Nors multiinstrumentalistas Saulius Petreikis sako, kad sąsajų tarp jo kūrybos ir japoniškos muzikos ieškoti nereikėtų, nes pastaruoju metu koncentruojasi į vikingišką ir baltišką skambesį, jų atrado kompozitorius ir berniukų choro „Ąžuoliukas“ vyr. dirigentas Vytautas Miškinis.
Jis pasakojo, kad jo draugas, Japoniško sodo įkūrėjas Šarūnas Kasmauskas jau seniai norėjęs sode suorganizuoti japoniškos muzikos koncertą, tačiau tam sutrukdė pasaulį užklupusi pandemija. Tuomet pasitarę nusprendė, jog toje erdvėje reikėtų surengti bent jau japonišką muzikinę meditaciją, o tam puikiai tiksiantis Saulius Petreikis.
„Kai minėdami cunamio Japonijoje metines atlikome Karlo Jenkinso „Requiem“, reikėjo žmogaus, kuris galėtų atlikti japoniškos fleitos partiją, nes šiame kūrinyje yra daug japoniškų motyvų. Vienintelis žmogus, kuris Lietuvoje šiuo instrumentu moka groti, yra Saulius Petreikis. Tad vos užsiminus apie meditacinį koncertą, pirmiausiai pagalvojau apie jį – jis juk gamtos vaikas, jis medituoja, japoniški motyvai jam yra labai artimi“ – sakė V. Miškinis.
Taip pat jis užsiminė, kad rugpjūčio 7-osios koncertas bus tam tikra prasme inauguracinis, nes pirmą kartą muzika skambės specialiai tam įrengtoje erdvėje, kurios atsiradimo įkvėpėjas ir buvo pats V. Miškinis. Jis pasakojo, kad inspiracija tapo dar 1924-aisiais Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio sugalvota ir realizuota natūrali garso stiprinimo idėja. „Pirmoji dainų šventė vyko plynlaukėje, o juk jokių elektroninių kolonėlių ar mikrofonų tuomet nebuvo. Tad J. Naujalis sugalvojo, kad atlikėjai turėtų dainuoti amfiteatre, o iškasti prūdai turėtų atspindėti garsą ir jį sustiprinti“ – sakė V. Miškinis, ir taip pat pasakojo panašias muzikines erdves matęs ir keliaudamas po pasaulį, o chorai ir orkestrai jose skamba fantastiškai. Panašus amfiteatras buvo įrengtas ir Japoniškame sode, kuriame žmonės muzikos galės klausytis ant akmenų ar pievoje.
Japoniškas sodas, esantis Darbėnų kaime, buvo įkurtas 2007-aisiais, ir šiuo metu yra didžiausias Europoje. Jo įkūrėjas Š. Kasmauskas pasakojo, kad mintis įkurti kokį nors parką ar sodą jam kirbėjo nuo pat vaikystės, tačiau užaugęs tapo gydytoju, tad šią mintį kuriam laikui turėjęs atidėti. Tačiau, kaip sako pats, atėjo laikas pamąstyti apie tai, ką norėtų daryti iš tiesų, ir tuomet drauge su meistro Watanabe ir architektės Akiko pagalba ėmėsi veiksmų.
„Japoniški sodai turi ilgą istoriją, be to, man jie yra patys įdomiausi, nes juose yra daug natūralumo“ – apie tai, kodėl pasirinko būtent japoniško sodo modelį, pasakojo jis, ir taip pat pridūrė, kad sodas buvo įkurtas remiantis senąja japoniškų sodų mokykla, o jo autorius Watanabe dirbo neatlygintinai, nes čia norėjo sudėti visą savo gyvenimo patirtį, be to, didelį įspūdį jam paliko ir malonūs Lietuvos žmonės bei nuostabi gamta. Darbėnų Japonijos sodas išskirtinis dar ir tuo, kad buvo pradėtas kurti visai nuo pradžių. „Dažniausiai sodai įrengiami senuose parkuose, kur yra dideli medžiai ir kiti augalai. Mes sąvąjį pradėjome nuo visiško nulio – nebuvo nei vieno medžio, nei vieno krūmo, nieko“ – prisiminimais pasidalino sodo įkūrėjas.
Š. Kasmausko bičiulis V. Miškinis sakė, jog Japoniškas sodas yra ypatingas ne vien dėl savo unikalios estetikos. „Sodas yra įsikūręs netoli Šventosios, o ši aplinka man yra labai brangi, nes 1961-1996 metais čia buvo rengiamos „Ąžuoliuko“ vasaros stovyklos. Dabar ten turiu savo buveinę – kitus namus, kuriuos nutariau įsigyti kaip sentimentą“ – sakė jis.
Kompozitorius papasakojo ir apie savanorystę Japoniškame sode – jis ne tik savo pasakojimais inspiravo naujos koncertinės erdvės atsiradimą, bet ir džiaugiasi galėdamas atvežti maisto sodo vandens telkinių gyventojoms. Be to, jį žavi ir Š. Kasmausko filosofija – jo meilė gamtai ir požiūris į aplinkos formavimą. Ypatingai dirigentas džiaugiasi naująja konertine erdve, kuri nebus stacionari, bet kaskart įkuriama laikinai, kad apsilankiusiems Japoniškame sode ne koncertų metu neužstotų nuostabių vaizdų. Jis prasitarė ir labai laukiantis rugpjūčio 7-osios koncerto, nes pasak jo, čia susipins japoniška, lietuviška ir kokia tik nori kultūra – Sauliaus Petreikio orkestro muzikoje pinasi įvairių tautų folklore motyvai.
Paklaustas apie ryšį su japoniškąja kultūra, S. Petreikis sakė, jog jo paties pasaulėjautą ir tolimąją tekančios saulės šalį jungia ypatingas dėmesys gamtai. „Mano muzika yra neatsiejama nuo gamtos, joje praleidžiu daug laiko, tad čia ieškau ir įkvėpimo savo kūrybai“ – sakė jis. Aliuzija į rytus galėtų būti ir viena iš skambėsiančių kompozicijų „Saulę pasitinkant“, kurią Donatas Petreikis sukūrė ypatinga proga – kartu su visu muzikiniu kolektyvu besiruošdamas saulę sutikti Nidoje, kopose žiūrint į marias, kur ir buvo nufilmuotas šios dainos vaizdo klipas.
Koncerte „Saulius Petreikis World Orchestra ir saulėlydis Japonišame sode“ skambės naujausia Saulius Petreikis World Orchestra programa, kurta pastaruosius keletą mėnesių. Šioje muzikoje ypač ryškėja pasirinkta nauja šiaurietiška kryptis, kurioje, kaip sako patys kūrėjai, yra šiek tiek keltiškumo, šiek baltiškumo ir šiek tiek vikingiškos dvasios. Didžioji dalis kompozicijų suguls kitąmet pasaulį išvysiančiame albume „Paskutinis baltų vikingas“.
„Vikingų kultūra prasidėjo kuršių krašte, tad su baltiškąja ji turi daug bendra. Keliavimas laivais upėmis, sąlytis su gamta – tokį jausmą savo muzikoje norime perteikti, ir jis kyla iš mūsų vidaus, nes viską kuriame patys, jokių autentiškų melodijų nenaudojame“ – apie kūrybą mintimis dalinosi S. Petreikis. Ryškus šiaurietiškas skambesys muzikai suteikia ir tam tikro kinematografiškumo, nes kiekvienas kūrinys turi stiprų muzikinį pasakojimą. Muzikos bendraautoriai broliai Saulius ir Donatas Petreikiai savo kompozicijose perteikia ir tam tikrus vizualinius momentus – pilies gyvenimas, kelionės laike po senuosius laikus, ten nutinkančios istorijos anot jų yra tai, ką klausytojas turėtų įsivaizduoti.
Erdviškumo pojūtį „Saulius Petreikis World Orchestra“ kompozicijoms suteikia ir ilgai tobulintos aranžuotės – šioje srityje plunksną vis tobulina Donatas Petreikis. „Mes vis ieškome tikrojo savo skambesio, ir šiuo metu jaučiame, kad mūsų orkestras išsivystė iki tikrojo skambesio. Varinių pučiamųjų sekcijos atradimas yra kažkas kosmiško, o tinkamos aranžuotės atveria labai platų skambesį, tam tikras vibracijas – tuomet viskas skamba masyviai, atrodo, net nesuprasi, ar groja keletas žmonių, ar visas simfoninis orkestras“ – sakė multiinstrumentalistas.
Japoniškas sodas ir „Saulius Petreikis World Orchestra“ rugpjūčio 7-sios vakarą kviečia ne tik pasigrožėti subtilia ir natūralia japoniškųjų sodų estetika bei susipažinti su naujai įkurtu amfiteatru, bet ir atitrūkti nuo skubėjimo, pamiršti greitą gyvenimo tempą ir rūpesčius, pasiklausyti muzikos ir galbūt tapti vieno kito muzikinio opuso dalyviu – atlikėjai užsiminė, kad į pasirodymą ketina įtraukti ir klausytoją.
