Kur tik nedainavo „Vilnius City Opera“ (VCO) artistai – pilnutėlėje „Siemens“ arenoje, verslo centre „Panorama“, cirko palapinėje, nebeveikiančiame kino teatre „Lietuva“. O praėjusią savaitę jų atliekamos klasikinės arijos liejosi „Lietuvos“ vietoje iškilusiame Modernaus meno muziejuje.
Šiuolaikinio bei vieno konservatyviausių menų puoselėtojus suartino įdomybių paieškos ir atvirumas įvairiausio skonio publikai. Po kelių bendrų projektų jie kartu ėmėsi didžiausio darbo – pristatyti „bohemiečius“ kaip reiškinį tarpdisciplinine interaktyvia paroda.
Jos atidarymą lydėjo susitikimai su trupės krikštatėviais Dalia Ibelhauptaite ir Gintaru Rinkevičiumi, taip pat solistėmis Justina Gringyte, Vida Miknevičiūte ir Aušrine Stundyte, „bohemiečių“ koncertas.
Jau dabar aišku, kad tai vienas jaukiausių ir šilčiausių akcentų minint Lietuvos operos šimtmetį.
Svarbus istorijos puslapis
„Bohemiečiai“, jau keturiolika gyvavimo metų kuriantys teatrui nepritaikytoje Kongresų rūmų scenoje daugiausia rėmėjų lėšomis, paliks įdomų puslapį Lietuvos operos istorijoje.
Sunku suskaičiuoti, kiek žmonių jie atvedė į operos spektaklius.
Kai kuriais savo pastatymais, tarp jų – „Katia Kabanova“, „Samsonas ir Dalila“, „Pelėjas ir Melisanda“ – nepriklausoma trupė užpildė valstybinių teatrų repertuaro spragas.
Ji išlydėjo į pasaulio scenas būrį savų talentų ir pristatė Vilniuje daug negirdėtų, garsiausiuose teatruose dainuojančių užsienio artistų, nuolat stebina savo reklaminių kampanijų išmone ir originaliais leidiniais.
Simboliška, kad mažoji MO salė, kurioje reikėjo sutalpinti visą spalvingą VCO istoriją, yra panašaus dydžio kaip ir Kongresų rūmų scena.
Tad parodos rengėjai parodė ne mažesnę išmonę negu spektaklių kūrėjai, sutalpinantys ankštuose Kongresų rūmų salės užkulisiuose neįtikėtino dydžio kolektyvą.
Scenografų Dicko Birdo ir Marijaus Jacovskio dekoracijų fragmentai ir įvairių spektaklių butaforija, Juozo Statkevičiaus teatrinių kostiumų kolekcija, Mindaugo Meškausko trejus metus šlapio kolodijaus technika kurti „bohemiečių“ portretai, Rimo Sakalausko originalios instaliacijos ir archyvinės medžiagos koliažai darniai sugulė į kompaktišką, iškalbingą ekspoziciją.
Pasak parodos architektės Ievos Cicėnaitės, pamačius „bohemiečių“ sukauptą turtą viskas susidėliojo tarsi savaime. Savo kampelius MO salėje rado „Faustas“ ir „Bohema“, „Užburtoji fleita“, „Pelėjas ir Melisanda“, „Svynis Todas“. Pastarajam skirtoje projekcijoje prieš pat parodos atidarymą įsiamžino garsus britų aktorius ir režisierius Dexteris Fletcheris, suvaidinęs pragariškąjį bardaskutį.
Vieno vizito neužteks
Tačiau visa tai – tiktai stilingas fonas dėmesį prikaustantiems VCO teatralų monologams, kuriuose jie pasakoja apie kelią į operą, savo kūrybos virtuvę, požiūrį į profesiją, „bohemiečius“ ir dar daug ką.
Kaip pabrėžė parodos kuratorė Algė Gudaitytė, iš pat pradžių projekto tikslas buvo iš arti parodyti didžiausią VCO turtą – teatro magiją kuriančius žmones.
„Nuostabu, kad galime pristatyti mūsų mažai tautai 27 ryškiausius savo kartos solistus.
Pastarasis dešimtmetis jauniems Lietuvos dainininkams buvo auksinis ir, matyt, dar negreitai bus įmanoma tai pakartoti“, – parodos atidaryme sakė D.Ibelhauptaitė.
Šalia maestro G.Rinkevičiaus, D.Ibelhauptaitės, solistų Asmik Grigorian, Edgaro Montvido, Kosto Smorigino, Ievos Prudnikovaitės, Almo Švilpos, Justinos Gringytės, Rafailo Karpio parodoje mintimis su lankytojais dalijasi ir ilgamečiai pagrindinių spektaklių kūrėjų asistentai, kiti trupės talkininkai.
Apžiūrinėdami eksponatus lankytojai gali pasiklausyti ir solistų arijų bei VCO spektaklių įrašų. Nedidelį plotą užimanti ekspozicija tokia turininga ir koncentruota, kad vieno vizito į parodą gali ir neužtekti.
Tačiau laiko ją apžiūrėti bus daug – paroda „Iš tos operos“ veiks iki sausio 10 dienos. Be to, ją lydės net 16 įvairių renginių.
Užbaigė didelį etapą
D.Ibelhauptaitė specialiai parodai nufilmuotame interviu prisipažįsta nesitikėjusi, kad „bohemiečiai“ gyvuos taip ilgai. Juk jie visada buvo alternatyva – „iš anapus gatvės“.
Beveik visi jau pamiršo, kad D.Ibelhauptaitės, G.Rinkevičiaus ir J.Statkevičiaus bendradarbiavimas prasidėjo nuo 2001-ųjų Vilniaus festivalio, kuriame trijulė pristatė „Kaukių baliaus“ premjerą, vėliau perkeltą į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto sceną. D.Ibelhauptaitę, tada dar niekam nežinomą Lietuvoje režisierę, iš Londono atsiviliojo buvęs Vilniaus festivalio ir LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas. „Jei ne jis, manęs čia nebūtų“, – ir šiandien neabejoja menininkė.
Ji pati savo ryšiais nemažai prisidėjo prie LNOBT tarptautinio proveržio tarpininkaudama teatrui kviečiantis iškilius užsienio režisierius.
Tačiau šiandien, net ir kviečiama, ji nesikraustytų su savo trupe „tapus“, nors „bohemiečiai“ vis dar neturi savo namų. Keturiolika pastarųjų metų tapo svarbiausiais jos gyvenime.
„Tai didelio etapo pabaiga. Ir naujo pradžia“, – su ašaromis akyse parodą apibendrina režisierė.
