Birželio 24-oji – vasaros lygiadienis, kai yra ilgiausia diena ir trumpiausia naktis metuose, dar vadinamas Joninėmis. Jų ištakos – senovės lietuvių Rasos šventė, kai buvo minima saulėgrįža.
Ši diena laikoma viena svarbiausių lietuvių švenčių, turinti ne tik nuo seno įsišaknijusias tradicijas, bet ir prasmę, kuri remiasi gamtos ciklo kaita.
Etnokultūros žinovas Albinas Vilčinskas pastebėjo, kad Joninės vis dažniau tampa ne išskirtine etnografinės edukologijos švente, bet tiesiog dar viena proga smagiai pasivaišinti giminių, kaimynų ar bičiulių būryje.
„Šventė yra skirta švęsti, tačiau labai svarbu, kaip žmonės tai daro. Nors keičiantis šimtmečiams ir gyvenimo būdui kinta ir žmonių poreikiai bei mados, man nepriimtina ir neįdomu Jonines pernelyg sukomercinti ar paversti vien proga lėbauti“, – kalbėjo A.Vilčinskas.
– Joninės paskelbtos ne darbo diena. Ar tai teisingas sprendimas, ar jis padidino šventės populiarumą? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Vilčinsko.
– Aišku, kad šventė tapo populiaresnė. Kad galima Jonines švęsti – puikus sprendimas. Tačiau svarbiausia, kaip tai daroma.
Pastebėjau, kad labiausiai žmonės džiaugiasi, kai Joninių diena sutampa su artėjančiu savaitgaliu. Tuomet kyla noras kur nors išvykti, pabūti prie jūros, leistis į keliones. Tačiau ar tai turi ką nors bendra su Joninių tradicijomis?
– Kaip, jūsų nuomone, žmonės šiais laikais turėtų švęsti Jonines? Galbūt šimtametes tradicijas reikėtų priartinti prie šiandienos žmonių gyvenimo būdo, ypač kalbant apie miestiečius?
– Pirmiausia Joninių švęsti einantys žmonės turėtų būti susipažinę su šios šventės esme. Kitaip apskritai kam jas švęsti?
Iš patirties žinau, kad ypač miestiečiams, kurie nesigilina, kokia tai šventė, kaip ji atsirado, Jonines sunku suvokti. Vieni iš nežinojimo šventę įsivaizduoja kaip gražų reginį, spalvingą spektaklį mieste, todėl ateina lyg į teatrą ar mugę. Kitiems tai proga susirinkti į sodybą ar kiemą ir išsikepti šašlyką, pagurkšnoti alaus, šampano ar stipresnių gėrimų. Abiem atvejais tai atrodo šiek tiek primityvoka.
Jeigu žmonės į šventę eina apie ją žinodami, suprasdami, kokią žinią ji skleidžia, tada Joninės priimamos kitaip. Kiekvienas turėtų tapti šventės dalyviu, susilieti su gamta, pasinerti į Joninių pramogas.
– Be kokių tradicijų neįsivaizduojamos net ir šiuolaikinių Joninių šventės? Kokie pagrindiniai šventės simboliai?
– Svarbiausias šventės simbolis – kupolė – Joninių dieną surinkta žolynų puokštė, kuri pritvirtinta prie aukštos karties ir iškelta.
Dar prieš Jonines pasidomėkite žolynų reikšme, jų magiškomis savybėmis, juk iki šiol gaji senoviška tradicija Joninių naktį burti iš žolynų, pranašauti sveikatą, meilę, laimę, vedybas, vaikų gimimą. Vyrauja paprotys, kad kupolių puokštę reikia suskinti iš devynių žolynų, kuriuos surinkti iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi.
Vainikas – taip pat svarbus Joninių simbolis. Iš surinktų žolynų vainiką pinti reikia tylomis, nenaudoti siūlo ir būtinai iš devynių žolynų. Galima nusipinti tris vainikus: ant galvos – amžinybės simbolis, skirtas leisti į vandenį – brandos simbolis, skirtas sudeginti – jaunų dienų simbolis.
Šventė neįsivaizduojama be laužo. Ugnies įžiebimas – naujo pradžia. Šokinėti per jį reiškia apsivalyti nuo blogio, apsidrausti nuo ligų. Ugnies ir vainikų plukdymas tekančiu vandeniu – įspūdingiausia šventės dalis.
– O kaip paparčio žiedo paieškos? Jo ieškoti po vieną, poromis ar visiems drauge?
– Paparčio žiedo ieškoti būtina. Manau, tai geriausia nakties dovana. Anksčiau tai buvo absoliučiai individuali apeiga, kai einama paparčio žiedo ieškoti po vieną. Tik vėliau atsirado tradicija eiti poromis, kai jau numatytos tuoktuvės. Šiais laikais paparčio žiedo ieškojimas tapo linksma pramoga, kai paslepiamas žiedas, o dalyviai eina jo ieškoti, neretai gąsdindami šūksniais vieni kitus.
Siūlyčiau patiems pasirinkti tinkamiausią būdą ieškoti paparčio žiedo. Galbūt rasite akimirką tylos žvelgdami į laužo šviesą, gal ramiai pasikalbėsite, o gal linksmai pasijuoksite radę pražydusį papartį. Man ši paieška – tarsi savęs pažinimas, virsmas, kuris Joninių naktį išryškėja. Todėl norisi pradėti naują gyvenimo ciklą.
– Ar kauniečiai turi kokių nors išskirtinių Joninių šventės ypatumų?
– Pastebėjau, kad kauniečiai labiau mėgsta ne masines miesto Jonines, kokios yra neatsiejamos nuo Jonavos. Kaune populiariau švęsti bendruomenėse. Ten žmonės vieni kitus pažįsta, į tas šventes susirenka atskirų miesto dalių, gatvių žmonės. Kiti susiburia į kaimynų grupes, kur surengia įdomius pasibuvimus, sveikina Jonus, Jones ir Janinas.
Manyčiau, tai puiki tendencija. Bendraudami žmonės smagiai leidžia laiką, susijungia skirtingos kartos, puoselėjamos tradicijos. Joninės – puiki galimybė suburti ir tas bendruomenės, kurios nėra susivienijusios.
– Kaip siūlytumėte švęsti Jonines tiems, kurie nemėgsta šurmulio, tačiau nori pajusti šventės dvasią?
– Kiekvienas gali surengti šventę sielai. Siūlyčiau prisiminti vaikystę, kai bėgiodavote po rasotą žolę, ir nors akimirką pabūkite basomis, pabraidžiokite per pievą, kad pajustumėte gamtos stiprumą. Tai galite padaryti savo kieme ar nuvykę ant piliakalnio, į nuosavą sodybą.
Su šeima ar artimiausiais bičiuliais pinkite vainikus, rinkite gražiausią, kvapiausią. Leiskite juos su linkėjimais į vandenį ir plukdykite.
Suraskite savo tylos laiką, vandens tėkmės grožį ir magiją, kurie per vasarvidžio šventę sustiprėja, suteikia jėgų.
Joninių naktis trumpiausia, todėl, kad ir kur būtumėte, sulaukite aušros, pasigėrėkite žvaigždėtu dangumi, aušra, saulėtekiu.
Man visada atrodo keistoka, kad Naujųjų metų naktį žmonės stengiasi nemiegoti iki paryčių, o per Jonines ryto nelaukia. Galbūt šios Joninės bus proga viską pakeisti?
