Festivalio „Muzika erdvėje“ metu klausytojams ir žiūrovams buvo pristatomi net 10 specialiai šių metų temai – „Žmogus ir valstybė: homo lituanicus“ – sukurtų kūrinių, tyrinėjančių modernios valstybės sampratą. Garso instaliacijų, koncertų, muzikinių pasivaikščiojimų, skulptūrų ir pokalbių formomis menininkai analizavo savo tautinį identitetą, šalies vizijos, politikų ir visuomenės santykio temas, apmąstė Lietuvos istoriją ir kelią šiuolaikinės valstybės link bei kitas temas.
Anot festivalio vadovų Agnės Matulevičiūtės ir Mato Drukteinio, nors šiuo metu sostinėje vyksta be proto daug renginių, „Muzika erdvėje“ rado savo auditoriją. „Įdomu tai, kad atsižvelgiant į temą, kiekvienais metais festivalio klausytojai ryškiai skiriasi.
Pavyzdžiui, šiemet renginiuose dalyvavo itin daug vyresnio amžiaus žmonių, todėl labai džiugina, kad jie noriai susipažįsta su jaunosios kartos kompozitorių muzika“, – sako M. Drukteinis. Jam antrina ir A. Matulevičiūtė: „Tokio formato festivalis stipriai prisideda prie šiandien kuriamos muzikos sklaidos, įtraukia įvairią auditoriją, kuri galbūt nedrįstų eiti į koncertų sales.
Festivalis „Muzika erdvėje“ prasidėjo nuo itin asmeniško Lukiškių aikštės memorialo konkurso metu išgarsėjusio skulptoriaus Andriaus Labašausko koncerto Parlamentui „Laužas“, kuris buvo pristatytas Nepriklausomybės aikštėje, šalia LR Seimo rūmų.
Daugiau nei 2 valandas trukusiame kūrinyje klausytojai galėjo išgirsti paties autoriaus sodyboje deginamų objektų ugnies garsus, kurie keitėsi, jungėsi tarpusavyje ir palaipsniui stiprėjo. Anot autoriaus, kūrinį įkvėpė Seimo priimtas Lukiškių aikštės įstatymas, kuris galimai varžo piliečio kūrybinę laisvę.
Vienas ryškiausių festivalio svečių – Los Andžele gyvenantis Amerikos lietuvis Paulas Aristidas Trimakas, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengęs radijo teatro pasirodymą „Tu mano praeitis ir ateitis“. Kompozitorius žiūrovus ir kvietė įsikvėpti pasitikėjimo ir drąsos kurti Lietuvos ateitį, atsigręžus į turtingą šalies praeitį.
Verslo, ekologinių, architektūrinių ir net startuolių ekosistemas savo kūrinyje „Trukdžiai“ nagrinėjusi Škotijoje gyvenanti kompozitorė Rūta Vitkauskaitė muziką sukūrė „Vilniaus Tech Park“ kompleksui Antakalnyje. Viso festivalio metu lankytojai buvo kviečiami pasivaikščioti muzikiniu maršrutu, o interaktyviame koncerte kompozitorė tiesiogiai iš Škotijos atliko kūrinius bei bendravo su publika.
Itin neįprastą erdvę audiovizualinei instaliacijai–performansui pasirinko kompozitorius Gintaras Sodeika. Žmogaus ir valstybės, kalbėjimo už save ir kitus temas reflektuojantis kūrinys „Homo Lituanicus Lab“ buvo atliekamas Šv. ap. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios karilione, taip pat – iš bažnyčios kriptos. Lietuvos lenkų tautinę tapatybę nagrinėjo kompozitorė Beata Juchnevič.
Vilniaus universiteto bibliotekos A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje garso instaliacija veikė viso festivalio metu, taip pat vyko koncertinis kūrinio pristatymas, kuris kartu buvo ir Beatos Juchnevič vadovaujamo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Fluorescence“ debiutas.
Menininkės Agnės Žiūkaitės ir kompozitorės Raimondos Žiūkaitės dueto instaliacija kasdien keliavo po skirtingas Vilniaus vietas, kurios paskutiniu metu patiria tam tikrą urbanistinę ar socialinę transformaciją. Ji pabuvojo šalia MO muziejaus, verslo centre „Business Stadium“, kuris iškilo šalia buvusio Žalgirio stadiono, J. Ivanauskaitės skvere šalia kultūros baro „Kablys“, taip pat prie „Halės“ turgavietės bei ant vienos iš Žaliojo tilto kolonų.
Kūrinyje, kuriame girdimi pokalbiai su senjorais, analizuotas vyresnės kartos žmonių kasdienis gyvenimas, identiteto paieškos naujoje santvarkoje ir prisitaikymas prie dabarties.
Kompozitorius Martynas Bialobžeskis kūrinio „Kitoje upės pusėje“ muzikinei medžiagai pasirinko vieną esminių valstybės simbolių – „Tautišką giesmę“. Viso festivalio metu Žvėryne, kitoje Seimo pusėje, skambėjo iki valandos išilgintas ir modifikuotas Lietuvos himno variantas, papildytas pastarųjų 30 metų laikotarpio mūsų politikų kalbų nuotrupomis, jų fragmentais.
Kompozitorius kūriniu kvietė tiesti tiltus tarp politikų ir žmonių. Agnė Matulevičiūtė savo kūrinyje garso akiniams „Aktas“ žadino klausytojų vaizduotę. Kompozitorė, reflektuodama savo būseną 30 metų gyvenant laisvoje Lietuvoje, Nepriklausomybės ir Nepriklausomybės Atkūrimo Aktų tekstus pavertė vokalinio kūrinio pagrindu. Instaliacijoje autorės balsas nukėlė į Signatarų namų balkoną bei prie visą parą saugomo Akto originalo.
Matas Drukteinis prie LR Vyriausybės rūmų paruošė audiovizualinę politinę satyrą „Žanro klasika“. Menininkas garso instaliacijos ir performatyvių koncertų forma analizavo politikų komunikaciją socialiniuose tinkluose. Kūrinyje kompozitorius tartum grąžino virtualioje erdvėje išsakytas politikų mintis į tradicinę erdvę, kurios simboliu tapo tribūna.
Skulptorius Matas Janušonis kvietė užsukti į Vilniaus dailės akademijos „Šachmatinę salę“, kurioje pristatė skirtingų mokyklinio skambučio archetipų įkvėptą garso skulptūrą.
Vienu labiausiai provokuojančiu festivalio akcentu tapo nuo žirgo nulipusio Vyčio raitelio maketas, dar iki festivalio pradėjęs kelionę po įvairias Vilniaus erdves – „Halės“ turgų, „Vilius Tech Park“, „Vero cafe“, prie LR Seimo ir kitas. Organizatoriai siūlė fotografuotis su juo ir klausė, ką veikia Vytis vienoje ar kitoje kasdieninėje aplinkoje. Tokiu būdu „Muzika erdvėje“ rengėjai kvietė ne tik permąstyti nusistovėjusius valstybės struktūros modelius, bet ir ragino visuomenę mokytis diskutuoti.
Festivalio metu taip pat vyko jau tradicija tapusios ekskursijos. Šį kartą organizatoriai pasiūlė dvi temines ekskursijas „Žmogus“ ir „Valstybė“. Kaip pasakoja „Muzika erdvėje“ meno vadovai, galimybė organizuotai patirti keletą kūrinių vienu metu, išgirsti jų istorijas bei susitikti su pačiais menininkais – patrauklus būdas susipažinti ir, apskritai, geriau suprasti šiuolaikinę muziką bei festivalio išskirtinumą.
Taip pat šiais metais festivalyje buvo pristatyta naujovė – VOXART.lt pokalbiai, kurie tiesiogiai buvo transliuojami iš renginių erdvių ar aktualioje miesto aplinkoje. Pokalbius moderavusi Irma Bogdanovičiūtė pašnekovus kvietė aptarti temas, susijusias su festivalio kompozitorių kūriniais.
Gyventojo ir valstybės santykį analizavo rašytojas Aidas Puklevičius, politologė Ainė Ramonaitė ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Apie kalbėjimą už kitus ir patį save diskutavo Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė, komikas Olegas Šurajevas ir kompozitorius Gintaras Sodeika. Futuristė Monika Bielskytė ir urbanistė Elena Archipovaitė kalbėjosi apie kaitos ženklus ir gebėjimą prisitaikyti prie naujovių.
Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus miesto savivaldybė. Pagrindinis partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga. Festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Meno genas“.
