Po nuotoliniu būdu vykusių užsiėmimų buvo atrinktos dvi geriausių idėjų autorės. Savo sumanymus jos toliau plėtos su rašytoju ir rudenį pristatys žiūrovams.
Šiemet jaunieji kūrėjai buvo kviečiami teikti idėjas distopijų ir utopijų tema, atsižvelgiant į pasaulį užklupusią pandemiją ir su tuo susijusias temas.
„Jaunuosius dramaturgus ir teatro kūrėjus kvietėme fantazuoti kuriant netikėtus pasaulio ir visuomenės likimus, nustebinti pačius save atskleidžiant kasdienybės utopijas ir jų tamsiąsias puses – distopijas.
Siūlėme galvoti apie mokslinei fantastikai artimus scenarijus, apie pjeses, atskleidžiančias visuomenės kontroversiškumą ir ydas, keistųjų elementų prisodrintą literatūrą ir sulaukėme įdomių idėjų pristatymų“, – sakė Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Skausmo turnyras ir „Karalius latras“
Geriausių idėjų autorėmis pripažintos poetė ir literatūrologė Lina Buividavičiūtė ir aktorė Goda Simonaitytė.
L.Buividavičiūtę distopijų temai įkvėpė Larso von Triero filmas „Melancholija“.
„Jame pagrindinė herojė atsiveria skausmui ir nyksmui – nuoga „kaitinasi“ prieš savo Melancholijos planetą. Pamačiusi šiųmetę „Versmės“ temą, suklusau – inspiruota L.von Triero, norėjau tą įspūdį paversti savarankišku kūriniu.
Taigi, mano pjesės idėja – distopinė ateities valstybė, kurioje didžiausia vertybė yra skausmas, adoruojama kančia. Aukščiausia Skausmo valstybės piliečių siekiamybė – dalyvauti Skausmo turnyre, kuriame rungiamasi kančiomis.
Tačiau visuomenėje egzistuoja ir maištininkų grupė, kurie netiki Skausmo valstybės idealais...
Pjesėje „Skausmo klinika“ keliami klausimai: ar tikrai per kančias – į žvaigždes? Ar įmanoma gyventi ir augti be sudėtingų, ribinių patirčių? Ar viskas, kas mūsų nenužudo, tikrai padaro mus stipresnius?“ – pasakojo L.Buividavičiūtė, turinti daug rašymo patirties, dalyvavusi tarptautiniuose projektuose ir išleidusi poezijos knygą „Helsinkio sindromas“.
2019 m. per Lietuvos poezijos festivalį „Poezijos pavasaris“ Linai buvo įteiktas prizas už literatūros sklaidą.
Antroji laimėtoja – G.Simonaitytė – aktorė, baigusi V. ir V.Anužių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, irgi jau išbandžiusi dramaturgės amplua.
Jos kūrinys „Magic Moments“ 2019 m. pelnė menininkei antrą vietą šalies dramaturgų konkurse Alytuje.
„Versmės“ kūrybinėse dirbtuvėse ji pristatė kūrinį „Karalius latras“.
„Šioje absurdo pjesėje noriu nagrinėti priklausomybės nuo alkoholio temą. Kadangi šiemet dirbtuvių rengėjai dalyvius kreipė mokslinės fantastikos link, tai leido laisviau ir žaismingiau pažiūrėti į būdus, kaip galima atskleisti ydingą visuomenės problemą.
Norisi apie tai kalbėti su humoru, kurti mistifikuotą atmosferą, pabandyti suprasti tuos „baltus arklius“ ant kurių užšoka apsvaigusieji ir tokiu būdu paieškoti išeities, kaip iš to užsukto tamsaus liūno galima išlipti, kaip atrasti valią keistis. O gal tai beprasmiška?
Gal, kaip sakė Fiodoro Dostojevskio „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ veikėjas Maslobojevas: „Geriau yra gerti!“?“
Abi autorės gavo „Versmės“ premijas ir toliau plėtos idėjas su S.Parulskiu. Rudenį kūriniai bus pristatyti žiūrovams šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymuose.
Mokyti per tarpininką – komplikuota
Keturias dienas nuotolines kūrybines dirbtuves vedęs S.Parulskis ilgai rinko geriausių idėjų autorius. Mokyti per tarpininką, pasak jo, sudėtinga, nors visi dalyviai su entuziazmu atsiliepė apie S.Parulskio virtualias pamokas.
„Vadovėliai sako, kad kūrybinio rašymo mokytojas gali įkvėpti mokinį, padėti rasti „savąjį balsą“, padėti patobulinti įgūdžius, aprūpinti informacija.
Negaliu pasakyti, ar pavyko per keturias dirbtuvių dienas įkvėpti jaunimą, manau, reiktų klausti jų pačių.
Mokymas nuotoliniu būdu turi didelę ydą: su žmonėmis bendrauji per tarpininką. Mokyti ko nors per tarpininką – komplikuota.
Vadovėliai dar sako, kad kūrybinio rašymo mokytojas negali pasakyti, ką rašyti, parašyti už mokinį, užtikrinti, kad tekstai bus publikuojami, ar sėkmę konkursuose, išgelbėti mokinio gyvenimo.
Su dviem projekto dalyviais dirbsime iki rudens. Negaliu numatyti rezultatų, nes kol kas nuveikta labai nedaug.
Aš per senas, kad guosčiausi mintimi, jog puiku, kad jaunimas nori ką nors rašyti. Noro neužtenka, reikia daug ir sunkiai dirbti.
Dabar madinga nuomonė, kad reikia tik surasti teisingą knygą, trenerį, kursus ar pan., ir išmoksime visko, ko norime. Malonu save apgaudinėti ir lepinti, bet pirmiausia reikia daug paties pastangų, visa kita – tik instrumentai“, – teigia S.Parulskis.
Dirbtuvės su S.Parulskiu – stipriausias metų patyrimas
Viena konkurso laimėtojų L.Buividavičiūtė sakė: „Keturios dirbtuvių dienos su S.Parulskiu buvo stipriausias ir intensyviausias mano šių metų patyrimas.
Iki šiol daugiau rašiau poeziją, todėl atsivėrė ištisos nepažintos žemės. Stengiausi gaudyti kiekvieną žodį, konspektavausi kaip tikra studentė.
Sigitas labai įdomiai ir įtraukiamai vedė dirbtuves, man itin patiko gausios praktinės užduotys ir jų analizė, taip pat pateikiamos teorinės gairės. Sigitas sugebėjo motyvuoti, skatino atidžiu žvilgsniu vertinti tekstus, pateikė daug vertingų įžvalgų.
Kartu buvo draugiška atmosfera, palengvinusi baimę „prašauti pro šalį“. Daug dirbome, daug šypsojomės, esu labai patenkinta ir nusiteikusi rašyti toliau.“
G.Simonaitytė jau trečią kartą dalyvavo „Versmės“ kūrybinėse dirbtuvėse ir sakė, kad šis kartas buvo išskirtinis tiek tema, tiek mentoriumi, tiek pobūdžiu: „Nors atrodytų, kad bendravimas per kamerą yra šiek tiek komplikuotas, dirbtuvės vyko sklandžiai, konsultuojantis dramaturgas S.Parulskis labai aiškiai formavo tikslus, uždavinius ir būdus, kaip to sieksime, kokius įrankius bandome išsiugdyti, tobulinti.
Dirbtuvių pradžioje plėtojau kitą pjesės idėją, tačiau paskutinę dieną likus kelioms valandoms iki dirbtuvių pabaigos pristačiau naują – tai irgi byloja apie susitikimų atmosferą, kuri buvo konstruktyvi ir motyvuojanti nebijoti priimti drastiškų sprendimų.“
