Šįkart norisi Modestą pakalbinti ne apie darbą Šv. Kristoforo kameriniame orkestre, ne apie jo inicijuojamas gražias ir reikalingas labdaros akcijas vaikams, o apie nuostabų, deja, dar ne visiems žinomą ar girdėtą moksleivių simfoninį orkestrą „Simfukai“.
Orkestre „Simfukai“ groja aštuoniasdešimt įvairaus amžiaus pačių gabiausių Vilniaus moksleivių, kurių amžius – nuo 13 iki 18 metų. Tai – pirmasis tokio tipo orkestras Baltijos šalyse ir galima drąsiai teigti – profesionaliausias. Nuo 2001 m. orkestrui vadovavo maestro Modestas Pitrėnas, kurį vėliau pakeitė Modestas Barkauskas.
– Modestai, koks buvo jūsų kelias pas „Simfukus“?
– „Simfukų“ orkestre atsiradau dar studijuodamas, pats ne ką vyresnis už tuos vaikus, prieš mane buvusio „Simfukų“ dirigento Modesto Pitrėno paragintas jį pakeisti.
Man tai buvo visiškai nauja, netikėta ir nepažįstama veikla. Tiek Modestą Pitrėną, tiek mane pas vaikus atvedė mūsų abiejų mokytojas, vienas žymiausių Lietuvos dirigentų maestro Juozas Domarkas.
Anot jo, darbas su vaikais, pedagoginis darbas – nepaprastai įdomi, gili ir visa apimanti sritis, labai reikalinga pradedant mokytis dirigavimo paslapčių. Kaip šiandien pamenu savo mokytojo žodžius: „Tu privalai nueiti ten...“ Nuėjau ir dabar skaičiuoju jau tryliktus savo darbo orkestre metus.
Juozas Domarkas yra ne tik aukšto lygio profesionalas, tačiau ir nuostabus pedagogas, kuris puikiai suprato, ko reikia būsimam dirigentui, kokia praktika jam būtų tinkamiausia norint tapti geriausiu, todėl šiandien drąsiai galiu teigti, kad tiek mane, tiek Modestą Pitrėną jis nukreipė pačia teisingiausia linkme, padėjusia mums tapti tuo, kuo esame šiandien.
– Kokią įtaką jums kaip profesionalui padarė ir tebedaro „Simfukai“ – ar galima teigti, kad augote kartu su jais?
– Būtent darbas su vaikais mane užaugino ne tik kaip profesionalą, bet ir kaip asmenybę – išmokė sugebėti įsiklausyti, suprasti, bendrauti, nusiimti visas kaukes, kurias vaikai labai greitai pajaučia, pamėgti tuos pačius dalykus, kokius mėgsta vaikai.
Moksleivių kaita orkestre vyksta kas 3–4 metai ir kaskart ji yra labai skausminga, galima sakyti, kad su kiekvienu išeinančiu jaunuoliu išeina ir pats orkestras. Išeina patys geriausi, visko išmokę, daug išgyvenę ir susigyvenę vaikai, kuriuos keičia kiti, nauji.
Grojimas orkestre yra kolektyvinis darbas, todėl kiekvienas jame esantis vaikas yra nepaprastai svarbus ir reikalingas tam, kad orkestras skambėtų ir skambėtų taip, kaip skamba šiandien.
– Su vaikais dirbate jau 12 metų, vyksta kartų kaita. Kokios Jūsų įžvalgos: kas vienija, jungia vaikus, ateinančius į orkestrą?
– Pirmiausia tai nepamatuojama meilė muzikai. Orkestras yra kaip šeima, kurioje vaikai randa daug bendrystės, kur juos jungia ir vienija meilė muzikai, bendras supratimas, jie tiesiog čia būna savi tarp savų.
Suprantama, ne visi tampa ir taps profesionaliais muzikantais, ne visi to siekia, ne visiems to ir reikia, tačiau jie tampa ir taps muzikos klausytojais, užpildančiais filharmonijų sales, žmonėmis, turinčiais išlavintą muzikinį skonį, meninį išprusimą.
– Gyvenime dažnai būna, kad žmogus yra geras profesionalas, puikus savo srities žinovas, bet prastas pedagogas. Kaip jūs šiuo požiūriu vertinate save, koks jūsų kaip pedagogo santykis su visais vaikais ir kiekvienu iš jų?
– Pradžia buvo labai sunki, neturėjau jokių pedagoginių žinių, nedaug kuo pats skyriausi nuo moksleivių, nežinojau, kaip reikia bendrauti su vaikais, kaip prisibelsti į jų širdis.
Esu be galo dėkingas savo kolegoms, mokytojams, kurie visada man pagelbėdavo bet kokioje situacijoje, tačiau ypatingą padėką jaučiu ilgamečiam „Simfukų“ meno vadovui, nuo pat orkestro gimimo jame dirbančiam Artūrui Alenskui – orkestro sielai, kurio dėka orkestras ir turi tokį branduolį.
Nepakartojamas Artūro gebėjimas suburti vaikus ir juos „valdyti“ gerąja prasme man buvo ir yra didžiulė patirtis ir pamoka ne tik dirbant su vaikais, bet ir darbe su suaugusiais, profesionaliais orkestrais, kur, galima teigti, esu labiau matomas ir autoritetingas.
Taigi mano ryšys ir santykis su vaikais šiandien yra labai artimas, mes esame geriausi draugai. Ir kaip profesionalas jau galiu tvirtai pasakyti, kad nieko nėra geriau už praktikuojantį profesionalą.
– Ir pabaigai – kokia jūsų ateities vizija, norai? Kur save kaip dirigentą matote, norite matyti, įsivaizduojate po 10 metų?
– Tiek po 10 ar 20 metų save matau tik Lietuvoje, šalia visos kitos savo kaip dirigento, meno vadovo veiklos ir karjeros: ir toliau dirbantį su vaikais, su jaunimo orkestru, kadangi šis darbas man yra net ne darbas, o gyvenimas, kurio man labai reikia ir reikės visada, dėl kurio aš esu tuo, kuo esu dabar.
***
Visi norintys paklausyti nuostabiųjų „Simfukų“ atliekamos muzikos su nepakartojamu dirigentu Modestu Barkausku turi puikią galimybę tai padaryti rugsėjo 4 d. (penktadienį) 20 val. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, kurioje bus labdaros koncertas – klasikinės muzikos vakaras. Renginio tikslas – surinkti lėšų arfai įsigyti.
Labai gaila, bet pastaraisiais metais „Simfukai“ susiduria su orkestro pagrindinio instrumento, galima sakyti visų instrumentų „širdies“ problema: senutėlei arfai, be kurios orkestras nebegalėtų gyvuoti, reikia pamainos.
Esamai arfai – net 40 metų, ją sunku transportuoti, nutrūkus jos stygai gali įvykti nelaimė, yra rimtos traumos rizika. Šis instrumentas labai brangus, orkestras finansiškai nepajėgus pats jo įsigyti. Tikimės, kad geros valios žmonių pastangomis pavyks surinkti reikalingą sumą ir talentingų jaunų žmonių orkestras turės naują arfą.
Su jaunaisiais artistais dažnai koncertuoja žymiausios Lietuvos operos žvaigždės, solistai instrumentalistai, dirigentai. Negalima nepaminėti koncertų, kuriuose su orkestru dainavo V. Noreika, V. Prudnikovas, E. Kaniava, I. Zelenkauskaitė, R. Tallat-Kelpšaitė, N. Vilkanauskaitė, R. Juzukonytė, R. Šilinskaitė, A. Rubežius, Č. Nausėda, griežė M. Švėgžda von Bekkeris, Š. Kačionas, R. Beinaris, A. Dvarionaitė, už dirigento pulto stovėjo prof. S. Sondeckis, prof. J. Domarkas, D. Katkus, V. Viržonis, M. Staškus, V. Lukočius.
„Apie šį orkestrą galiu pasakyti tik viena – tai lobis.(...) Ir tik mes, suaugusieji, galime nulemti šių deimantų ateities spindėjimą – puoselėdami, globodami, atiduodami save. Juk šie deimantai – mūsų vaikai,“ – sakė šviesaus atminimo pasaulinio garso violončelininkas, dirigentas, mecenatas Mstislavas Rostropovičius.
