80-ąjį sezoną LNDT skyrė laisvės trisdešimtmečiui, radijo dramos buvo viena iš numatytų sezono naujienų. Deja, dėl koronaviruso dramų įrašymo darbai turėjo sustoti, todėl transliacijos persikėlė į 81-ąjį sezoną.
Dešimtasis dešimtmetis Lietuvoje žymėjo daug lūžio taškų. Teatro kūrėjai pasirinko keturias juos dominančias temas – Nepriklausomybės kūdikių ir gimdyvių istorijas, homoseksualių žmonių patirtis keičiantis santvarkoms, nuosmukį patyrusios Lietuvos lino pramonės atstovų pasakojimus ir tuomet vykusias permainas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Kurti dokumentines radijo dramas menininkus kvietėme, atsispirdami nuo žanro ir laisvės trisdešimtmečio temos. Visi kūrėjai atėjo kaip individualūs menininkai ir pradėjus analizuoti dešimtojo dešimtmečio, kiekvieno asmeninį santykį su laiku ir juos jaudinančius aspektus, savaime susiformavo kūrybinės komandos.
Dešimtajame dešimtmetyje vieni dar tik žengė pirmuosius žingsnius, kiti – jau išgyveno paauglystę, tad tiek santykis su laikotarpiu, tiek patirtys buvo visiškai skirtingos. Bet tas ir buvo labai įdomu – ką vieni menininkai atsiminė tik kaip tam tikrus dešimtojo dešimtmečio įvaizdžius, kiti išgyveno patys.
Kai kurios istorijos yra labai asmeniškos, inspiruotos vaikystės prisiminimų, artimųjų pasakojimų ar pakitusio savo vaidmens visuomenėje, kitos – labiau orientuotos į artimos aplinkos ar visuomenės skaudulius.
Tai tik mano spėjimas, bet gali būti, kad kai kurios temos ir nebūtų atsiradusios, jei ne radijo formatas – jis ne tik paveikia ir išlaisvina vaizduotę, bet ir padeda atsisakyti dalies stereotipų ar išankstinių vertinimų, kas ypač aktualu nagrinėjant jautrias temas“, – sako projekto koordinatorė, LNDT kultūros projektų vadybininkė Rasa Kregždaitė.
„Šiuose dokumentiniuose pasakojimuose tarsi restauratoriaus gremžtukais atidengiami užmaršties sluoksniai ir leidžiama geriau įsižiūrėti į sudėtingą mūsų visuomenės paveikslą, kuriame jaučiasi atgimimo, tapimo tema, ar tai būtų motinų prisiminimai iš sovietinių gimdymo namų, ar lino pramonės ir linininkystės pakilimai ir nuosmukiai, ar pirmojo homoseksualų klubo veikla, ar lyderystės Nacionaliniame dramos teatre krizė.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad LRT RADIJAS transliuos šias istorijas ir esu dėkinga visoms keturioms kūrybinėms komandoms – dramaturgams, režisieriams, kompozitoriams, aktoriams už didžiulį darbą.
Dokumentikos žanras tiek kine, tiek ir radijuje reikalauja ypatingų laiko sąnaudų ir galbūt kaip tik dėl to, dažnai išlieka laikui nepavaldžiu ir su laiku įgauna didesnę vertę“, — mintimis apie projektą dalijosi LRT kultūros turinio redaktorė Agnė Biliūnaitė.
Dokumentinė radijo drama – tai radijo dokumentikos ir radijo teatro sintezė, kurios formos gali būti labai įvairios: nuo atkuriamosios dokumentikos iki radijo spektaklio, sukurto vien iš archyvinės medžiagos (garso įrašų ir kt.). Tai yra vienas sudėtingiausių radijo žanrų, neturintis aiškių rėmų, balansuojantis tarp fikcijos ir realybės, todėl kūrėjai turi visišką laisvę ir gali nepaisyti nusistovėjusių radijo taisyklių.
Lietuvos klausytojams, kurie šio žanro dar nėra girdėję, kūrėjai siekė atskleisti jo įvairiapusiškumą. Kuriant šį ciklą LNDT menininkus konsultavo LRT Radijo dokumentikos autorės.
Dokumentinių dramų aprašymai
Rugsėjo 7 d. LINO KANČIA. Režisierė, kompozitorė ir garso dizainerė – Agnė Matulevičiūtė, dramaturgė – Živilė Zablackaitė, garso įrašų režisierius – Adomas Koreniukas, režisūros konsultantas Gediminas Rimeika, garso medijos konsultantė Vita Ličytė.
Vaidmenis kuria Vita Ličytė, Monika Bičiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Remigijus Bučius, Mindaugas Jusčius, Gediminas Rimeika, Ramutis Rimeikis, Arūnas Sakalauskas, Arūnas Vozbutas. Dainas atlieka Laurita Peleniūtė, Oki Kano ir Rumiko Kano-REKPO.
Linai Lietuvos teritorijoje auginti jau prieš 4000 metų ir įaugę į mūsų folklorą dainomis, mįslėmis ir patarlėmis, tarpukariu jie atnešdavo 29 proc. viso šalies biudžeto.
1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pereinant iš planinės ekonomikos į laisvąją rinką, daug ką reikėjo sukurti iš naujo. Per pirmuosius penkiolika nepriklausomybės metų, Lietuvoje auginamų pluoštinių linų plotai susitraukė nuo 23 tūkstančių hektarų iki 14 tūkstančių hektarų.
Dar po penkerių metų, 2010-aisiais jų bebuvo likę 12 hektarų. Dokumentinė radijo drama „Lino kančia“ leidžiasi į atsakymų kodėl taip nutiko, kodėl Lietuvoje išnyko linininkystė, paieškas.
Rugsėjo 14 d. VISKAS BUS GERAI. Režisierė – Giedrė Kriaučionytė, dramaturgė – Laura Švedaitė, garso režisierius – Ramūnas Jasutis, kompozitorė – Karolina Kapustaitė, garso medijos konsultantė – Rūta Dambravaitė.
Vaidmenis kuria Diana Anevičiūtė, Neringa Bulotaitė, Monika Bičiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Birutė Mar, Nelė Savičenko, Ramunė Skardžiūnaitė.
Moteris – mama – leidžiasi į prisiminimus iš laiko, kai gimė Lietuva, ir papasakoja savo gimdymo istoriją. Ji – ne viena, tai mes visos, mūsų gimimo, gimdymo istorijos, bendra atmintis. Kiekviena įsileidžia į be galo intymų pasaulį, į savo istoriją ir atskleidžia tų laikų jaudulį, euforiją, baimę, drąsą. Moterų balsai vienas kitą papildo, kartais prieštarauja, galiausiai persipina ir tarsi susilieja į vieną – girdime Nepriklausomybės kūdikių atsiradimo istoriją.
Rugsėjo 21 d. LABIRINTAS. Režisierė – Julija Šatkauskaitė, dramaturgė – Edita Puskunigytė, garso režisierius – Raimundas Paulauskas, muzikinė kompozicija – Sure Fang, garso medijos konsultantė – Vaida Pilibaitytė.
Vaidmenis kuria Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Julija Šatkauskaitė, Arūnas Sakalauskas, Mindaugas Jusčius, Arūnas Vozbutas, Paulius Tamolė, Vainius Sodeika, Marijus Mažūnas, Toma Vaškevičiūtė, Vygandas Vadeiša.
Šio pasakojimo ašis yra pirmojo Lietuvoje homoseksualų klubo „Men’s factory“ įkūrimas ir vystymasis. Pasakojimas sukuriamas įsivaizduojant galimus konkrečios nakties įvykius ir naudojant žmonių patirtis legendiniame Vilniaus klube.
Naudojant interviu su klubo įkūrėju Aleksejumi Terentjevu atskleidžiamos ne tik klubo kūrimosi peripetijos, bet ir tuo metu vykusios mafijos reketavimo istorijos, Lietuvos policijos darbas saugant homoseksualų bendruomenę nuo smurtaujančių homofobų.
Žymus aktorius Gytis Ivanauskas interviu pasakoja apie dalyvavimą „Pride“ parade, apie pirmą kartą, kai atvirai kalbėjosi su tėvais.
Ši radijo drama svarsto individo laisvės problemą valstybės kontekste – kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo nepriklausoma, tikrasis laisvės suvokimo ir savęs pažinimo procesas tik prasidėjo.
Kodėl vieniems žmonėms buvo lengviau, jie ėjo tiesiai į savo svajonę: mylėti laisvai, nesigėdyti savo seksualinės tapatybės, o kiti dar ilgai gyveno baimėje ir slėpė savo homoseksualumą? Ką šių skirtingų požiūrių ir istorijų buvimas pasako apie pačia Lietuvos visuomenę – ar po trisdešimt metų esame pakankamai atviri sau ir kitiems?
Rugsėjo 28 d. NEPAKELIAMA TEATRO DEMOKRATIJA. Režisierius – Paulius Tamolė, dramaturgas – Rimantas Kmita, dramaturgo asistentė – Julija Kulevičiūtė, garso režisierius – Ramūnas Jasutis, garso medijos konsultantė – Rūta Dambdravaitė.
Protokolus skaito Jurga Kalvaitytė, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas, Laurynas Jurgelis, Marijus Mažūnas , Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika, Arūnas Vozbutas.
Kaip ir visuomenė sovietmečiu, LTSR valstybinis akademinis dramos teatras buvo valdomas pagal partijos direktyvas, kūrė propagandinius spektaklius, jame zujo KGB darbuotojai, o ir pats pastatas buvo rekonstruotas taip, kad tiktų partijos suvažiavimams.
Tačiau 1990-aisiais atėjo laikas, kai pasidarė aišku, kad tiek politinio marazmo, tiek atgyvenusios akademinės vaidybos laikas eina į pabaigą ir reikia pokyčių. Susikūrė Sąjūdis ir Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o teatras po ilgų peripetijų gavo naują meno vadovą Joną Vaitkų.
Jis ne tik kūrė kitokius spektaklius, bet ir įgyvendino administracinę reformą. Vienu metu buvo atleista daug žinomų aktorių, tarp kurių buvo Vaiva Mainelytė, Vytautas Tomkus, Saulius Siparis ir kt.
Tuo pačiu metu Rimas Tuminas įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą, į kurį perėjo dalis Akademinio dramos teatro aktorių. Teatrologai šį momentą yra pavadinę beprecedenčiu Lietuvos teatro istorijoje.
Dokumentinės dramos kūrėjai sėda prie archyvinių dokumentų, anų laikų spaudos, spektaklių įrašų, imasi kalbinti to meto liudininkus. Kaip vyksta demokratijos formų paieška teatro gyvenime? Kaip jaučiasi aktoriai, praradę ne tik darbovietę, bet ir gyvenimo būdą? Ar taip paprasta nerti į gariūnmečio verslus? Ar tam, kad teatro žmonės susitartų, vėl reikia valdžios įsakymų?
