Šių metų festivalio tema „Pirmi kartai“ neplanuotai paveikė ir pačią „Druskomaniją“. Prmą kartą festivalis vyko ne gegužę, o vasaros pabaigoje, taip pat pirmą kartą „Druskomanija“ ne plaukė, o važiavo į Liškiavą. Dėl nusekusio Nemuno šiemet nevyko tradicinis plaukimas laivu Druskininkai-Liškiava ir garlaivis liko tik kino ekranuose (Gintaro Sodeikos filmas „Steamboat“). Tačiau „Druskomanija“ į tai žiūri kaip į dar vieną „pirmą kartą“ – vadinasi, festivalio tema tikrai veikia.
Šalia to, festivalyje įvyko daugybė suplanuotų pirmų kartų. Specialiai „Druskomanijai“ sukurtos keturios radijo laidos, po trisdešimties metų atgimė festivalio leidinys – žurnalas „Druskomanija“, surengtas pirmas festivalio vizitas į Kauną, įvyko dvidešimt vieno kūrinio premjera ir pirmojo filmo apie „Druskomaniją“ premjera.
Tarp išskirtinių muzikinių pirmų kartų – pirmasis Lietuvoje nuskambėjęs kūrinys tiltui: keturi perkusininkai atliko Dainoros Aleksaitės „Patterns“, lazdomis ir plaktukais „įgarsinę“ Vingio parko tiltą.
Druskininkų „Grand SPA Lietuva“ nuskambėjo pirmas Lietuvoje išskirtinai moterų kūrybinėms ir gyvenimo patirtims dedikuotas projektas „Nymphology“. Kompozitorės Agnė Matulevičiūtė, Juta Pranulytė ir Monika Sokaitė savo kūriniais kiekviena savaip atskleidė skirtingus moterų gyvenimo aspektus – moters įvaizdžio interpretacijas, santykį su mama ir moters ilgesį bei geismą.
Drąsus kūrybinis projektas sujungė minėtas kompozitores ir tris atlikėjas – pianistę Martą Finkelštein, smuikininkę Diemantę Merkevičiūtę ir altininkę Moniką Kiknadzę. Ilgo kūrybinio proceso metu menininkės tarpusavyje atvirai diskutuodavo ir dalindavosi savo patirtimis, iš kurių galiausiai gimė autentiškų istorijų pripildyti kūriniai.
„Druskomanijos“ komanda džiaugiasi, kad, nepaisant griežtėjančios renginių tvarkos, festivalio koncertai sulaukė didelio susidomėjimo. Ypač sėkmingai praėjo ketvirtadienio renginys „Crossovers“, į Lietuvos kompozitorių sąjungą pritraukęs daugybę šiuolaikinės muzikos mėgėjų.
Abejingų nepaliko ir penktadienio vakarą Druskininkų „Širdelėje“ skambėjęs jaunų kompozitorių minimalizmas (grojo ansamblis „Artisans“) ir roko-džiazo sintezė: grupės „Kanalizacija“ atliekamas bisas aktyvias klausytojas privertė atsistoti nuo kėdžių ir išlaisvinti savo energiją šokių aikštelėje.
Antrus metus iš eilės dirbančiai festivalio komandai vadovauja kompozitorė Juta Pranulytė. Ji didžiuojasi tuo, ką per dvejus metus pasiekė drauge su komanda.
„Norėjome į „Druskomaniją“ pritraukti naujos auditorijos, kad ji neliktų tik uždaras jaunų akademinės muzikos kompozitorių festivalis. Norėjome vertingą ir aktualią muziką padaryti prieinamą plačiai auditorijai. Nuoširdžiai žaviuosi jaunųjų kūrėjų darbais ir tikiu, kad mūsų jaunojoje kartoje slypi milžiniška varomoji kultūros jėga.
Rengdami festivalį siekėme išlaikyti provokuojančią bei laisvą atmosferą, diskutuoti kviečiančią erdvę, bet kartu kurti ir profesionalaus bei tarptautiško festivalio veidą. Labai džiaugiuosi, kad festivalį pavyko praplėsti žanriškai – „Druskomanijoje“ atsirado improvizacinės bei džiazo, daugiau elektroninės ir eksperimentinės muzikos, tarpdiciplininių bei netradicinių formų projektų.
Manau, nebus per drąsu teigti, kad mūsų ambicinga vizija tapo realybe“, – įgyvendintomis svajonėmis džiaugiasi festivalio vadovė.
„Pernykščio festivalio nuotaika buvo kupina gyvybės, kuri vyravo prieš trisdešimt metų“, – dalijosi prisiminimais kompozitorius Gintaras Sodeika, šiemet „Druskomanijoje“ pristatęs videometraštį „Steamboat“. Būtent pernykštė festivalio patirtis ir įkvėpė autorių galiausiai realizuoti savo videoarchyvą.
Per dvejus metus naujos gyvybės „Druskomanijai“ įkvėpusi festivalio komanda keliauja siekti tolesnių pergalių jau kituose horizontuose. „Nuošidžiai tikiu, kad ateities vadovai atneš daug nuostabių, naujų idėjų, atnaujins ir papildys „Druskomanijos“ kelią. Nekantrauju kaip kompozitorė dalyvauti būsimuose festivaliuose ir toliau aktyviai prisidėti prie šiandienos muzikos vyksmų“, – sakė Juta Pranulytė.
