Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas klaipėdiečiams už išskirtinius nuopelnus ir darbus. Kandidatūras savivaldybės komisijai gali teikti 5vairios visuomeninės organizacijos, kūrėjų sąjungos, privatūs asmenys.
Žiedas su briliantais nesuviliojo
Per 17 metų šis titulas jau suteiktas 37 uostamiesčio kūrėjams – dainininkams, aktoriams, chorvedžiams, dailininkams, pedagogams, architektams, literatūrologams, žurnalistams, bibliotekininkams, istorikams, kitų kūrybinių profesijų atstovams.
Laureatai pagerbiami rugpjūčio pradžioje, švenčiant Klaipėdos gimtadienį – jiems įteikiami net tik garbės diplomai, bet ir vardinės regalijos – šį garbingą titulą patvirtinantys, specialiai jiems juvelyrų nukalti aukso žiedai su brangakmeniais.
Įprastą šviesuolių pagerbimo ceremoniją, regis, teks koreguoti, nes B.Aleknavičius atsisakė kultūros magistrams teikiamos regalijos – aukso žiedo su briliantais.
Regalija - teutonų kultūros paveldas?
„Aš dėkoju už tokį mano veiklos pripažinimą, bet aukso ir sidabro man nereikia. Ką aš daryčiau su tuo žiedu – pasidėčiau į spintą, gėrėčiausi vienas, svečiams parodyčiau, mūvėčiau gal tik kartą per metus? Man užtenka ir vieno auksinio žiedo, žmonos užmauto per sutuotuves“, – šypsojosi laureatas.
B.Aleknavičius nesiūlo griauti kultūros magistrų pagerbimo tradicijų, nesmerkia aukso žiedais anksčiau apdovanotų kūrėjų: "Tai mano pozicija, mano asmeninis pasirinkimas, o kiti tegul elgiasi kaip kas nori".
Regalijos kultūros magistrams savivaldybės užsakymu gaminamos pagal Klaipėdos (Mėmelburgo) pilies bokštą ir kitas liekanas kasinėjusių archeologų ten atrasto senovinio aukso žiedo pavyzdį.
Sklando legendos, kad šį žiedą per kokį nors antpuolį galėjo įsprausti tarp mūrų arba pamesti koks nors pilies gynėjas - kilmingas didikas, o gal net ir pats Kryžiuočių (Vokiečių) ordino magistras.
Klaipėdiečio juvelyro Vido Bizausko pagaminta Renesanso laikų žiedo replika prieš keletą metų įteikta ir papuošalo atradėjui – Mėmelburgo piliavietės tyrinėtojui, istorikui ir akademikui Vladui Žulkui.
Siūlo atsigręžti į jaunuosius kūrėjus
B.Aleknavičius prisipažino, kad jį slegia kultūros magistrų pagerbtuvės Klaipėdos piliavietės kazematuose. Vidurvasarį į iškilmes ankštose patalpose sukviesti svečiai braukia išrasojusias kaktas, o vyresnio amžiaus žmonės tik ir laukia, kada iš tvankių požemių galės ištrūkti į gryną orą.
Buvusioje citadelėje stirkso sovietmečiu negrabiai atstatyto bokšto pamatai, požeminės patalpos neventiliuojamos. Pilies muziejų vadinti tinkamiausia vieta tokioms ceremonijoms, neapsiverčia liežuvis.
Naujai išrinktas Klaipėdos kultūros siūlo aukso žiedui skirtas lėšas, kaip paskatą, įteikti jauniesiems menininkams, kurių kūryboje vienaip arba kitaip atsispindi Mažosios Lietuvos tematika.
„Jeigu jie domisi Vydūno, Kristijono Donelaičio, unikalios Klaipėdos krašto metraštininkės rašytojos Ievos Simonaitytės kūryba, geresnių kandidatų nereikia“, – tvirtino B.Aleknavičius.
Savivaldybė patobulins scenarijų
Per karonaviruso pandemiją socialinės rizikos grupei priskirtą B.Aleknavičių baugina ne kryžiuočių tvirtovės požemiai, bet ir pačios iškilmės. Pasak jo, tokio amžiaus žmonėms fanfaros, liaupsės jau nelabai reikalingos.
"Jeigu reikia iškilmių, galima jas surengti ir Klaipėdos apskrities bibliotekoje, kur pristačiau ne vieną savo knygą. Ten – mano antrieji namai“, – kalbėjo rugpjūtį 90 metų sukaktį paminėsiantis B.Aleknavičius.
Klaipėdos tarybos patvirtinto kultūros magistrų apdovanojimo reglamento taip lengvai nepakeisi, bet savivaldybės vadovai patikino, kad į visus laureato pageidavimus bus pagarbiai atsižvelgta.
„Pagerbsime kultūros magistrą, bet kitaip - kitoje vietoje, kitokiu laiku. Regaliją, kuriai skiriama 2450 eurų, nukaldinsime, o kam atiteks aukso žiedas, paaiškės vėliau“, – sakė mero pavaduotojas Alvydas Cesiulis.
K.Donelaičio vardas - šventas
Iš Lekėčių kaimo (Šakių r.) kilęs B.Aleknavičius baigė pedagogikos mokslus Kaune, mokytojavo Kačerginėje. Vėliau darbavosi periodiniuose leidiniuose, telegramų agentūroje Elta, įkūrė kelis fotomėgėjų klubus.
Atsidūręs pajūryje B.Aleknavičius dar sovietmečiu susidomėjo Mažosios Lietuvos kultūra, organizuodavo iškilių, bet pamirštų šio krašto asmenybių pagerbimo vakarus, gaivindavo žmonių atmintį organizuodamas ekskursijas K.Donelaičio o tėviškę – Tolminkiemį.
Klaipėdoje iki šiol neišblėsta B.Aleknavičiaus ir jo bendražygių dar sovietmečiu sumanyta unikali lietuviškos kultūros šventė – pirmąją Naujųjų metų dieną pažymėti po atviru dangumi, prisimenant sausio 1-ąją gimusį K.Donelaitį jo vardu pavadintame skvere.
Neraginami ir nekviečiami švęsti lietuvių grožinės literatūros pradininko K.Donelaičio gimtadienio į skverą žiemą prie K.Donelaičio paminklo kasmet susirenka šimtai klaipėdiečių.
Sukauptas lobynas - bibliotekoje
B.Aleknavičiui suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas. Jo kandidatūrą šiam titului pasiūlė bibliotekininkai.
Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešajai bibliotekai šviesuolis dovanojo savo gausų archyvą - knygas, asmeninę korespondenciją, rankraščius, fotografijų negatyvų archyvą.
„Tokio akiračio ir darbštumo žmogus - dovana miestui. Jo knygose, nuotraukose užfiksuoti kultūros objektai, įvykiai, iškilios asmenybės - neįkainojamas turtas“, - sakė miesto garbės piliečio regaliją B.Aleknavičiui įteikęs buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius.
B.Aleknavičius kūrė Mažosios Lietuvos patriarcho, spaustuvininko Martyno Jankaus memorialinę ekspoziciją Bitėnuose, gaivino Liudviko Rėzos, Vydūno, Jurgio Zauerveino vardus, prisidėjo prie uostamiestyje iškilusių paminklų Martynui Mažvydui, Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos susijungimui.
Blokados fondui - dalis premijos
Trisdešimties knygų ir fotoalbumų autorius B.Aleknavičius ir dabar nenustygsta vietoje - publikavo istorinių veikalų apie savo gimtinę ciklą - „Novužės žemės vaikai“. Unikalus tautos paveldas užfiksuotas „Eglės“ leidyklos išleistame jo fotoalbume „Žemaičių žemes rūpintojėliai".
Savo tėviškėje B.Aleknavičius irgi surengęs ne vieną įsimintiną parodą. Už dėmesį Zanavykų krašto kultūrai ir nuopelnus jam suteiktas ir Šakių rajono garbės piliečio vardas.
Buvusio Eltos ir TASS fotokorespondento B.Aleknavičiaus veiklą įvertino ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) – būtent jis tapo pirmuoju Vinco Kudirkos premijos laureatu (1991).
Iš Prezidentūroje įteiktos garbingiausios LŽS premijos (5000 sovietinių rublių) laureatas tąkart irgi ne viską pasiliko sau - dalį pinigų tais sunkiais laikais perdavė Lietuvos ekonominės blokados fondui.
"Žmonės tada dėl laisvės aukojo savo turtą - aukso žiedus, apyrankes, kitokias relikvijas. Aš tokių daiktų namuose neturėjau - Blokados fondui perdaviau dalį premijos“, - anuos laikus prisiminė B.Aleknavičius.
--- --- --- --- --- --- --- --- --- ---
Rytprūsiuose gyvenusio ir dirbusio kunigo K.Donelaičio poema „Metai“ B.Aleknavičiui - niekuo nepakeičiamas, už Homero ir Vergilijaus hegzametrus svarbesnis kūrinys. "Kas įsiklauso į K.Donelaitį, tas girdi save, būties ritmo pulsą, istorijos varpų dūžius, gali susivokti savo krašto ir pasaulio tvarkoje", - teigia naujai išrinktas Klaipėdos kultūros magistras.
Nuolat atsinaujinančio dialogo su didžiuoju klasiku būtinybę, jo laikyseną, kūrybos ir gyvenimo santykį su dabartimi, gimtosios kalbos reikšmę, svarbą ir galią B.Aleknavičius, nevengdamas aštrių gaidų ir polmikos, akcentuoja ir šiame anksčiau rašytame savo straipsnyje.
„Parašydamas poemą „Metai“ mums šią tvirtovę pastatė K.Donelaitis. Skaitydami ir analizuodami „Metus“ mes kūrėme savo tautos kultūrą, literatūrą, tobulinome raštiją, ėjome į valstybės atkūrimą, siekėme, kad būtume žinomi pasaulyje, nes K.Donelaitis – mūsų gyvenimas, stiprybė ir pasididžiavimas.
Tvirtas K.Donelaičio žodis gynė mus nuo kolonistų. Jis vienintelis lietuvis, išdrįsęs vokietį – kolonistą pavadinti ne tik kiaule, bet ir „smirdu“, kuriam tiek metų lenkėsi lietuvininkas, o dabar jau lenkiasi ir lietuvis: “Bet ir tarp lietuvininkų daugsyk tūls randasi smirdas, kurs lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro“.
Ir šiandien K.Donelaitis su didžiule širdgėla išgyventų žinią, jog atėjo laikas, kai kasmet per Mėmelio miesto gimtadienį – rugpjūčio 1-ąją – „tolerantiškiems“ klaipėdiečiams ant rankos piršto užmaunama Kryžiuočių (Vokiečių) ordino magistro žiedo kopija – to žiedo, kurį vienos puotos metu jis pametė Mėmelburgo pilyje.
Keista, jog tai daroma ne kur nors kitur, bet prie Kuršių marių, Dangės žiotyse, viduramžiais įkurtoje senojoje teutonų piliavietėje – pačioje nuožmiausioje išpuolių prieš lietuvių tautą citadelėje.
K.Donelaitis buvo atviras ir gyvenimo tiesai tarnaujantis Tolminkiemio parapijos klebonas. O kas šiandien mėgsta donelaitiškąją tiesą? Tokių mažuma. Be to, dauguma šią mažumą stengiasi sunaikinti. O sunaikinti galima tik pažeminus K.Donelaitį. Atkūrus Nepriklausomybę, dirbama išsijuosus ir jau nueita labai toli.
Už kažkokio gaivalo nešvarius pinigus Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno kalno (Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų panteone, Pagėgių raj.) „savomis rankomis“ pastatėme imituotą K.Donelaičio sarkofagą, o jame iškalti žodžiai jau byloja, jog „Metų“ autorius, poeto žodžiais tariant, jau yra „smirdų“ rašytojas.
Kryžiuočių (Vokiečių) ordino magistro žiedo kopija pervadinta Kultūros magistro žiedu ant klaipėdiečio rankos! Tai ar dar gali būti didesnis lietuvio pažeminimas ar įžeidimas?! „Tai vergo ženklas“ – pasakytų Vydūno, kurio palaikai Sąjūdžio laikais iš Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės buvo perkelti į Bitėnus, siela.
Patys blukiname savo tautos atmintį! O kur mūsų savigarba?! Kur donelaitiškas tautinis išdidumas? Ko gero, mes jau pamiršome ir Vydūno ištartus žodžius: „Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis“.
Ar pajėgsime nuo K.Donelaičio statytos tvirtovės nubraukti panieką ir svetimybių dulkes? O gal „smirdams“ ir į juos panašiems vergams, žvanginantiems grandinėmis, leisime sugriauti ir tą Tvirtovę, kurią mums pastatė didysis tautos dainius?“
