Visada jaunai kūrybai skirto festivalio grojaraštyje – apie 40 kompozitorių, kurie tuo metu priklausė jaunajai kartai, o dabar daugelis jų yra įsitvirtinę muzikos vardai.
Per nenutrūkstamą trisdešimt penkerių metų festivalio istoriją „pirmuosius kartus“ čia patyrė jau keliolika dešimčių debiutuojančių muzikos profesionalų.
Gegužės 22 d. turėjo prasidėti šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, bet pandemija ir karantinas šiuos ketinimus pakoregavo.
Prieš kelis metus išleistas festivalio audiometraštis turėjo užfiksuoti kūrybinę trijų dešimtmečių festivalio istoriją, bet šiuos ketinimus pakoregavo 2016 m. Kompozitorių namuose kilęs gaisras, kurio metu sudegė pagrindinė dalis antologijos tiražo.
Bet jauna muzika visada randa būdus prasiveržti, todėl belaukiant atidėto festivalio Lietuvos muzikos informacijos centras pristato antrą bandymą susipažinti su „pirmųjų kartų“ retrospektyva.
Festivalis „Druskomanija“ visada jaunos sielos, nors „pagal pasą“ jau artėja keturiasdešimtmečio link.
Nuo 1985 m. kasmet gegužės mėnesį Druskininkuose jį organizuoja aktyvūs ir nerimastingi jaunosios kartos Lietuvos muzikos profesionalai, todėl festivalis visada buvo ir tebėra debiutuojančiųjų estafetė, kūrybos laboratorija ir vadybos mokykla.
Festivalis dažnai keitė ne tik organizatorių ekipas, bet ir pavadinimus (Jaunimo muzikos dienos, Jauna muzika ir pan.), kol 2000-aisiais įgavo stabilų pavadinimą „Druskomanija“.
Įžanginiame grojaraščio tekste muzikologė Vita Gruodytė rašo, kad „per kelerius metus įgavęs neįtikėtiną pagreitį, festivalis pernešė lietuvišką muziką iš vienos politinės sistemos į kitą ne tik kūrybiškai, bet ir emociškai.
Šis stiprus jausminis užtaisas galbūt ir yra festivalio tvarumo paslaptis. Jo nesužlugdė nei viena krizė, net ir ekonominė 1990-jųjų blokada, Sovietų Sąjungai nustojus Lietuvai tiekti pirmines žaliavas“.
Prie festivalio ištakų atsidūrė tuo metu jaunieji kompozitoriai Ričardas Kabelis, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika, Rytis Mažulis, Nomeda Valančiūtė ir kiti, užgriebdami ir vyresnę trisdešimtmečių Onutės Narbutaitės, Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio kartą.
Vėliau festivalyje buvo atliekami Lino Rimšos, Ramintos Šerkšnytės, Ramūno Motiekaičio, Vytauto V. Jurgučio ir kitų autorių kūriniai, kol XXI a. pradžioje festivalyje ryškiai debiutavo dar viena – Rūtos Vitkauskaitės, Alberto Navicko, Ritos Mačiliūnaitės, Mykolo Natalevičiaus ir kitų – karta.
Bet dabar ir pastaroji peržengusi trisdešimtmečio slenkstį ir perdavusi estafetę kitiems.
Šis nuolatinis atsinaujinimas yra labai svarbi festivalio gyvybingumo ir aktualumo priežastis, kuria vadovaujamasi iki šiol.
Jis vis dar yra kiekvienos ateinančios muzikos kartos idėjų, bandymų, klaidų, kūrybinių ir vadybinių ambicijų atspindžiu. Ir šiemet vasaros pabaigoje Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose planuojama „Druskomanija“ žada didelę „pirmų kartų“ įvairovę ne tik jauniesiems muzikos profesionalams, bet ir auditorijai.
