Dramaturgiją kūrė aktoriai
„Juoda – balta“ – trečiasis „Atviro rato“ kūrybiniu principu sukurtas režisieriaus Aido Giniočio spektaklis. Pirmasis tokio žanro kūrinys, autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“ buvo sukurtas 2004 m. ir teatruose rodytas dešimtmetį. Jame aktoriai pasakojo istorijas, paremtas savo asmenine patirtimi iš vaikystės bei paauglystės.
Antrasis spektaklis, 2011 m. sukurtos biografinės improvizacijos „Lietaus žemė“ pasakoja apie tarpukario ir pokario Lietuvos istorijos įvykius. Šis spektaklis remiasi senelių, artimųjų pasakojimais, partizanų istorijomis.
„Juoda – balta“ yra trečias šito tęstinio ciklo darbas. Jame pasakojamas Sąjūdžio, Sovietų Sąjungos byrėjimo, Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis 1988-1991 m., apimantis ir Sausio 13-osios įvykius. Spektaklyje naudojamos to periodo istorijos, kurių dalis – iš aktorių artimos aplinkos.
Aktoriai kalbino tėvus, giminaičius, o taip pat aktyvius to meto visuomenės ir politikos veikėjus, kalbėjosi su tokiais žmonėmis kaip Nijolė Oželytė ar Gediminas Vagnorius“, – pasakojo teatro „Atviras ratas“ projektų vadovė Giedrė Liugaitė.
Anot jos, „Atviro rato“ principu statomi spektakliai išskirtiniai tuo, kad tai nėra vien tik režisieriaus kūrinys – dramaturgiją kuria patys aktoriai, pasiremdami gautomis istorijomis ir jas praleisdami pro savo filtrą, o režisierius vėliau sudėlioja pačią spektaklio struktūrą.
Biografinėse improvizacijose „Juoda – balta“ atsiskleidžia, kaip tą laikotarpį mato patys aktoriai, tai savotiška pačių aktorių Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio refleksija.
Dvare praleido savaitę
Prieš išankstinę premjerą Rokiškio rajone visą savaitę „Atviro teatro“ aktoriai praleido Ilzenbergo dvare, kuriame gyveno, repetavo ir ruošėsi spektakliui. Šios intensyvios kūrybinės savaitės metu aktoriai susirinko per šimtą istorijų, kurių dalis tapo „Juoda – balta“ pagrindu.
Praėjusių metų rugsėjį Ilzenbergo dvare buvo parodytos ir biografinės improvizacijos „Lietaus žemė“. Kaip sako G. Liugaitė, tuomet režisieriui A. Giniočiui kilo mintis kurti to spektaklio tęsinį.
„Tada pamąstėme, kad būtų gražu ir prasminga to spektaklio premjerą surengti ne sostinėje, ne įprastinėje teatro salėje, o šiame dvare. Norėjosi, kad spektaklį pirmiausia pamatytų ne didmiesčio žiūrovas, o žmonės, kuriems teatras galbūt prieinamas mažiau, kur rečiau atvežami išskirtiniai kultūriniai renginiai“, – sakė „Atviro rato“ atstovė.
Ilzenbergo dvaras tampa savotišku Rokiškio rajono kultūros lopšiu. Planuojama savaitės trukmės „Atviro teatro“ aktorių viešnagę paversti savotiška tradicija ir kūrybines aktorių dirbtuves dvariškoje aplinkoje rengti kiekvienais metais.
Nereikalauja teatrinių erdvių
Tokio žanro ir formos spektakliai leidžia išlikti lankstiems – biografinėms improvizacijoms nereikia įprastų teatrinių salių, kuriose eilėmis susėda žiūrovai. „Atviro rato“ principu kuriamiems spektakliams būdingas ne tik aktorių buvimas ratelyje, bet ir žiūrovai susodinami tokiu pačiu būdu. Tai leidžia spektaklius rodyti pačiose neįprasčiausiose vietose, taip pat ir ištaigingose dvaro menėse.
„Scenai pritaikytus spektaklius sudėtinga nuvežti parodyti, mat jiems reikia tam tikro apšvietimo, dekoracijų, turi išlikti atstumas iki žiūrovų. Biografinės improvizacijos „Lietaus žemė“ buvo rodytos įvairiose netradicinėse erdvėse, nuo piliakalnio lauko, iki mokyklos aktų salės. Tokiems spektakliams užtenka šiek tiek erdvės ir kėdžių. Neįprasta situacija lėmė, kad „Atviras ratas“ šiais metais ne kartą pasirodė ir atvirose erdvėse“, – pasakojo „Atviro rato“ projektų vadovė.
Teatro atstovės teigimu, tokiems spektakliams pati erdvė didelės įtakos nedaro – svarbiausia, jog būtų galimybė užsimegzti betarpiam aktorių kontaktui su žiūrovu.
