ir kokie puikūs mūsų teatro kostiumai! Dabar pirmu smuiku groja estetika. Nebeįsivaizduojama, kad žvaigžde taptų tokia, kad Monserat Kabalje, nes kaip atrodai tapo svarbiau už kaip dainuoji.
– Ar mielai einate į šiuolaikinės muzikos koncertus?
– Stengiuosi, bet kad labai mielai – tai ne. Dažnai atsiduriu tarsi sankryžoje – kartais nesuprantu nei į ką veda kūrinys, nei dėl ko jis parašytas. Turi būti kriterijai, kažką turi sužadinti. Jeigu tai tik dėlionė – ne. Tuomet nusiviliu ir kokį pusmetį vengiu tokių koncertų. Būna – ateinu, klausausi, o po penkiolikos minučių pradedu žvalgytis į laikrodį – na kodėl taip ilgai? Ar negali baigtis greičiau? Aš kaltinu savo metus.
Iš šiuolaikinės lietuviškos muzikos išskirčiau du kūrinius – G. Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ ir O. Narbutaitės operą „Kornetas“.
– Dabar nedaug statoma šiuolaikinių operų ar baletų.
– Taip! Juk teatras susijęs su rizika, o muzikiniai spektakliai labai daug kainuoja. Pamatys koks funkcionierius, palygins kiek kainuoja dramos ir muzikinis spektakliai – kaštai neįsivaizduojamai skiriasi muzikinio nenaudai. Praeina trys spektakliai – ir kas tada? Pamato smalsiausia publika ir viskas. Kaip tai suderinti?
Pas mus net ir geras kūrinys praskamba pirmą ir paskutinį kartą. O juk galėtų orkestrai užsisakyti kūrinių, reprezentuoti Lietuvą.
– Pakalbėkim apie mokytojus, kuriuos labiausiai norisi prisiminti.
– Baigiau J. Naujalio mokyklą, tada ji vadinosi meno mokykla. Mes mokėmės kartu su dailininkais, tik skirtinguose pastatuose. Ir dar turėjome baleto skyrių. Aš išėjau griežtą mokyklą su smetoniniais mokytojais.
Pradžioje mokiausi fortepijono klasėje ir man visai gerai sekėsi, tačiau turėjau begalinę sceninę baimę, kuri išliko. Prieš egzaminus nemiegodavau, šokinėdavau iš lovos, išeiti į sceną man būdavo tiesiog košmaras.
Kai į Naujalio mokyklą atvažiavo muzikologė Ona Narbutienė, labai ja susižavėjau. Ji taip gražiai pasakojo apie Naujalį, tiesiog užbūrė, tad pamaniau sau – kaip aš norėčiau būti panaši į ją – ir išvaizda, ir taip mokėti kalbėti, ir taip pateikti medžiagą. Galvojau – tokia nuostabi ta muzikologo specialybė!
Niekas manęs neragino mesti fortepijono, ten man sekėsi gerai ir net labai gerai, bet nusprendžiau, kad neverta kankintis. Tobulinsiu toliau techniką ir kam? O kaip muzikologė – skaitysiu knygas ir retsykiais išeisiu į sceną, pakalbėsiu, visi bus sužavėti. Taigi, Naujalio mokykloje baigiau teorinį skyrių. Mes mokėmės griežtai, turėjome sistemą, sakyčiau, geresnę negu dabar, kai yra visko po truputį ir nieko iš to.
Man labai patiko bendrojo fortepijono mokytojas Vladimiras Majorovas, jį prisimenu su meile, jis niekuomet nepykdavo. Turėjome nepaprastai gerą auklėtoją, lituanistę Aušrą Kijauskienę. Tiesiog šventas žmogus: visus globojo, mylėjo. Ji buvo tokia romantiška, nuostabi mokytoja. Kaip ji pateikdavo lietuvių literatūrą! Man visuomet reikėjo turėti mylimą, sektiną pavyzdį. Auklėtoja ir buvo vienas iš tų pavyzdžių.
– O Muzikos akademijoje?
– Labai patiko žymusis vargonininkas Bernardas Vasiliauskas, pas jį penkerius metus mokiausi bendrojo fortepijono. Jonas Bruveris. Šiek tek, epizodiškai dėstė Vytautas Landsbergis, bet mes buvom per jaunos suprasti jį. Vytautas Venckus dėstė solfedžio – jis nepaprastai šilta asmenybė. Zita Kelmickaitė dėstė – patiko jos gyvybingumas, energija.
Specialybės dėstytojas Adeodatas Tauragis buvo griežtas, bet žavėjausi juo, jo žiniomis. Baigiamojo darbo tema buvo „Muzikos ir libreto santykis lietuvių muzikoje“. Juk tai daktaro disertacijos tema! Bet kelio atgal nebuvo, teko išklausyti daug lietuviškų operų.
Muzikines temas įsimindavau greitai, parašydavau greitai. Bet va kai prasidėjo atonali muzika... (šypsosi). Turiu absoliučią klausą, tad labai greitai pagal tonacijas galvoje susistatydavau planelį, o kai muzika darėsi vis atonalesnė, dermė „pakibdavo ore“, reikėjo bent porą kartų paklausyti, buvo sudėtingiau.
O koks buvo mano kursas! Faustas Latėnas, Algirdas Martinatis, Viktoras Gerulaitis, Audronė Žigaitytė, Dalia Kairaitytė, Vidmantas Bartulis.
Kaip muzikologai mokėmės visko – pradėjom nuo anonsų, mokė daryti pokalbius, turėjom ir radijo, ir televizijos praktiką. Labiausiai man patiko radijuje, nereikėjo galvoti kaip atrodysiu, komunikabilumo užteko.
– Tačiau dirbate pedagoginį darbą.
– Pradėjau dirbti labai jauna, 22 metų, J. Naujalio mokykloje. Nemaniau, kad būsiu istorikė, maniau, kad būsiu radijo žvaigždė ar panašiai. Tokios buvo svajonės. Tačiau labai anksti ištekėjau, po metų gimė dukrelė, tad mano darbo vieta tapo Kaunas.
Prisimenu pirmąsias pamokas – man buvo labai miela susitikti su beveik bendraamžiais žmonėmis – gavau vyresnes klases. Amžiaus skirtumas buvo nedidelis. Tačiau aš skaičiavau laiką ir maniau, kad pedagoginis darbas – nepakeliamai sunku. Nepakeliamai!
Dėsčiau muzikos istoriją ir solfedžio. Su pirmosiomis laidomis vis dar palaikom gražius santykius. Jie man paliko įspūdį ir aš jiems palikau įspūdį. Aš myliu jaunus žmones, myliu muzikos istoriją kaip discipliną, tačiau dabar jos dėstymas reikalauja labai didelių pokyčių.
Tai disciplina, per kurią galima daug ką šviesti, daug aprėpti, ji integruoja ir istoriją, ir lietuvių kalbą, ir žymiai platesnius kontekstus. O mes vis dar „viduramžiškai“ kalame tas temas ir tai vis mažiau turi prasmės.
J. Gruodžio konservatorijoje dėstymo programose įvykę daug skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, Lietuvių muzikos istorija palikta kaip pasirenkamas modulis su viena neakivaizdine pamoka. Tai nesuprantami dalykai. Būtent Lietuvių muzikos istorijos disciplina, man rodos, turi daugiau prasmės nei solfedžio.
Istorija plečia akiratį, estetines vertybes, suvokimo ribas, galima daug integruoti, suprasti, kad viskas yra čia pat. Muzikos istoriją aš suprantu kaip tam tikrą humanitarinio mąstymo praplėtimą.
– Išleidote daugybę studentų. Tikriausiai daug jų atsimenat?
– Buvo daug puikių mokinių. Išskirsiu tik kelis. Tai – dainininkai Edgaras Montvidas, Nerijus Masevičius, Skaidra Jančaitė, Kauno muzikinio teatro chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, pianistas Robertas Lozinskis.
– Kaip jūsų pačios gyvenime atsirado muzika?
– O, tai įdomi istorija! Mano mama buvo gydytoja, ji vasarą važiuodavo padirbėti į Palangos sanatoriją. O ten sveikatos pasitikrinti ateidavo Balys Dvarionas ir pas jį atstogaujantis Henrikas Neihauzas.
B. Dvarionas pastebėjo, kad ta mergaitė – aš – turi gerą klausą. Dar pažiūrėjo rankas ir pasakė, kad tą mergaitę būtinai reikia atiduoti į muzikos mokyklą. Pas senelius buvo senovinis pianinas, aš ten augau.
Tiek cypiau, kad mane leistų į muzikos mokyklą, kad mane nuvedė penkių su puse metų. Direktorius Aleksandras Bogdanas buvo močiutės geras pažįstamas. Sakė – ji tikrai pirmoje klasėje neišsėdės. Ir ką? Man ten ir sekėsi, ir patiko! Taip muzika atėjo į mano gyvenimą.
– Nenorėjote mokytis groti kokiu kitu instrumentu – tik fortepijonu?
– Taip, tik fortepijonu. O išėjus iš pamokos aš galvodavau – kaip bus gražu, man užvilks ilgą suknelę, kaip aš puikiai atrodysiu. Naujalio mokykla tada buvo ten, kur dabar Kauno arkivyskupija. Ten tokie didingi laiptai – įsivaizdavau, kaip einu į salę. Mes buvom daug naivesnės, nei dabartinės mergaitės. Aš visada turėjau būti kažką įsimylėjus, turėti kažkokį idealą, norėjau kažko pasiekti.
– Ar turite mylimiausius kompozitorius?
– Jie keitėsi. Mokykloje – Frederikas Chopinas. Ir iki dabar jį mėgstu, ypač kai gerai grojamas. Labai patinka Morisas Ravelis. Savotiškai – Igoris Stravinskis, jo ritminė pusė, energetika. Iš šiuolaikinių – Philipas Glassas, man gražus jo minimalizmas; kai kurie Arvo Pärto kūriniai.
– O iš lietuvių?
– Favorito nėra. Vertinu visą M. K. Čiurlionį – kaip muziką, dailininką, literatą, kaip neišsenkančios fantazijos žmogų, kuris pragyveno 35 metus ir tapo lietuvių muzikos simboliu. O šiaip, etapais, klausant su mokiniais patikdavo Bronius Kutavičius, dabar mažiau patinka. Ir jau minėti kūriniai – G. Kuprevičiaus „Čiurlionis“ ir O. Narbutaitės „Kornetas“.
– Visai netyčia sėdime prie knygyno. Kokia Jūsų mėgstama literatūra? Ką skaitote dabar?
– Mėgstama literatūra labai kito, tikrai negaliu pasakyti, jog esu prisirišusi prie vieno autoriaus ar vienos knygos. Knygų knyga man – Stefano Zveigo „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“. Žavi autoriaus intelektualumas, sugebėjimas vienoje knygoje parašyti apie viską.
Labai mėgstu Josifo Brodskio eseistiką. Labai mėgstu skaityti poeziją. Daug ką nulemia gimtoji poeto kalba, o poeziją galima skaityti tik originalo kalba.
Iš lietuvių autorių vienareikšmiškai mėgstamiausias yra Donaldas Kajokas. Jį skaitau įvairiausiomis akimirkomis – atsiverčiu bet kurį jo „Poezija, o gal ne ji“ puslapį ir skaitau. Jauku, gera, randu ten ir metaforų, ir grožio.
Netikėtai radau Egidijos Šeputytės „Sekretai ir sekreterai“, tiesiog užbūrė jos knygelė – labai moteriška, labai išjausta, visas moters pasaulis su visais dėmenimis. Šiuo metu skaitau Michelio Houellebecqo „Serotoniną“.
– Ar reikia suprasti, jog prie lovos guli ne viena, o daugybė knygų?
– Tikrai ne! Daug visokių! O jeigu dar pasitaiko graži mintis, iš karto griebiu šratinuką ar pieštuką – kas tik pasitaiko po ranka, lapelį (jų pas mane krūvos), užsirašau, jeigu randu gražią, išjaustą mintį. Tada atsitinka tragedija – neužsižymiu nei puslapio, nei autoriaus.
Kaip tik vakar pradėjau skaityti Viktoro Gerulaičio „Noveletes“. Kaip gražiai jis rašo!
Neturiu sistemos, kad būtinai reikia perskaityti tą ar aną. Aš tiesiog skaitau.
– Atėjo ruduo ir po nedidelio vasaros atokvėpio, regis, vėl gyvensime karantino sąlygomis. Ar Jūsų gyvenimą tai veikia?
– Esminiai mano gyvenimo nepakeitė. Vertybių skalė liko ta pati. Tik tiek, kad tą virusą pavadinčiau godumo virusu, savotiška gamtos rykšte, kai žmogus vis labiau niekina, trypia tai, kas aukštesniųjų jėgų atseikėta. Tikiu mokslo galia, o ne visokiais pseudomoksliniais „pramanais“, bet kol kas ir tas mokslas yra bejėgis. Ir, panašu, kad dvejus ar daugiau metų teks mokytis ir išmokti gyventi su tuo begėdžiu virusu.
– Jeigu reikėtų trumpai papasakoti apie save, ką akcentuotumėt?
– Esu miestietė, ketvirtos kartos kaunietė, asfalto vaikas, miesto kultūrai neabejotinai suteikiu didesnius prioritetus. Pagal prigimtį – romantikė. Draugas ir priešas – mano jautrumas. Tekstus rašau sunkiai, nors po to atrodo, kad parašyti lengvai.
Stengiuosi neapsunkinti skaitytojo. Dabar labiausiai mėgstu kamerinę muziką. Bet vien muzikos pasaulyje užsidaryti nelinkus – mėgstu ir filmą pažiūrėti, ir parodą aplankyti, tik ne kraštutinai avangardinę.
Į muzikos pasaulį nukreipė B. Dvarionas. Visą gyvenimą likau dėkinga A. Tauragiui, nes liko jo suformuota vertybinė skalė.
– Ką mėstate, be muzikos, meno ir knygų?
– Na, aš tikrai ne buities žmogus, neturiu jokių kulinarinių receptų. Man didžiausia šventė yra turėti įdomų pašnekovą, kartu išgerti kavos. Ne visiems pasiseka šeiminis gyvenimas, tačiau aš stengiausi ir tebesistengiu būti gera mama ir močiutė.
Mylimiausi vyrai – žentas ir anūkas. Manau labai svarbu yra stengtis nieko neužgauti. Mokytojas V. Majorovas sakydavo – jeigu nesame Beethovenu ar Mozartu, privalome būti bent jau žmonėmis.
