Jos pavyzdys – svečioje šalyje baigtos bakalauro ir magistro studijos, įkurtas verslas įkvepia ne ką mažiau nei iš Prancūzijos atvykusio ir Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį gyvenančio kepinių technologo Mahmoudas Idiras ar mokyklos laikais „ant lagaminų“ gyvenusio ir tik universitete lietuvių kalbą pilnai išmokusio IT valdymo partnerio Anatolijaus Petrovo gyvenimo istorijos.
Visi trys jie tapo antrosios kampanijos „Gegužė su įvairove“ diskusijos svečiais, pasidalinusiais skirtingų kultūrų ypatumais ir savo integracijos patirtimi pradėjus gyventi Lietuvoje.
Iš kavos gimtinės – su savo tradicijomis
Oficialiai Eskedar Maštavičienė vis dar yra pabėgėlė, tačiau moteris tikisi, kad jau netrukus taps Lietuvos piliete.
„Kai atvykau į Lietuvą žmonės man atrodė šalti, viskas svetima, bet per trylika metų būtent čia atradau savo nišą ir galimybę būti savimi. Dabar suprantu, kad kiekvienas iš savo kultūros galime atsinešti kažkokio gėrio, kuriuo nereikėtų bijoti pasidalinti su kitais, – įsitikinusi Eskedar, laisvai kalbanti lietuviškai. – Aš esu gyvas pavyzdys, kiek žmogus gali pasikeisti ir integruotis į kitą kultūrą.
Esu kilusi iš ortodoksų šeimos, kurioje nėra valgoma kiauliena, o dabar gyvenu šalyje, kur kiauliena – neatsiejama kasdienio maisto dalis.“
Iš kavos gimtinės kilusi Eskedar prisimena, jog pirmą kartą Lietuvoje pavaišinta kava nesuprato, kokį gėrimą ragauja.
„Etiopijoje mes tris kartus per dieną skrudiname pupeles, malame ir gaminame kavą namuose nuo nulio. Tai užtrunka daugiau nei valandą.
Kai pamačiau, kad lietuviai užpila verdančiu vandeniu maltą kavą iš pakelio, iš pradžių nesupratau, kad čia kava, – juokėsi Eskedar, Vilniuje vedanti kavos virimo ceremonijas. – Etiopijoje gyvenimas lėtesnis nei Lietuvoje, tad kava nuo mažumės man asocijuojasi su šeima ir draugais.
Jeigu esu viena, negeriu kavos, nes neturiu su kuo pasikalbėti. Etiopijoje žmonės geria kavą tuomet, kai bendrauja. Tai ritualas, kuomet visi susitinka pasidalinti savo problemomis ir džiaugsmais“, – gimtųjų namų tradicijomis dalijosi visuomenininkė, pripažinusi, jog tik atvykus ją nustebino lietuvių uždarumas.
„Bendravimo kultūra Lietuvoje ir Etiopijoje yra labai skirtinga. Lietuvoje žmonės vengia kalbėti apie savo bėdas. Šeimos nariai yra labai tolimi ir nepalaiko glaudaus ryšio.
Mane nustebino ir laidotuvių kultūra – žmonės čia verkia tyliai arba visai neverkia, o juk neturėtų būti gėdinga parodyti savo jausmus atvirai, ypač kai labai sunku ir skaudu. Iš čia kyla „vyrai neverkia“ ir kiti stereotipai, kurie dar labiau uždaro mus viduje ir sukelia psichinių negalavimų.
Sunkumas yra toks dalykas, kuris mažėja dalinantis, tad labai svarbu blogai pasijutus apie tai pasikalbėti su artimu žmogumi, – įsitikinusi E. Maštavičienė, pasaulio grožį įžvelgianti kiekvieno žmogaus skirtumuose. – Gyvenimas būtų labai nuobodus, jeigu visi būtume vienodi. Nebijokite būti savimi ir atsiskleisti kitiems. Juk būdami savimi, galėsite dalintis džiaugsmu ir su kaimynu.“
Nesu lietuvis, bet vilniečiu vadintis galiu
Prekybos centro „Rimi“ kepinių technologas Mahmoud Idir Lietuvoje gyvena ir dirba jau dvidešimt metų.
gimęs ir užaugęs vyras savo karjerą nusprendė daryti ne Paryžiuje, bet Vilniuje, apie kurį, važiuodamas į Lietuvą, nieko nežinojo.
„Pirmas šokas išlipus iš lėktuvo buvo dėl klimato. Ir ne tik dėl to, jog žiemos čia šaltos ir su daug sniego. Mane nustebino, jog vasarą saulė pateka kone ketvirtą valandą ryto.
Kadangi esu pripratęs keltis su aušra, pasikeitė ir gyvenimo ritmas. Esu kepėjas, tad šioje profesijoje taip pat yra skirtumų tarp darbo Paryžiuje, kur gyvenau ir mokiausiu, ir Vilniuje, – pastebi Mahmoud. – Tačiau negaliu pasakyti, kad buvo sunku tuos skirtumus priimti ar su jais susitaikyti, sakyčiau, kad buvo labai įdomu susipažinti su kitaip dirbančiais ir kitokių įgūdžių turinčiais žmonėmis.“
Kalbėdamas apie maistą, vyras prisimena, kad jį labiausiai nustebino tai, kad lietuviai nevalgė mėsos su krauju.
„Lietuvoje mėsa marinuojama, gerai apdorojama ir įprastai valgoma pilnai iškepta. O Prancūzijoje mes labai dažnai valgome mėsą su krauju. Sunkiai pripratau valgyti taip stipriai marinuotą ir apkeptą mėsą“, – prisipažįsta M. Idir.
Du dešimtmečius Lietuvos sostinėje gyvenantis ir dirbantis kepėjas save su žmona vadina vilniečiais.
„Mylime šį miestą. Per tiek metų dėl savo gymio nesu susidūręs nė su viena nemalonia situacija. Tiesa, mėgstu bare stebėti krepšinio rungtynes ir jau pasimokiau, kad, žaidžiant Lietuvai ir Prancūzijai, geriau labai garsiai nepalaikyti varžovų, nes gali susilaukti visokių replikų – juokėsi Mahmoud, pastebėdamas, jog per tiek metų pasikeitė ir Vilnius. – Miestas gražėja, auga.
Prieš dvidešimt metų žmona buvo nustebusi, jog Prancūzijoje mes skubame, lekiame, valgome sumuštinius ir perkame kavą išsinešimui. Žmona pasakė, kad valgyti Lietuvoje reikės namuose ir tik po to imtis darbų. Dabar skuba atsekė ir iki Lietuvos, maistas ar kava išsinešimui tapo neišvengiama.“
Grįžo prie šaknų
Lietuvoje gimęs „Rimi Lietuva“ IT valdymo partneris Anatolijus Petrovas pastoviam gyvenimui į Lietuvą atvyko prieš 26-erius metus, būdamas septyniolikos. Vaikystę vyras praleido su šeima keliaudamas po tuometinę Sovietų sąjungą.
„Grįžome, nes šaknys traukė. Kai dvyliktoje klasėje atvažiavau į Vilnių, nekalbėjau lietuviškai. Giliai į atmintį įsirėžė atsitikimas pirmą mėnesį per lietuvių kalbos pamoką, kai mokytoja liepė rašyti diktantą.
Atrodė, kad visai gerai sekasi, bet mokytoja priminė, jog lietuvių kalboje yra ir nosinės. Tyliai pasiklausęs klasės draugų, kur maždaug jas kabinti, savo nuožiūra sukabinau ant priebalsių, „o“ raidės. Visiškai nesupratau, kam jos reikalingos“, – lietuvių kalbos mokymosi sunkumus prisiminė Anatolijus.
A. Petrovas yra stačiatikis, tad atvykęs į Lietuvą jis susidūrė ir su daugeliu kultūrinių skirtumų – skiriasi valstybinės ir religinės šventės, jų datos ir šventimo ypatumai.
„Giminėje dabar turime skirtingus tikėjimus išpažįstančių žmonių, tad švenčiame ir katalikų, ir stačiatikių šventes. Puoselėjame skirtingas tradicijas ir jomis didžiuojamės.“
Anatolijus pasakoja niekada, nuo pirmos atvykimo dienos, nesulaukęs klausimų ar priekaištų, kad yra atvykėlis, ne savas.
„Tuo labai džiaugiuosi. Baigęs mokyklą sėkmingai įstojau į universitetą ir net buvau išrinktas grupės seniūnu. Tėvas negalėjo patikėti, kad, nors sunkiai kalbėjau lietuviškai, taip greit pritapau, – juokiasi vyras, priimtą sprendimą gyventi Lietuvoje vadinantis vienu iš geriausių savo gyvenime. – Niekada nesigailėjau pasirinkęs čia kurti savo laimę.“
