Jau dabar pastebiu, kad žmonės tapo vieni kitiems kur kas atidesni, jautresni, tolerantiškesni“, – bendraudama su portalu lrytas.lt ir sveikindama su Žydų Naujaisiais metais – Roš ha-šana kalbėjo žinoma kaunietė Bella Shirin (Šifrisaitė).
Rugsėjo 18 d. viso pasaulio žydai pradeda švęsti 5781 m. nuo biblinio pasaulio sukūrimo. Kasmet šios šventės data skiriasi, nes žydai metus skaičiuoja pagal Hebrajų kalendorių. Metų pradžia – tišrio mėnesio 1-2 dienomis (rugsėjo-spalio mėnesiais).
„Prie stalo šiandien vakare sėsiu viena, nes visi mano artimieji likę Izraelyje. Ir jie taip pat negalės susitikti ir susėsti prie bendro stalo, nes nuo šiandienos visoje šalyje įvedamas griežtas karantinas. Juk situacija dėl koronaviruso Izraelyje smarkiai pablogėjo“, – mintimis dalijosi iš Kauno kilusi ir prieš ketverius metu po penkiasdešimtiems metų pertraukos visam laikui į gimtą jį miestą sugrįžusi Bella.
Ji iki šiol prisimena, kaip Roš ha-šana išvakarėse sovietmečiu jos dėdė, vienas geriausių tuometinės Lietuvos gintaro meistrų, Aronas Funkas eidavo prie Nemuno ir į vandenį iškratydavo viską iš kišenių: „Kitaip tariant, reikėdavo atsikratyti visų nuodėmių. Tuo metu mano dėdė Kaune buvo vienintelis, kuris atlikdavo šias apeigas.
O žydų Naujuosius metus švęsdavome su visa savo šeima: po karo iš koncentracijos stovyklų buvo sugrįžę dvi mano tėvo seserys, brolis ir mano mamos brolis. Aš buvau pirmoji, šeimoje gimusi po karo. Vėliau gimė ir pusbroliai, ir pusseserės. Todėl kiekvienais metais visada visi kartu sėsdavome prie Roš ha-šana šventinio stalo“.
Pasak Bellos, net gūdžiu sovietmečiu Lietuvoje žydams nereikėjo slėptis, švenčiant Naujuosius metus. Net Maironio gimnazijos, kurioje ji mokėsi, mokytojai kasmet pasiūlydavo žydų vaikams tą dieną neateiti į mokyklą.
„Ne kartą mano smetoninių laikų mokytoja Kazimiera Draugelytė, kurią labai gerbiau ir mylėjau, man į ausį vis pakuždėdavo, kad suprantanti, kokia svarbi žydams Naujųjų metų šventė, todėl, jei aš noriu, galiu į pamokas ir neateiti. Tačiau aš į mokyklą vis tiek ateidavau, o po pamokų eidavau tiesiai į Kauno Chorralinę sinagogą, kur jau rasdavau tėvelį. Nors jis nebuvo tikintis, per didžiąsias šventes paisydavo visų žydiškų tradicijų“, – pasakojo apie savo vaikystę Kaune Bella.
Izraelyje Roš ha-šana – didžiulė ir linksma šventė, prieš kurią žmonės stengiasi ir atsinaujinti – puošia namus, perka naujus baldus, rūbus.
„Toks visuotinas atsinaujinimas Izraelyje būna tik per Naujuosius metus ir Velykas. Ir oi, kokios linksmybės visoje šalyje per šias šventes vyksta! – linksmai mintimis vis nuklysdavo į Izraelį Bella.
Ir čia pat susimąstydavo: „Aš viena pati sau negaminsiu Naujųjų metų patiekalų ir, apskritai, kokios gi šiemet gali būti linksmybės, kai visa mano šeima privalo Izraelyje gyventi karantino, prasidėjusio, likus kelioms valandoms iki šventės, sąlygomis. Ir sūnus, ir anūkės, ir kiti artimieji bus priversti švęsti atskirai. Prie vieno stalo susitikti nebegalės“.
Su sūnumi Gajumi Goldfarbu Bella Naujųjų metų vakarą galės pabendrauti tik skypo ryšių ir, žiūrėdami viena į kitą kompiuterio ekrane, pakels vyno taures.
„Neisiu šiandien, kaip mano dėdė, prie Nemuno kišenių ištuštinti. Tačiau, kadangi, praėjus savaitei po Roš ha-šana, prasidės didysis pasninkas arba Yom Kippur šventė, kurios metu privalu visų už skriaudas ar įžeidimus atsiprašyti, aš visada per pasninką pati prieš save atlieku ataskaitą – ką galbūt galėjau padaryti, bet nepadariau, ką įžeidžiau. Kitiems esu atlaidi, bet sau – itin griežta. Tokią savo nuostatą laikau teisinga“.
Roš ha-Šana šventė
Pagal judėjų religiją, Aukščiausiasis kiekvienais metais rašo naują metų knygą. Tai – laikas žydams susikaupti, pagalvoti apie nuveiktus gerus darbus, prisiminti suklydimus, atgailauti už klaidas, pasiruošti ateinantiesiems metams, prašant Dievo taikos, sutarimo, sveikatos.
Naujųjų metų išvakarėse visų, kurie per metus galėjo būti nuskriausti, prašoma atleidimo ir stengiamasi atleidimą suteikti visiems, kurie jo prašo. Ypatingas dėmesys yra skiriamas labdarai, lankomi artimųjų kapai. Visa tai yra tarsi pasiruošimas Naujiesiems metams. Tikima, kad Visagalis kiekvienam linki gėrio ir sėkmės, todėl šią dieną žydai stengiasi paversti tikra švente.
1-oji tišrio diena yra laikoma žmogaus sukūrimo diena. Šią pirmąją šventės dieną yra einama prie upės ar kito gamtinio vandens telkinio ir, skaitant maldą, yra iškratomos drabužių kišenės, taip simboliškai išsivaduojama iš nuodėmių, kurias nusineša vanduo. Šis ritualas vadinamas tašlichu („išmetimu“).
Per Naujuosius metus, 2-ąją tišrio dieną, sinagogoje yra pučiamas šofaras – avino ragas.
Naujųjų Metų sutikimas siejamas su šventiška puota, tradiciniais žydų patiekalais. Kad metai būtų saldūs ant stalo būtinai turi būti obuolių ir medaus.
