Niujorke įsikūręs lietuvis muzikologas, filosofas ir kuratorius Edvardas Šumila nuo mažens domėjosi muzika. Šiandien savo minties gija jis supina meną, filosofiją ir kritinę teoriją.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje startavęs kaip pianistas, jis greitai susiviliojo įvairialypiu, idėjomis grįstu muzikologo keliu. Dėl platesnių kultūrinių kontekstų traukos magistro studijas E. Šumila rinkosi Vytauto Didžiojo universitete, čia studijavo socialinę ir politinę kritiką, vėliau nėrė į filosofijos mokslus Niujorke.
E. Šumila papasakojo apie šio, iš pirmo žvilgsnio nenuoseklaus kelio vientisumą ir prasmę. Siūlome jo minčių apie šiuolaikinės muzikos sceną, pašnekovą formavusias patirtis ir su muzika susijusį platų idėjų spektrą.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į muzikologiją?
– Būdamas penkerių pradėjau lankyti Juozo Naujalio muzikos gimnazijos parengiamąją klasę ir mokytis skambinti fortepijonu. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas, čia jau mokėsi mano brolis Ričardas, todėl natūraliai muzikos mokytis teko ir man.
Metai gimnazijoje klostėsi įvairiai, su maištinga paauglyste ir skirtingais traukos fortepijonui periodais, tačiau bent jau išoriškai polinkis į atlikimo meną buvo stiprus. Visuomet buvo ir kita, artimesnė refleksijai pusė – polinkis į humanitarinius dalykus. Viską atlikdavau lengva ranka ir su pasimėgavimu.
Muzikos istorijos dalykus dėstę mokytojai dažnai sakydavo, kad turėčiau imtis mokslinės veiklos – tai lyg „tarp kitko“ man sakydavo ir man dėsčiusi kompozitorė Zita Bružaitė, bet neėmiau to į galvą, nes nelabai žinojau, kaip apskritai turi atrodyti mokslinė veikla.
– Kaip perėjote nuo muzikavimo prie rašymo apie muziką bei muzikos renginių organizavimo?
– Dvejus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) mokiausi kaip pianistas. Man labai pasisekė, kad fortepijoną studijavau pas, mano manymu, vieną geriausių pianistų Lietuvoje Daumantą Kirilauską, kuriam būdingas itin intelektualus požiūris tiek į klasikinį repertuarą, tiek į šiuolaikinę muziką.
Tuo metu nepraleisdavau nė vieno festivalio ar šiuolaikinės muzikos koncerto. D.Kirilauskas pats atlikdavo nemažai šiuolaikinės muzikos, tad mano susidomėjimas ja ir noras kuo dažniau ją atlikti vis augo. Mane įkvėpė ir pirmieji NOA festivaliai, – viename jų buvau Charleso Halkos operos „Julius“ koncertmeisteris ir orkestro pianistas. Net nepastebėjau, kaip mano draugų ratas tapo „kompozitoriškas ir muzikologiškas“.
Pradėdami studijas turėdavome atlikti muzikos istorijos testą, pagal kurį atlikėjai būdavo skirstomi į lygius. Tie testai jau tada man pelnė šiokią tokią teoretiko reputaciją. Rinkdavausi tik Mindaugo Urbaičio dėstomus kursus, skirtus pokario ir šiuolaikinei muzikai – perėjęs į muzikologiją, pas profesorių mokiausi net penkis semestrus!
Prie mano lemiamo posūkio stipriai prisidėjo ir muzikos estetikos kursas, kurį dėstė kompozitorius Ramūnas Motiekaitis. Pradėjau nutuokti, kas yra kritinė refleksija, kaip yra konstruojama istorija, kaip viskas yra susiję.
Vienas kertinių įvykių iš tų laikų buvo ir pirma „ekspedicija“ į „MaerzMusik“ festivalį Berlyne, į kurį per daug nedvejodamas išsiruošiau su muzikologais ir kompozitoriais Tadu Dailyda, Andriumi Maslekovu, Ieva Buinevičiūte, Akvile Kalinaite, Ilme Vyšniauskaite, Juliumi Aglinsku.
Buvom tokia lietuvių gauja – Berlyne vaikščiojome pėsti, kartu gaminomės valgyti ir vakarus užbaigdavome filmų seansais „Babylon“ kino teatre. Tuomet grįžti prie fortepijono ir skambinti Chopiną vis mažiau norėdavosi, dažnai išsliūkindavau į „Skalviją“, kur žiūrėdavau po tris filmus iš eilės.
Taigi, prasidėjus tretiems mokslo metams, rugsėjį nuėjau pas LMTA prorektorę Juditą Žukienę ir pasakiau, kad noriu pereiti į muzikologiją. Sulaukiau didelio palaikymo ir dar tą pačią dieną buvau nuvestas į lietuvių muzikos istorijos klasę pas Vytautę Markeliūnienę kartu su kursiokėmis muzikologėmis.
Oficialiai dar turėjau baigti semestrą kaip pianistas, o kartu – ir pasivyti kursiokes, todėl paskaitas lankiau iš karto dviejų muzikologijos kursų. Visada jaučiau, kad pasirinkimas buvo teisingas.
– Ką išmokote iš savo muzikologijos dėstytojų?
– Jaučiu, kad šiuo atžvilgiu man labai pasisekė, net bijau, kad išsamiai visko suminėti neįmanoma. Pirmuoju mano darbo vadovu tapo profesorius Jonas Vytautas Bruveris, kuris man visada bus muzikologo intelektualo ir taurumo pavyzdys.
Kiekvienas pokalbis su juo būdavo be galo gilus ir nuoširdus. Ne kartą teko lankytis profesoriaus namuose, jis labai gražiai atsakinėdavo į kartais naivius mano klausimus ir, kaip pats sakydavo, „kovodavo su kableliais“. Tie pirmi tikri muzikologiniai impulsai profesinėje srityje, kuriuos gavau iš profesoriaus, yra svarbūs iki šiol.
Kaip žinia, pastaruoju metu nukeliavau į filosofijos lankas, o profesorius yra tikriausias filosofas, estetikos žinovas. Iš pradžių tiksliai nežinojau, ką norėčiau tyrinėti, bet nuo paauglystės buvau pakerėtas Thomo Manno, ir tuo metu jau buvau skaitęs visus jo vertimus į lietuvių kalbą. Jo kūryba itin muzikali ir susijusi su muzikologijos tema, todėl ji ir tapo pirmuoju mano studijų objektu.
Profesoriaus J.Bruverio dėka mano akiratyje atsirado filosofo ir muzikologo Theodoro W.Adorno darbai, kuriuos tyrinėju iki šiol ir šioje srityje specializuojuosi. Dirbau ir su kompozitoriumi Ramūnu Motiekaičiu. Iš jo išmokau ne tik gilintis į kultūros reiškinius, bet ir perėmiau tam tikras estetines nuostatas, gebėjimą jas pasverti. Ilgainiui tapome bičiuliais – tai taip pat buvo intelektualinės draugystės ir netgi solidarumo pamoka.
Viena svarbiausių dėstytojų Akademijoje man buvo profesorė Rūta Stanevičiūtė, kuri vadovavo bakalauro darbui. Tai aukščiausios klasės ir profesionalumo mokslininkė, visada nukreipdavusi mano efemeriškas idėjas onceptualumo linkme.
Ji taip pat dėstė muzikos estetiką, jos vedami seminarai man padėjo suprasti muzikologijos pasaulį. Be to, jai visada rūpėjo, kad mes, dar „žali“ studentai, dalyvautume konferencijose užsienyje ir susidurtume su moksliniu darbu praktiškai. Tačiau apskritai Akademijoje daug gavau iš visų dėstytojų, – muzikologijos katedrose dirba šviesūs ir savo sritis išmanantys profesionalai.
– Kaip suvokiate muzikologo profesiją? Kuo ji jums reikšminga?
– Iš visų mokslo sričių muzikologija visada buvo arčiausiai to, kuo užsiėmiau nuo vaikystės. Gerai pagalvojus, tai – paini sritis. Ji mane žavi tuo, kad gali aprėpti labai daug ir būti tiek formali, tiek labai diskursyvi.
Tačiau muzikologija nėra ribota, todėl muziką ar su ja susijusius kultūros reiškinius tiriantys žmonės nėra ar bent jau neturėtų būti suvaržyti rėmais. Muzikologo kompetencija taip pat labai plati – tai kritikai profesionalai, muzikos teorijos žinovai, kultūros teoretikai, istorikai ir filosofai.
Muzikologija gali būti pati savaime tikslas, tačiau ji, kaip ir visos humanitarinės sritys, turtina visuomenę ir svarbiausia – kelia vis naujus klausimus. Smalsumas ir noras į juos atsakyti yra mus varanti jėga, kaip pastebėjo dar Aristotelis savo „Metafiziką“ pradėdamas žodžiais „visi žmonės siekia žinoti“.
Man tai yra kelias, atsakymų į klausimus ieškojimas, o kartu – ir gyvenimo būdas. Lietuvoje muzikologų bendruomenė labai gyva.
– Kokie profesiniai laimėjimai jums svarbiausi?
– Pats kelias į šią sritį man yra labai brangus, bet kartais pavyksta sulaukti ir veiklos įvertinimo. Vienas tokių buvo dar 2013 m. vykęs muzikologų konkursas, kurį organizavo Tarptautinė muzikologų draugija, o žiūri sudarė mokslininkai iš pirmaujančių pasaulio universitetų. Tuo metu buvau jauniausias konkurso dalyvis, dar bakalauras, o varžiausi su magistro studijas baigusiais ar doktorantūroje studijuojančiais jaunais muzikologais. Komisija nutarė man skirti vieną iš dviejų pirmųjų premijų.
Itin įstrigo Lydios Goehr – žiūri pirmininkės, filosofės iš Kolumbijos universiteto Niujorke žodžiai, jog turėčiau studijuoti Niujorke. To niekada nepamiršau ir prireikė ne vienerių metų, kol iš tiesų ryžausi tai padaryti.
Kitas svarbus laimėjimas – filosofijos studijos Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (The New School for Social Research) Niujorke. Viena ryškesnių patirčių buvo ir trumpa paskaita, kurią skaičiau Bruklino viešojoje bibliotekoje, renginyje, kuris vadinasi „Filosofijos ir idėjų naktis“. Tąkart turėjau didžiausią auditoriją gyvenime – kelis šimtus angažuotų klausytojų, kurie net ir po pranešimo koridoriuje nenustojo uždavinėti klausimų.
– Kokios temos jus labiausiai traukia?
– Trauka ir yra atsakymas, nes temos randasi iš to, kas tuo metu jaudina ir intriguoja. Taip buvo su T. Mannu, kai dar negalėjau tiksliai įvardyti, kas mane traukė. Kiekviena tyrinėjimo tema, kurios imuosi, vienaip ar kitaip siejasi su kitomis, kurios buvo prieš tai: iškyla nauji autoriai, nuo literatūros ir muzikos tyrinėjimų staiga pereini į idėjų istoriją, o čia pat – ir filosofija.
Kita vertus, mano domėjimasis prasidėdavo nuo netikėjimo, kad viskas yra taip paprasta, supratimo, kad istoriografija yra kvestionuotina, kad veikia mąstymo paradigmos ir režimai. Galbūt dėl to man toks artimas T.W.Adorno, kurio darbuose šis kritinis aspektas yra maksimaliai koncentruotas, tuo pačiu aprėpiama viskas – psichologija, materialistinis priežastingumas, ideologija ir estetika.
– Kokio kūrėjo, kultūros žmogaus biografiją norėtumėte parašyti?
– Turiu vieną „idée fixe“, kuri man neduoda ramybės, tačiau ją šįkart nutylėsiu, nes po to bus gėda to nepadaryti. Galiu paminėti porą pavyzdžių, kurie man yra ypatingi. Vienas jų – Didier Eribon parengta interviu knyga su Claude‘u Lévi-Straussu. Man ji yra intelektualinio žurnalistinio darbo etalonas.
Iš istorinės pusės mano herojų sąraše yra Peteris Gay‘us, kurio monografija „Weimaro kultūra“ man buvo viena pirmųjų, rimtai „užkabinusių“ humanitarinių knygų, padariusių didžiulę įtaka. Jo parašyta Sigmundo Freudo biografija taip pat yra išskirtinis šio žanro pavyzdys.
– Kas jums yra kūrybiškumas ir kaip jis pasireiškia muzikologinėje veikloje?
– Bendrais bruožais apibūdinant, kūrybiškumas – tai įgūdis, drąsa ir erudicija. Nepaisant XIX a. atsiradusio ir modernybėje pratęsto absoliutaus originalumo siekio, pirmiausia kūrybiškumas yra technika, kuria naudojantis Vakaruose buvo kuriamas menas, o taip pat ir literatūra, kuriai buvo priskiriami ir daugelis mokslinių tekstų.
Kūrybiškumas atsiranda gerai įgudus ir išmanant medžiagą. Tai sujungiama su drąsa eksperimentuoti, jungti skirtingus kultūros tekstus – tam taip pat reikia ir erudicijos.
Žvelgiant iš šiandieninės neoliberalaus kapitalizmo perspektyvos, bandoma įtikinti, kad kūrybiškumas yra prieinamas kiekvienam, tačiau taip toli gražu nėra būtent dėl socialinių aplinkybių. Net didžiausią polėkį ir spontaniškumą deklaravę, dažniausiai politiški meno judėjimai visada polemizavo su tradicija, todėl turėjo ją išmanyti.
– Kaip manote, kokia yra muzikologijos ateitis?
– Nesinori burti iš kavos tirščių, todėl galėčiau kalbėti tik apie dabartinę situaciją ir bendrą tendenciją. Manau, muzikologija tikrai išliks ir bus svarbi, tačiau ji gali aprėpti arba labai siaurą, tik su muzika susijusią tradiciją, arba plėstis, nes plečiasi pats muzikos supratimas.
Man atrodo, kad ji ir suka antruoju keliu. Gyvename laiku, kai yra nuvertinami humanitariniai mokslai. Dažnai tenka įrodinėti, kad esame reikalingi, nors neteikiame tiesioginės finansinės grąžos, kuria galėtumėme puikuotis.
Daugelyje pasaulio vietų universitetai ir humanitarinių tyrimų įstaigos yra „optimizuojami“ – jiems pritaikomi rinkos dėsniai ir karpomas biudžetas. Norėčiau tikėti, kad tai pasikeis, tačiau, ko gero, taip bus, tik pajutus skaudžias pasekmes ir supratus, kokią didelę žalą kultūrai daro tokia politika.
– Ar yra muzikos kūrinių, kuriuos norėtumėte dar kartą išgirsti, kaip pirmą kartą?
– Keblu, kai prašo pasidalinti mėgstamais kūriniais, nes kiekvienąkart galėčiau duoti vis kitus pavyzdžius. Kaip pirmąjį kartą norėčiau išgirsti tuos kūrinius, kurių pirmą sukeltą įspūdį prisimenu geriausiai. Pavyzdžiui, – W. A. Mozarto „Don Žuaną“. Tai pirmoji opera, kurią pamačiau Kaune, kai man buvo aštuoneri metai. Buvau visiškai jos užburtas.
Antrasis pavyzdys – R.Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ finalas „Liebestod“. Šį kūrinį išgirdau muzikos istorijos pamokose, tačiau puikiai atsimenu, kaip kaskart jo klausydamas atrasdavau vis naujų dalykų. Vėliau skambinau ir F.Liszto transkripciją.
Trečiasis iš ypatingų man kūrinių yra Mortono Feldmano „Coptic Light“. Jo tekstūra visiškai užburia ir, atrodo, pakeičia pačią aplinką, kurioje skamba. Panašus jausmas, kai galvoju, kad vėl norėčiau gyvai pamatyti Rothko ir Cy Twombly paveikslus. M. Feldmaną atradau M.Urbaičio paskaitose, bet tikrą įspūdį paliko gyvas atlikimas „Ultraschall“ festivalyje Berlyne.
– Kas jus įkvepia pastaruoju metu?
– Pastaruosius metus jaučiau ypatingą ryšį su Jono Meko asmenybe. Mane žavi ne tik jo kūrybinis palikimas, filmai, poezija, dienoraščiai (šie yra itin svarbūs ir įkvepiantys). Man teko prisiliesti ir prie jo aplinkos: mano geriausi bičiuliai Niujorke artimai su juo bendravo.
Taip pat įkvepia tekstai, kurių vienu metu skaitau daug. Skaitydamas Spinozos „Etiką“ pusę metų nedaviau ramybės tiems patiems bičiuliams, nuolat kalbėdamas apie vieną substanciją ir apie tai, kad visi esame tik jos pasireiškimo būdai. Tokie pokalbiai per vakarienes, kurias dažnai ruošiu pats, man irgi yra labai svarbūs. Džiaugiuosi gyvu santykiu, bendra kontempliacija, kai nereikia skubėti.
– Kaip manote, kiek muzika gali formuoti kultūrą?
– Muzika, kaip ir kiti menai, formuoja kultūrą ir yra jos formuojama. Ji nėra autonomiška ir visuomet turi paslėptą socialinę funkciją. Nuo XIX a. menas dedasi „autonomišku“, yra formuojama kūrėjo ir genijaus prerogatyva. Tačiau, kaip matyti iš istorijos, tai tėra iliuzija.
Juk pasikeitus socialinei sąrangai, menas tiesiog priverstas prisitaikyti prie naujų socialinių sąlygų – kapitalizmo. Tačiau tuo pat metu, atspindėdamas ir reflektuodamas šį santykį, menas gali atskleisti ir parodyti šią sistemą kaip ideologinę.
– Po muzikologijos studijavote politikos mokslus, filosofiją. Kas jus paskatino likti muzikos pasaulyje?
– Galbūt iš šalies gali pasirodyti, kad čia būta daug blaškymosi, bet aš pats jo visai nejutau. Socialinės ir politinės kritikos programoje VDU plėčiau ir kontekstais papildžiau tai, ką dariau anksčiau – muzikos nesijaučiau apleidęs.
Magistro darbas taip pat buvo stipriai susijęs su muzika – rašiau apie neoliberalizmą ir estetiką bei politinio angažuotumo mene galimybę. Ypač daug išmokau iš savo profesorių Gintauto Mažeikio ir Jay D. Miningerio. Nors oficialiai tai buvo politikos mokslų magistro studijos, jos siejosi su filosofija, taigi, po šios programos filosofijos pasirinkimas man atrodė natūralus.
„The New School“ atitiko mano domėjimosi sritis, o jos filosofijos programa yra prestižinė, todėl mano prieiga beveik iš karto buvo filosofinė, tik prireikė laiko ją kristalizuoti. Dabar man visi šie dalykai nėra atsiejami.
– Ar tarpdiscipliniškumas laikytinas vienu ryškiausių XXI a. kūrybinio mąstymo modelių?
– Tarpdiscipliniškumas dabar tikrai yra stipriai išreikštas, bet nesu tikras, ar tai naujas reiškinys. Man atrodo, kad sričių atskyrimas dažnai yra dirbtinis, o menuose ir humanitarikoje jų jungimasis visada buvo aktualus dėl idėjų erdvės, kuriose jos susitinka.
Galima būtų sakyti net priešingai – jog vyksta vis didesnė specializacija, ir sričių atskyrimas tampa vis problemiškesnis. Kažkada filosofija apėmė kur kas didesnį mokslo sričių spektrą, o teorijos bandė aprėpti viską. Karlas Marxas, S.Freudas ir kiti mąstytojai dar galėjo kurti visa apimančias teorijas, tačiau šiais laikais žinome, kad sritys yra gerokai išsiskaidžiusios, ir jų įžvalgos nukeliavo į kur kas labiau specializuotas disciplinas.
Tačiau menininkus visada traukė kitos sritys. XIX amžius buvo apsėstas muzikos, – Walteris Pateris rašė: „visi menai siekia muzikos būklės“ (pagal implikaciją čia net ir muzika siekia muzikos būklės). Muzikai priskirtas absoliutumo imperatyvas dažnai buvo formuojamas kaip galimybė išreikšti kažką už jos ribų.
XIX–XX a. sandūroje ir vėliau daugybė menininkų arba tyrinėjo sinesteziją, arba siekė absoliučios sintezės. Patys radikaliausieji siurrealistai, „dada“, o vėliau ir „fluxus“ judėjimai apskritai nedeklaravo jokios priklausomybės vienai sričiai.
Šiais laikais tarpdiscipliniškumo vaidmuo didelis, tačiau be jo vargu ar kas būtų įmanoma, nes ariant tik vieną vagą, veikla orientuojama į labai specifinį rezultatą.
– Kaip vertinate Lietuvos muzikos scenos globalizaciją?
– Globalizaciją sąlygoja pirmiausia bendros ir laisvos rinkos atsiradimas bei radikalus mediacijos sutrumpėjimas. Kultūrinį savitumą dažnai lemdavo lokalumas, tačiau kultūra negali vystytis be kontakto su idėjų įvairove.
Mūsų profesionaliosios muzikos scena klesti ir yra nuolat papildoma muzikų patirtimis iš šalies, apie tai esu kalbėjęs net keliuose tekstuose. Esu prieš rinkos dominavimą, nes tai yra didžiausias homogenizacijos ir netgi, sakyčiau, regreso šaltinis.
Turime gana turtingą vietinę profesionaliosios muzikos sceną, kuri rinkos sąlygomis išlikti negalėtų ir turėtų taikytis tik prie vartojimo, kas, beje, dažnai yra skatinama. Esu už didelį viešąjį sektorių, kuriame yra stipri švietimo sistema, galinti išugdyti meno suvokėją, skatinanti jį dar labiau domėtis menu ir jį suprasti.
– J. Mekas lygino Vilniaus ir Niujorko kultūros scenas. Kaip jas palygintumėte jūs?
– Man įstrigo Susanos Sontag ir J. Meko pokalbis apie Europą ir Niujorką. J. Mekui atrodė, jog Niujorko pogrindis septintajame dešimtmetyje atsvėrė intelektualinę Europos atmosferą. Kaip ne sykį man yra minėjęs jo sūnus Sebastianas, J. Mekas griežtai pasisakydavo prieš valstybinį institucinį finansavimą, idant jis nesikištų į meną. Aš priešingai manau, jog menas ir kultūra privalo būti finansuojami ir palaikomi valstybės, nes tada jis yra mūsų visų, o ne privačios iniciatyvos, didelio kapitalo interesų lauke. Tuo pačiu jis neturi būti valstybės reguliuojamas ir cenzūruojamas.
Manau, šiais laikais ypač lengva gyventi ir kurti bet kur, tačiau kultūrinė aplinka vis tiek veikia. Vilnius turi savo pulsaciją, o tokioms vietoms kaip Niujorkas būdinga milžiniška jos koncentracija. Tai leidžia ten jaustis veiksmo epicentre. Bet tai nebūtinai yra esminga kūrėjui.
– Kokie festivaliai jus labiausiai įkvėpė?
– Turbūt geriausios patirties pasisėmiau Berlyne, minėtame „MaerzMusik“ festivalyje, kurio nuo 2011 iki 2016 metų nepraleidau nė vieno. Ypač įstrigo 2015 m. festivalis, kai vadovu tapo Berno Odo Polzeris. Manau, iš ten atėjo daug kuratorystės idėjų, kurias vėliau pritaikiau savo organizuotose renginiuose.
– Kaip įsitraukėte į kultūros renginių organizavimo veiklą?
– Į ją pasukau taip pat, kaip ir mano kolega Dominykas Digimas, – mums kartu su tuo metu Lietuvoje dirbusiu Matthiasu Kronlachneriu šovė mintis surengti nepriklausomą festivalį „Ahead“. Pavadinimas gimė labai atsitiktinai dėl noro kurti proveržį.
Matthiasas Vilniaus universiteto observatorijoje buvo įrengęs garso sferą, kuriai sukurtų kūrinių koncertas tapo pirmuoju festivalio renginiu. Pamažu į šią veiklą įsitraukiau vis labiau, patį festivalį pradėjau suvokti kaip kultūrinį gestą ir, kaip mėgdavome sakyti, „patirčių erdvę“. Elektroninę muziką kurti tada galėjo visi, bet trūko tam tikros erdvės ir edukacinės plotmės. Todėl nuo pat pradžių festivalyje buvo labai svarbi edukacinė kryptis, vykdavo kūrybinės dirbtuvės, kurios visuomet būdavo nemokamos.
Pirmąjį festivalį, beje, surengėme be jokio finansavimo, tačiau tai suteikė didžiulę moralinę ir profesinę satisfakciją. Dabar ši veikla yra aptilusi dėl mano studijų Niujorke, tačiau mintyse nuolat kuriu planus, ką dar būtų galima nuveikti.
– Festivalis „Ahead“ jungia karjeros kelią Lietuvoje pasirinkusius menininkus su tais, kurie nusprendė išvažiuoti. Kaip pasirenkate muzikantus, kuriate programą?
– „Ahead“ tapo savotišku tiltu, daugybė studijas užsienyje baigusių menininkų jame buvo pristatyti pirmąjį kartą. Visada laukdavome iš jų pasidalijimo patirtimi ir mąstymo kartu. Tai lėmė „abipusio mąstymo“ paantraštę.
Man visada atrodė, kad mes viršijame visus lūkesčius, turint omeny kuklų festivalio biudžetą. Sugebėdavome nenusižengti pasirinktai koncepcijai, kuri nulemdavo programą.
– Kuo šis festivalis išsiskiria iš kitų elektroninės muzikos renginių?
– „Ahead“ ilgainiui tapo „elektroninių garso praktikų“ festivaliu, nusitaikė į platų idėjų spektrą. Čia, kaip jokiame kitame festivalyje, derėjo pokalbiai, paskaitos ir renginiai, takoskyra tarp pasyvaus ir aktyvaus dalyvavimo buvo neryški.
– Ar sunku šiais laikais finansiškai išlaikyti nišinį festivalį?
– Mes dažniausiai nepadengdavome savo darbo kaštų, bet negailėjome jam laiko, tuo gyvenome. Turint kitų įsipareigojimų, tai gali būti labai sunku. Tačiau daryti tai verta, nes išmoksti daugybės dalykų, jau nekalbant apie didelę asmeninę ir profesinę satisfakciją, kai viskas pavyksta.
– Kokia veikla jums yra artimiausia?
– Išskirčiau intelektualinę – įvairių dalykų apmąstymą. Kuratorystė man – tarsi filosofinės veiklos pratęsimas. Ji taip pat susijusi su apmąstymais, bet persipynusi su patirtimi. Todėl festivalio „Ahead“ paantraštė – „Mutual Thinking“ („Abipusis mąstymas“). Ji buvo suformuluota intuityviai ir gal kiek naiviai, bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo prasminga.
