„Jis dainavo širdimi. Ypatingai gerbė sceną ir žiūrovus. Mokiniams visada primindavo, kad natas reikia skaityti tik lietuviškai. Paskaitų metų auklėtiniams atskleidė ne tik dainavimo paslaptis, bet dalinosi savo ypatingo gyvenimo patirtimi“, – kalbėjo briliantiniu Lietuvos tenoru tituluojamo, velionio Virgilijaus Noreikos mokiniai, valdžios ir kultūros visuomenės atstovai, rugsėjo 22 d., minint jo 85-ąsias gimimo metines.

Ta proga Antakalnio kapinėse artimas V.Noreikos bičiulis, Babriškių klebonas Pranciškus Čivilis pašventino jo antkapinį paminklą, o Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kuriam maestro vadovavo net šešiolika metų, buvo atidengtas jo biustas (aut. skulptorius Gediminas Piekuras).

LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas, kuriam taip pat gyvenimas suteikė neįkainojamą galimybę mokytis V.Noreikos klasėje, jį vadino vienų iškiliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos kultūros ir klasikinio meno atstovų.

Kaip įamžinti iškilaus operos dainininko atminimą buvo pradėta kalbėti iš karto po jo netekties 2018 m. kovo pradžioje, kai jis pralaimėjo ne vienerių metų kovą su vėžiu.

Tada V.Noreikos našlė, balerina ir pedagogė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė prakalbo, kad labai norėtų, jog ateities kartoms būtų išsaugotas ir vyro kūrybinis palikimas, ir didžiulė natų biblioteka, o taip pat – bent simboliškai LNOBT, kurio sceną dainininkas ypatingai gerbė ir mylėjo, atsirastų jį primenančių ženklų.

Prie to, kad teatre atsirastų V.Noreikos biustas, iniciatyva ir lėšomis prisidėjo daugelis jo mokinių, dabar jau dainuojančių geriausiose pasaulio scenose, taip pat Vilniaus klubas, LNOBT paramos fondas „Orfėjo lyra“.

„Ši diena man – ypatinga, o sykiu ir labai jaudinanti. Labai džiaugiuosi, kad mano vyro atminimas įamžintas taip jo mylėtame teatre. Būtuoju laiku apie tai kalbėti vis dar negaliu. Atrodo, kad jis mus visus stebi iš anapus. Man kasdien Virgilijaus labai labai trūksta. Kartais mintimis su juo ir pasikalbu“, – jaudindamasi LNOBT kalbėjo L.Bartusevičiūtė-Noreikienė, nors jo gimtadienio ir su tuo susijusių iškilmių laukė.

Po mylimo vyro netekties našlė vengdavo viešumo, nors Antakalnio kapinių prižiūrėtojai ją pastebėdavo kone kasdien.

„Pastaruoju metu neretai susimąstau apie gyvenimo prasmę: gyveni, dirbi, sukiesi. Šokinėju su savo mokinėmis, kol išmokau jas šokti... Tai, matyt, ir yra dabar mano gyvenimo prasmė. O mano vidinė jėga iki šiol – meilė Virgilijui ir jo meilė man. Mūsų bendras gyvenimas niekur neišnyko. Jis tęsiasi. Visus tuos metus ėjau prie jo kapo kasdien. Jei kelias dienas nenueidavau, jau būdavo neramu“, – yra kalbėjusi L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.

Netekties skausmas kiek daugiau nei dvejus metus buvo ją sunkiai prislėgęs, tačiau dabar, jau šiek tiek atsigavusi, našlė ketina nemažai laiko skirti vyro atminties įamžinimui. Galbūt LNOBT atsiras ir V. Noreikai skirtas memorialinis kambarys, kuriam našlė galėtų perduoti nemažai vertingų eksponatų.

V. Noreika kiekvienam savo pasirodymui scenoje ruošdavosi itin atsakingai. Ypatingą dėmesį skirdavo ne tik dainavimui, bet ir kostiumams, ir net kiekvienai jų detalei. Iki pat gyvenimo pabaigos buvo išsaugojęs koncertinius batus, kuriuos kažkada parsivežė dar iš stažuotės legendiniame Milano „La Scala“ teatre. Jei solistas žengdavo į sceną juos avėdamas, jo artimiausi draugai ir, žinoma, visada salėje sėdėdavusi žmona suprasdavo, kad tas pasirodymas maestro nepaprastai svarbus.

Be to, kiekviename koncerte V.Noreika bent vieną dainą skirdavo savo viso gyvenimo meilei ir mūzai – žmonai Loretai. Jis niekada nuo scenos nepasakydavo, kad kokia nors daina bus jai skiriama, tačiau ji visada pati atspėdavo, kada vyras dainuoja tik jai.

Kaip yra pasakojęs su V.Noreika beveik dvidešimt metų koncertavęs pianistas Aleksandras Vizbaras, maestro, sužinojęs apie ligą, dažnai sakydavo, kad gyvens tiek pat, kiek ir jo tėvai – 81 metus. Bet likimas jam dar pridėjo beveik dvejus metus.

Tiesa, aštuoniasdešimtmetį V. Noreika dar spėjo atšvęsti su ypatingu patosu. Savo dainavimu LNOBT surengtame iškilmingame koncerte jis pranoko net pačius garsiausius savo mokinius.

Operose Virgilijus Noreika yra dainavęs daugelyje pasaulio teatrų scenose: Maskvos Didžiajame teatre (daugiau kaip 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos, Čikagos lietuvių operoje ir kitose scenose.

Dainininkas sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų operose, surengė per 700 solinių koncertų. Jis pirmasis iš pokario Lietuvos operos dainininkų 1965-1966 m. buvo išvykęs stažuotei į Milano La Scalos teatrą. Po sėkmingų pasirodymų šiame legendiniame teatre jam buvo siūlomas puikus kontraktas tęsti kūrybinę veiklą, tačiau sovietinė valdžia tam sutrukdė. Vėliau V.Noreikai buvo siūlyta dirbti pačiame svarbiausiame SSRS Maskvos Didžiajame teatre, tačiau šio pasiūlymo jis jau atsisakė pats ir liko ištikimas LNOBT scenai.

Ne vieną dešimtmetį V.Noreika operinio dainavimo mokė Lietuvos teatro ir muzikos (buvusi Vilniaus valstybinė konservatorija) akademijos studentus. Jam yra tekę dėstytojauti ir Talino konservatorijoje.