Rugsėjo viduryje ekranus pasieksiančios „Pilies“ pagrindinės herojės – paauglė Monika, jos mama Jolanta bei sunkia demencija serganti močiutė – stengiasi įsitvirtinti Dubline.
Profesionali pianistė Jolanta dirba žuvų fabrike, tačiau kartais kartu su nuostabų balsą turinčia dukra koncertuoja lietuvių bendruomenės renginiuose.
Kartą Monikai ir Jolantai nusišypso sėkmė – jas pakviečia koncertuoti ištaigingoje pilyje, kurioje, sakoma, grojo pats Eltonas Johnas.
Tačiau kelionei trūksta pinigų. Nevilties apimta Monika ryžtasi beprotiškam poelgiui, kad tik galėtų išpildyti savo gyvenimo svajonę.
Apie naują kūrinį, svajones, emigraciją pakalbinome „Pilies“ režisierę L.Lužytę (35 m.).
– „Piliai“ jau prilipo filmo apie emigraciją etiketė. Jūs teigiate, kad tai ne pagrindinė tema, o tik viena iš aplinkybių, į kurias pateko herojės. Tad kokia pagrindinė filmo idėja, apie ką jis iš esmės?
– Taip, emigracija „Pilyje“ yra trijų kartų moterų istorijos kontekstas, bet tai svarbus kontekstas, tai viso filmo variklis.
Emigracija savotiškai „nunulina“ gyvenimą, priversdama jį pradėti iš naujo.
Filme man buvo svarbu nagrinėti būtent santykį su emigracija.
Ar įmanoma emigruoti, kai tau per šešiasdešimt ir kai tave saisto neatsiejami saitai su gimtąja šalimi?
Kaip vidurinė karta susitaiko (arba ne) su faktu, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo, kad viską reikės pradėti iš naujo ir neretai nuo žemiausio laiptelio?
Ir vis dėlto daugiausia dėmesio filme skyriau jaunajai, globalaus pasaulio kartai, kurios, atrodo, nebesaisto niekas ir kuri pritampa greitai ir bet kur.
Pagrindinė filmo herojė trylikametė Monika man simbolizuoja tuos lietuvius, kurie atsisakė antrarūšės emigrantų būties ir bet kokia kaina siekė savo tikslų, net jei dėl jų reikėjo pereiti kiaurai sienų.
– Kada ir kaip kilo mintis apie tokį filmą? Kaip sugalvojote ir ar ilgai užtruko, kol mintis virto kūnu?
– Lietuviams masiškai emigruojant, o ir pačiai nemažai laiko praleidus už Lietuvos sienų, mintys apie emigraciją buvo lyg kasdienė duona. Nuolat kilo klausimų, kodėl vis dėlto žmonės emigruoja?
Niekada netikėjau, kad vien dėl pinigų ir sotesnio gyvenimo, – žmogui reikia daugiau.
Rašydama scenarijų, o ir prieš tai, ilgą laiką bendravau su lietuviais, gyvenančiais Airijoje ir Anglijoje.
Mane labai skaudžiai veikė moderniosios vergovės istorijos fabrikuose, todėl norėjau sukurti filmą, savotiškai reabilituojantį šias realijas, filmą apie lietuvaitę, kuri nepriima to, ką gyvenimas emigracijoje jai numeta, o bet kokia kaina siekiančią savo tikslo.
– Ką jums reiškia emigracija? Juk ilgai, o gal ir iki šiol, viena koja gyvenate vienoje šalyje, kita – kitoje. Kodėl žmonės keičia gyvenamąją vietą? Ieškodami geresnio gyvenimo? O gal savęs? O gal tai natūrali dabartinio globalaus pasaulio žmogaus būsena?
– Šį interviu duodu dieną po to, kai grįžau iš Lesbo salos Graikijoje, kur keletą mėnesių filmavau dokumentinį filmą apie Morijos pabėgėlių stovykloje „kalinamus“ pabėgėlius iš Afganistano. Vieni bėgo nuo Talibano, kiti – ieškodami geresnio gyvenimo.
Ši stipri patirtis, kurią iki galo įsisąmoninti dar reikės daug laiko, privertė mane į emigraciją, o gal tiksliau – migraciją, žiūrėti kiek kitu kampu – nebetikiu, kad karų ir epidemijų draskomame pasaulyje žmogaus nubrėžtos tautinių valstybių sienos gali atlaikyti.
Manau, gyvename laikais, kai sienoms nebelieka nieko kito, tik griūti. Žmogus iš prigimties yra laisvas ir eina ten, kur geriau, kur įmanoma išgyventi, o idealiausia – gyventi.
– Kodėl filmas pavadintas „Pilimi“? Ar ši metafora lengvai iššifruojama, t.y. pilis – kaip svajonių simbolis, ar turėtume ieškoti dar kokių nors paslėptų prasmių, kokio nors Franzo Kafkos?
– F.Kafką labai mėgstu, bet nedrįsčiau su juo gretintis.
Pilis man yra simbolis, kuriam įkvėpė daugelis emigravusių lietuvių, su kuriais bendravau rašydama šio filmo scenarijų.
Nors sutikti žmonės ir labai skirtingi, jų visų istorijos pasirodė kone identiškos – daugelis važiavo į svajonių šalį, į pilį, bet susidūrė su rūsčia tikrove.
Ir vis dėlto didžiuma išgyveno, o tai padarė, manau, nes svajonė ar Pilis buvo didesnė nei sunkios ar kartais net neįmanomos aplinkybės.
– Kaip jums atrodo, ar įmanoma pasiekti pilį, ar svarbiausia – kelias į ją? Ar jūs turite savo pilį? Kokia ji? Kaip sekasi eiti jos link?
– Pilį suprantu kaip tikslą ar galutinį tašką gyvenimo žemėlapyje, kurį būtina turėti, kad tikslingai judėtum į priekį. Pasiekti pilį, manau, įmanoma, tik ar būtina?
Tikiu, kad labiausiai žmogų turtina ne laimėjimai ar rezultatai, bet pati patirtis, t.y. kelionė nuo A iki B.
Jei savo keliu žmogus eina atsidavęs, atlapa širdimi ir atviru protu, jis auga kaip asmenybė ir jo tikslai, nulemti naujo suvokimo, ima keistis, ir staiga tikslas B jau yra nebe B, bet Ž. Ir šis ciklas nuolat kartojasi.
Mano pilis – tai kurti istorijas šiame degraduojančiame pasaulyje ir iš paskutiniųjų ieškoti jame prasmės, kurią darosi vis sunkiau rasti, bet, tikiu, įmanoma.
– „Pilyje“ vėl vaidina aktorė Gabija Jaraminaitė – bene trečiame jūsų filme. Kaip atradote šią aktorę ir kodėl ji tapo tarsi jūsų talismanu?
– Gabiją atradau jau daugiau nei prieš dešimt metų, kai ieškojau pagrindinio vaidmens aktorės savo trumpojo metražo filmui „Jau puiku, tik dar šiek tiek...“, kuris pasakoja istoriją apie moterį, 1991-ųjų Lietuvoje laimėjusią keistą prizą atstovauti savo nepriklausomybę atgavusiai šaliai Amerikos žurnalui.
Tuo metu kupina jaunatviško užsidegimo išbandžiau visas Lietuvos aktores, kurių dauguma bandymų metu vaidino begalinį džiaugsmą šiuo prizu, o štai Gabija situaciją apvertė aukštyn kojomis – prizas atstovauti Lietuvai jai pasirodė ne kaip laimė, bet siaubas – tapetai namuose nudriskę, parduotuvės tuščios, ant salo padėti nėra ko. Taigi kaip priimti svečią iš svajonių šalies Amerikos?
Tą akimirką Gabija mane sužavėjo savo vadinamuoju tiesos jausmu – ji lyg įkūnijo mano pačios mamą, kurios pasiruošimai priimti gimines iš Amerikos po nepriklausomybės atgavimo man visada atrodė ne tiek kupini džiugsmo, kiek apimti panikos.
Dirbu su Gabija, nes ji, kaip aktorė, o sykiu ir žmogus, nemeluoja, jos esmė – tiesa, kad ir nepatogi.
– Kaip supratau iš ikipremjerinių komentarų, viena filmo žvaigždžių tapo jauna aktorė Barbora Bareikytė. Kaip, remdamasi darbo su ja patirtimi, pristatytumėte Barborą žiūrovams, jos dar niekada nemačiusiems?
– B.Bareikytę pristatyti labai lengva – tai neįtikėtino įgimto talento aktorė ir nepaprasto gerumo ir taurumo jaunas žmogus, kurio, tikiu, laukia itin šviesi ir prasminga ateitis.
Dirbti su ja buvo be galo lengva, nes ji ne vaidino, bet savo vaidmenį išgyveno, perleido jį per visą savo esybę ir todėl sukūrė, leisiu sau taip pasakyti, vieną stipriausių vaidmenų lietuviškame kine.
– Filmą kūrėte Lietuvoje ir Airijoje, per filmavimą tikriausiai būta ir džiugių atradimų, ir nemalonių staigmenų, ir žavių kuriozų. Prisiminkite ką nors linksma, netikėta, tai, kas kiekvieną darbą, o ir apskritai gyvenimą, pagardina žiupsniu druskos.
– Filmavimas buvo „kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“ tikrąja to žodžio prasme.
Labai susižavėjau airiais, jų darbštumu ir pozityvumu, kuris užkrėtė net mus, kiek niūresnius lietuvius.
Labiausiai neįtikėtinas įvykis buvo tai, kad išvažiavome pasiruošę nuolatiniam Airijai būdingam lietui, bet jo nesulaukėme nė dienos – visada švietė saulė.
Airiška filmavimo komandos dalis net juokavo, kad niekas nepatikės, jog šis filmas nufilmuotas Airijoje, visi sakys, kad Airiją suvaidinome kur nors Ispanijos pietuose.
– Kokią pagrindinę žinutę norite pasiųsti žiūrovui šiuo filmu?
– Labiausiai viliuosi, kad šis filmas sukels žiūrovams minčių apie lietuvybę, – ar emigracijoje tai tik savotiška demencijos forma?
Taip pat norėčiau, kad filmas įkvėptų šiek tiek paleisti gyvenimo kontrolę – tikslas yra tik taškas, svarbiausia yra kelias.
– Apskritai ką jums reiškia kinas, kodėl imatės daug darbo ir lėšų reikalaujančių projektų? Rašytojams sakoma: „Jeigu gali, nerašyk.“ Kino kūrėjams toks patarimas turbūt dar labiau tiktų, bet juk ir rašo, ir filmuoja, tikėdami savo darbo prasme ir gal net kokia nors misija. Tad kokia ji jūsų?
– Kadaise seniai vienas draugas yra pasakęs: „Jei nekurčiau kino, eičiau šluoti gatvių.“
Gatves šluoti būtina, bet aš jaučiu, kad mano kelias yra pasakoti istorijas, ir po nemažai metų grįžusi gyventi į Lietuvą jaučiu, kad mano istorijos bus būtent apie Lietuvą.
