Seniausias pasaulyje Venecijos kino festivalis – pirmasis per 2020 metų koronaviruso pandemiją vykęs gyvai. Kiti svarbūs festivaliai, kaip antai Kanų, nesurengti ne tik nuotoliniu būdu, bet apskritai neįvyko.
Kadangi epidemija nuslūgo anaiptol ne visur, paprastai spindintis, perpildytas etatinių Holivudo žvaigždžių kino festivalis buvo kuklesnis.
Apsiašaroję kinematografininkai sriūbaudami dėkojo Venecijai už tai, kad šiais sunkiais laikais ji toliau palaiko kiną, nesvarbu, kiek tai kainuotų, tačiau dauguma jų atidavė pirmenybę nuotoliniam vaizdo kreipimuisi.
Sėkminga karjera Holivude
Venecija laikoma viena pagrindinių premijinių Holivudo filmų starto aikštelių – nuo pasaulinės premjeros Lido saloje prasidėjo tokių filmų kaip „Kalifornijos svajos“ („La La Land“), „Žmogus-paukštis“ („Birdman“), „Gravitacija“ („Gravity“), „Roma“, „Santuokos istorija“ („Marriage Story“), „Džokeris“ („Joker“) „Oskaro“ kampanija.
Šiais metais Holivudui dėl akivaizdžių priežasčių atstovauta minimaliai, nors ikioskarinis triukšmas lydėjo tokių filmų kaip Reginos King „Viena naktis Majamyje“ („One Night in Miami“) ir ypač kinų kilmės režisierės Chloe Zhao „Klajoklių žemė“ premjeras.
Chloe Zhao – Amerikoje kurianti kinų režisierė, sparčiai kylanti Holivude tiek nepriklausomo, tiek komercinio kino karjeros laiptais (ji baigia „Marvel“ komiksų filmą apie superherojus „Eternals“).
Filmas „Klajoklių žemė“ paremtas to paties pavadinimo Jessicos Bruder knyga, kurios herojė 60-metė Fern per 2008 metų ekonominę krizę praranda visas santaupas ir nameliu ant ratų patraukia per Ameriką.
Šiuolaikinio klajoklio portretas leido Chloe Zhao jau trečiąkart (po „Songs My Brothers Taught Me“ ir „The Rider“) patyrinėti Laukinių Vakarų platybes ir jų begalinį liūdesį.
Anot kino apžvalgininkų, „tai pasakojimas apie vienišą senatvę ir laisvės dvasią“.
Į festivalį neatvyko
Pagrindinį vaidmenį „Klajoklių žemėje“ atliko Frances McDormand, laimėjusi „Oskarą“ už vaidmenį filme „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“), kurio premjera kadaise taip pat įvyko Venecijoje. Dar vieną „Oskarą“ ji yra pelniusi už filmą „Fargo“.
„Klajoklių žemei“, kelio filmui, pasakojančiam apie šiuolaikinę depresyvią Ameriką, kaip ir buvo galima nuspėti, įteiktas Auksinis liūtas (sparnuotas liūtas yra Venecijos kino festivalio simbolis).
Nei režisierė, nei pagrindinio vaidmens atlikėja neatvyko į Veneciją. Paskutinę filmų rodymo dieną, kai įvyko juostos premjera, jos surengė nuotolinę spaudos konferenciją.
Per apdovanojimų ceremoniją jos pasirodė eteryje išlipusios iš furgono, kokiu klajoja po Ameriką pagrindinė filmo herojė.
Stebėtojai vieną pagrindinių Venecijos prizų garsiai pranašavo rusų režisieriaus Andrejaus Končialovskio filmui „Brangūs draugai!“ („Dorogije tovarišči!“), skirtam 1962 metų tragiškiems įvykiams Novočerkaske, kai buvo žiauriai numalšinti taikūs darbininkų protestai.
Galiausiai šis didelio užmojo kūrinys gavo Specialųjį (kaip pabrėžė žiuri pirmininkė Cate Blanchett, „itin specialų“) žiuri prizą.
Gimdymo scena – ilga
Volpi taurė už geriausią vyro vaidmenį įteikta italui Pierfrancesco Favino, vaidinusiam Claudio Noce filme „Mūsų tėvas“ („Padrenostro“).
Italų režisierius nufilmavo juostą apie pasikėsinimą į savo tėvą aštuntajame dešimtmetyje, kurio liudytojas buvo pats.
Tokį pat prizą už geriausią moters vaidmenį gavo britė Vanessa Kirby, nusifilmavusi Kornelio Mundruczo filme „Moters fragmentai“ („Pieces Of A Woman“).
Šioje niūrioje psichopatologinėje dramoje ji suvaidino moterį, išgyvenusią kūdikio praradimo tragediją (natūralistinė gimdymo namuose scena trunka beveik pusvalandį).
V.Kirby vaidino dviejuose pagrindiniame konkurse dalyvavusiuose filmuose – Monos Fastvold „Būsimasis pasaulis“ („The World to Come“), pasakojančiame apie kovą dėl žmogaus teisių XIX a. Amerikoje, ir prizą jai pelniusioje minėtoje juostoje „Moters fragmentai“.
„Buvo tiek daug puikių vaidmenų, bet reikėjo išrinkti vieną“, – guodėsi žiuri pirmininkė C.Blanchett, kiek anksčiau palankiai atsiliepusi apie Berlyno kino festivalio sprendimą atšaukti aktorių premijas pagal lytinę priklausomybę ir tiek moterims, tiek vyrams skirti vieną prizą tiesiog už geriausią aktorinį darbą.
Festivalio pagrindiniame konkurse – 18 filmų
Sidabrinis liūtas už geriausią režisūrą įteiktas japonui Kiyoshi Kurosawai už retro stiliaus dramą „Šnipo žmona“ („Spy no tsuma“/„Wife of a Spy“), pasakojančią apie jauną sutuoktinių porą, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse patenkančią į politinių įvykių sūkurį.
Geriausiu scenarijumi pripažintas indų režisieriaus Chaitanyos Tamhane „Mokinys“ („The Disciple“).
Didysis žiuri prizas – Sidabrinis lokys – atiteko jaunam meksikiečių režisieriui Michelui Franco už antiutopiją „Naujoji tvarka“ („New Order“ („Nuevo Orden“).
Marcello Mastroianni prizas geriausiam jaunajam aktoriui įteiktas Rouhollahui Zamani, sukūrusiam vaidmenį Irano režisieriaus Majido Majidi filme „Saulės vaikai“ („Khorshid“ („Sun Children“).
Festivalio pagrindiniame konkurse dalyvavo 18 filmų.
