Muzikos paslaptį gliaudžiusi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Bazelio senosios muzikos akademijoje ir Leipcigo universitete, A.Pister gyvenime matavosi skirtingus profesinius muzikologo rūbus.
Šiandien ji – Lietuvos kultūros tarybos ekspertė, humanitarinių mokslų daktarė, muzikos kritikė, šiuo metu daugiausiai dirbanti su „Dr.Pister Artist & Project Management“ projektais ir senosios muzikos atlikėjais.
Onos Jarmalavičiūtės parengtame interviu A.Pister dalijasi, kuo ją žavi senoji muzika, ką suteikė išsilavinimas bei ką jai reiškia profesinė sėkmė.
– Esate senosios muzikos ekspertė. Kaip atradote senąją muziką?
– Senąją muziką atradau M.K.Čiurlionio menų mokyklos suole. Tai, kas anuomet mums buvo labiausiai prieinama – Johannas Sebastianas Bachas, Georgas Friedrichas Händelis, Arcangelo Corelli ir Claudio Monteverdi.
Ši muzika žadino smalsumą, kurį, atrodė, gali jausti fiziškai. Tačiau dėl tokios traukos buvau sąmyšyje, nes specialybės mokytoja mums kartodavo: „Apie J.S.Bachą jau viskas seniai išrasta.“ Sakydavo, kad reikia domėtis šiuolaikinių kompozitorių naujais kūriniais, tai yra ateitis ir iš esmės vienintelis perspektyvus muzikologijos baras.
Dabar man tai kelia šypseną – suprantu, kad taip buvo sakoma nuoširdžiai linkint gero.
Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsigavau. Esu dėkinga prof. Gražinai Daunoravičienei, kuri man ir aplinkiniams aiškiai išdėstė, kad neprivalau domėtis tuo, kas man iš esmės yra neįdomu. Taip mano profesiniame lauke atsirado baroko muzikos retorika ir afektų teorija.
Šiandien turbūt galiu pasidžiaugti, kad atėjau į savo komforto zoną, man gera joje būti ir plėsti jos ribas. Įdomu ne tik tirti įvairius senosios muzikos reiškinius ir kaskart būti nustebintai naujai atrandamų dalykų, bet ir recenzijoje pasidalyti įspūdžiais iš senosios muzikos koncerto, kalbinti atlikėjus ir suprasti jų labai individualų santykį su senąja muzika.
Muzikos projektai ar renginiai, kuriuose dalyvauju kaip vadybininkė, dažniausiai susiję su senąja muzika, todėl ir tai daryti man yra lengva.
– Kas jus labiausiai žavi senojoje muzikoje, palyginti su šiandieninės akademinės muzikos sfera?
– Harmonija, tonalumas ir gražūs sąskambiai! Čia ne tik girdi, bet ir jauti konsonansų ir disonansų tarpusavio ryšius, kaip be vieno nėra kito. Tai pasaulis, kuriame yra aiškios taisyklės, bet sykiu jų nepaisymas kuria įspūdį ir viską išjudina.
Šiuolaikinė akademinė muzika yra labai įvairi. Joje atsispindi kitokie konceptualūs dėsniai. Tarkim, kai beldžiama į klasikinių instrumentų korpusą, jie „čirpinami“, visaip „barškinami“ – tai gali būti konceptualiai įdomu ir kartais akustiškai tikrai gražiai skamba!
Bet yra ir tokių šiuolaikinių kūrinių, kuriuose, man regis, instrumentai yra tiesiog „išprievartauti“. Jie visiškai atitolę nuo instrumentų prigimties. Kartais nustebina šiuolaikiniai kūriniai seniesiems instrumentams, pavyzdžiui, klavesinui.
Jei kompozitorius girdi jame ne tik čaižų antikvarinį tembrą, bet garsų suliejimo būdu išgauna obertonų kupinus sąskambius, sudėlioja tokias garsų pynes, kurios leidžia klavesinui dainuoti.
– Studijavote magistro programą, kurioje mokėtės tiek teorijos, tiek muzikos kompozicijos. Ar kada svarstėte apie muzikos komponavimo specialybę?
– Su kompozicija, kaip studijų dalimi, susidūriau ankščiau. Bazelio senosios muzikos akademijoje Schola Cantorum Basiliensis jos teko mokytis daugiausiai. Čia ji buvo skirta senosios muzikos dėsnių ir taisyklių pažinimui, traktuojama kaip tam tikros muzikinės pratybos, leidžiančios išmėginti įvairius muzikos stilius – nuo burgundiškos chanson iki vėlyvojo baroko instrumentinės arijos.
Studijų metu esu sukūrusi nemažai „stiliaus kopijų“ (taip Bazelyje vadinami viduramžių, renesanso ar baroko epochų stiliumi sukurti kūriniai). Tai buvo neįkainojama praktinė patirtis.
Vis dėlto nesu kompozitorė šiuolaikine prasme. Tačiau muzikai, kurie geba atkurti, pavyzdžiui, baroko muzikos stilių naujai sukurtuose kūriniuose, mane iš ties žavi, kadangi šiuose kūriniuose atsispindi daug stiliaus išmanymo, žinių ir talento.
– Stažavotės Leipcigo universiteto Muzikologijos institute. Ką išsinešėte iš šios patirties?
– Leipcige pirmą kartą galėjau susipažinti su specifiniais senosios muzikos dalykais – menzūrine notacija, basso continuo pagrindais, istorinių instrumentų sandara, renesanso ir baroko šokiais.
Sykiu tobulinau taip savo mėgstamą vokiečių kalbą. Čia sužinojau ir apie Scholą Cantorum Basiliensis – senosios muzikos studijų Meką, pasaulio sostinę, kurioje teko mokytis vėliau.
Studijuodamas užsienyje sutinki daug bendraminčių iš įvairių pasaulio karštų. Taip atsitiko Leipcige ir vėliau Šveicarijoje, kur įgijau tarpkultūrinio bendravimo ir socialinės patirties.
Yra toks angliškas posakis: jei anksti keliesi ir anksti guliesi, būni labai sveikas, bet socialiai miręs. (Juokiasi.) Miego trūko, bet profesine ir bendravimo prasme tai buvo labai turiningas etapas.
– Kuo išsiskiria darbas Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose?
– Kai dirbau Valdovų rūmuose, rengiau senosios muzikos arba kultūros vakarus, skaičiau paskaitas, pranešimus apie LDK muziką.
Ten dirbančių kolegų dėka – istorikų, archeologų, dendrologų, parodų kuratorių – galėjau pažintį tą Lietuvos istorijos tarpsnį iš įvairių perspektyvų. Su Valdovų rūmais toliau bendradarbiaujame projektiniu formatu.
– Kaip susidomėjote būtent LDK muzikos paveldu? Kas jus labiausiai skatina tyrinėti šią sritį?
– Tai natūrali pasirinktos krypties tąsa. Visuomet knietėjo sužinoti, koks renesanso ir baroko klestėjimo laiku buvo mūsų galingos valstybės muzikinis gyvenimas.
Dar daug galima čia nuveikti. Gan perspektyvūs būtų tarpsritiniai šios epochos tyrimai, kurie LDK istorijos reiškinius atskleistų didesne, komandine apimtimi.
– Kaip galėtumėte apibrėžti modernų senosios operos pastatymą? Kaip galima išvesti bendrą vardiklį tarp barokinės ir šiuolaikinės muzikos?
– Baroko opera šiandien išties turi paliesti klausytojus. Iš čia pastatymuose turbūt atsirado įvairių kraštutinumų – nuogybės, priklausomybės, noras šokiruoti, priblokšti publiką.
Kita vertus, kai operos atkuriamos maksimaliai istoriškai, kiek tai yra įmanoma (tokių pastatymų buvo, pavyzdžiui, Vokietijos festivaliuose), gali į tai žvelgti kaip į eksponatą.
Įdomu žinoti, kad griaustinį anuomet „pagrodavo“ skarda, bet gyvename technologijų realybėje. Ar tikrai svarbiausia, kas nuleis Deus ex machina – keli prakaito išpilti užkulisių darbuotojai, ar modernūs scenos įrenginiai? Gerai, kai autentiškumo ir šiuolaikiškumo santykis yra protingas, o rezultatas – estetiškas.
– Jūsų kartu su Marco Bizzarini parengtas ilgamečio LDK kapelmesterio Marco Scacchi kanonų knygos „Canones nonnulli“ leidinys buvo pirmas šiuolaikinis šio veikalo leidimas. Kas jo kūrimo procese Jums labiausiai įsiminė?
– Įdomiausia proceso dalis – kanonų iššifravimas. Kai iš vos vienos-kitos senųjų natų eilutės kompiuteryje „sudėlioji“ kelių puslapių kūrinį.
Ir dar – komunikavimo patirtis su prof. M.Bizzarini. Įstabu, kokia subtili ir rafinuota gali būti bendravimo kultūra, pavyzdžiui, kai mokslinis požiūris skiriasi.
– Knyga liudija apie baroko epochos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Italijos kultūros bei meno bendrystę. Kaip jūs galėtumėte palyginti šių šalių senosios muzikos tradicijas?
– Sąsajų čia iš ties nemažai. Tas savitas LDK istorijos tarpsnis, kuomet valdovai ir didikai į savo dvarus kvietė italų menininkus.
Natūralu, kad šie, sakyčiau, elitiniai darbo imigrantai atsivežė daug itališkų muzikos naujovių, dėl jų juk buvo kviečiami. Atvykę čia dirbo su muzikais iš šio krašto. Taip per daug metų susiklostė lokalus mišrus repertuaras su ryškiu itališku prieskoniu.
Žvelgiant žemiškiau – Lietuvoje italams buvo nesvetimi visi žmogiški dalykai. Pavyzdžiui, Zigmanto Vazos kapelos vargonininkas Tarquinio Merula buvo toks, sakyčiau, anų laikų Selas – gerokai arogantiškas ir įžūlus, turėjęs nemažai reikalų su teisėsauga. Bet kai klausaisi jo kūrinių, girdi kaip visi charakterio trūkumai virsta privalumais.(Juokiasi.)
– Kas jums yra muzikologas? Kaip suvokiate muzikologo rolę šiuolaikiniame muzikos pasaulyje?
– Muzikologas man – protingas ir įvairiapusiškas muzikos srities žmogus. Taip sakau stebėdama visų pirmą kolegių ir kolegų profesinius kelius.
Ar tai būtų profesionali radijo laidų vedėja, greta pagrindinės veiklos ne vienerius metus vadovaujanti šokių ansambliui.
Ar tai būtų aukšto lygio mokslinė muzikologija, kurioje muzikos išmanymas žengia kartu su matematika ir kompiuterine grafika. Ką jau kalbėti apie tai, kad šiandien muzikologės vadovauja didelėms Lietuvos koncertinėms ir kultūros įstaigoms, dirba su dideliais kolektyvais, koordinuoja renovacijas ir statybas, valdo solidžius biudžetus, formuoja ateities kultūros strategijas ir vizijas. Gali didžiuotis, kai priklausai muzikologų giminei.
– Ar yra kokių nors muzikos kūrinių, kuriuos norėtumėte dar kartą išgirsti kaip pirmą kartą?
– J.S.Bacho Pasijų pagal Matą arba Joną kaskart klausausi kaip pirmą kartą.
– Kas, jūsų nuomone, sąlygoja sėkmingą koncertą?
– Sėkmingą senosios muzikos koncertą sąlygoja visuma. Įdomi programos koncepcija, duodanti peno protui, rafinuotas ir istoriškai pagrįstas interpretavimas, kuris iš tiesų atskleidžia šią muziką įvairiomis spalvomis ir, žinoma, aistra.
Kartais nustembi, kad pavyksta afektų persmelktą partitūrą atlikti taip blankiai, kažkaip išgaunant penkiasdešimt pilkų atspalvių, deja, tik tiesiogine prasme, o galėtų būti perkeltine.
– Koks įspūdis klausytojams turėtų likti apsilankius jūsų organizuotame senosios muzikos koncerte?
– Įspūdis, kad buvo tiesiog gerame klasikinės muzikos koncerte. Džiaugiuosi, kai gerą įspūdį palieka festivaliams ar koncertų įstaigoms mano pasiūlyti senosios muzikos atlikėjai.
Vertinantiems sąsajas su LDK tenka pasiūlyti ir renginio koncepciją. Nors reikia pripažinti tam tikrą paradoksą: nepaisant kuklesnių biudžetų, mes vis dėlto turime labai gerą skonį kokybiškam senosios muzikos atlikimui ir gan didelius lūkesčius.
– Ar jums, kaip senosios muzikos ekspertei, yra svarbios šiandienos kultūros pasaulio tendencijos?
– Be abejo, negali nuo to atsiriboti. Be to, senosios muzikos scenoje taip pat matomos šiuolaikinės tendencijos, pokyčiai, neatsiejami ir nuo to, kaip ir kokiais formatais senąją muziką šiandien priima publika.
– Kaip muzikologė, kaip galėtumėte suformuluoti ir apibrėžti, kas jums yra sėkmė?
– Kai turi galimybę ir laisvę dirbti tai, ką moki ir kas džiugina, kartu su profesionaliais ir įkvepiančiais kolegomis. Tokiomis aplinkybėmis savaime atsiranda kažkas vertingo. Tai vadinčiau sėkme.
