Vytautas Virganavičius – apie autorinių sutarčių šachmatų partijas ir repeticijų grafikų pasjansus

„Kai 1987 m. kūrėsi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, man pasiūlė tapti trupės vedėju. Visada turėjau laikyti ranką ant teatro pulso, kad sudėtingas jo mechanizmas veiktų be trikdžių. Ir kad visi artistai trupėje jaustųsi laimingi ir reikalingi.

Buvau ne tik darbų skirstytojas, bet ir nuodėmklausys, psichologas, advokatas ir prokuroras“, – juokavo taip pat ir pusšimtį solinių vaidmenų spektakliuose spėjęs sukurti V.Virganavičius.

Meno ir kultūros įstaigos laikinai užvėrė duris. Ką išgyvena ilgametis teatro darbuotojas? 

„Po 1990 m. ekonominės blokados irgi beveik neturėjome lankytojų, bet tai buvo visai kita padėtis. Tuo metu žmonės neturėjo pinigų, vos vertėsi. Dabar – pandemija... Gaila, nes pastaruoju metu teatrui lankytojų netrūkdavo, bet dėl šios nelaimės visi turi sėdėti namuose. Laukiame sugrįžimo“, – sakė V.Virganavičius.

V.Virganavičius pasakojo teatrą įsimylėjęs nuo pirmojo apsilankymo jame. Dar būdamas visai mažas, gal kokių ketverių metukų, tėvelių buvo nuvestas į Klaipėdos dramos teatrą, kur žiūrėjo spektaklį „Batuotas katinas“.

„Tai man padarė tokį įspūdį, kad pradėjau organizuoti kiemo vaikų teatrą: vaidindavome įvairias pasakas, rodydavome tėveliams ir turėjome didelį pasisekimą. Vėliau dalyvaudavau visuose mokyklos rengiamuose spektakliuose. Netgi turėjau apdovanojimų už geriausiai atliktus vaidmenis“, – juokėsi teatralas.

Baigęs aštuonias bendrojo išsilavinimo klases V.Virganavičius pradėjo mokytis Kauno J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija). 

„Jos moksleiviams buvo privalu lankyti kultūros įstaigas ir rašyti ataskaitas. Dažniausiai mano lankomi objektai buvo Kauno valstybinė filharmonija ir Kauno valstybinis muzikinis teatras. Bet teatras traukė labiau.

Mokydamasis antrame kurse sužinojau, kad šiam teatrui stinga apšvietėjų. Pabandžiau įsidarbinti, bet paaiškėjo, kad ten reikėjo daugiau technikos žinių nei aš turėjau“, – prisiminė pašnekovas. 

Jaunas chorvedys įsidarbino kaimo kultūros namų meno vadovu, vėliau tapo jų direktoriumi.

„Bet, būdamas miesto vaikas, kaime nelabai pritapau ir vos pasitaikius progai sugrįžau į Kauną. Teatre prašiausi bet kokio darbo, kad tik mane priimtų. Tuo metu teatro chorui trūko vyrų balsų ir man pasiūlė jame dainuoti. Buvau laimingiausias žmogus žemėje“, – tvirtino V.Virganavičius.

Kai Klaipėdoje kūrėsi profesionalus muzikinis teatras, teatro vadovas Gintas Žilys ir direktorius Šarūnas Juškevičius turėjo surinkę, ko gero, pajėgiausią Lietuvoje trupę. 

„Čia grojo geriausi orkestro muzikantai, buvo labai pajėgus choras, geriausi baleto solistai suvažiavo iš visos Sovietų Sąjungos. Tačiau trūko administracijos darbuotojų, kurie gerai išmanytų teatro virtuvę.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre aš jau buvau pakilęs karjeros laiptais ir po stažuotės Minsko operos teatre turėjau nemažai solinių vaidmenų. Sykiu dirbau administracinį darbą, buvau teatro profsąjungos komiteto narys, tad buvau pakviestas į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą dirbti trupės vedėju.

Tokių specialistų iki šiol neruošia jokia mokykla.  Taigi didžiausios įtakos mano gyvenimui turėjo G.Žilys ir Š.Juškevičius, nes jei ne jie, gal iki šiol būčiau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Jie įrodė Kultūros ministerijai, kad be manęs Klaipėdos teatras negalės tobulai funkcionuoti, ir aš buvau perkeltas iš Kauno į Klaipėdą“, – linksmai dėstė V.Virganavičius.

Atvykęs į uostamiestį jis pažino daug puikių žmonių – savo specialybės asų. 

„Nenorėčiau nė vieno išskirti, nes mes visi – nuo rūbinės iki teatro vadovų – buvome kaip viena šeima, kurioje nėra primarijų ir primadonų, aukštesnių ir žemesnių: visi kartu dirbome neskaičiuodami valandų, visi kartu švęsdavome, visi kartu liūdėdavome dėl nesėkmių ar džiaugdavomės laimėjimais“, – prisiminė tris dešimtmečius Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui atidavęs darbuotojas. 

Šių metų teatro sezonas vadinasi Perpetuum mobile – Amžinasis variklis. Kaip ir pats teatras – nuolatos judantis, gyvas, augantis.

Kokius svarbiausius teatro virsmus V.Virganavičiui teko matyti? 

„Teatro istorijoje būta savų pakilimų ir nesėkmių ruožų. Pirmoji oficiali premjera – Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“-  buvo vienas didžiausių įvykių tuometės Lietuvos kultūriniame gyvenime. Vėliau, teatrą palikus pirmajam vadovui G.Žiliui, prasidėjo kelerių metų nuosmukis.

Po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo ekonominė blokada, nebeturėjome žiūrovų. Atvykus iš Kauno Stasiui Domarkui, teatras vėl tapo plačiai matomu: daug įvairių pastatymų (kai kurie veikalai Lietuvoje rodyti pirmą kartą), daug gastrolių užsienyje, teatro choras tarptautiniuose konkursuose laimėdavo pirmąsias vietas. Tai buvo teatro renesanso laikotarpis. 

S.Domarkui pasitraukus iš vadovų, teatras prigeso. Naujieji vadovai sunkiai rado bendrą kalbą su teatro šeima. Vėliau, jau vadovaujant Ramūnui Kaubriui, kuris šiame teatre pradėjo savo karjerą, teatras atsigavo: dalyvaudavo ES projektuose, buvo užimti visi teatro kolektyvai, kiekvienas žinojo, kad čia jo namai ir kiekvienas tuose namuose yra svarbus“, – pabrėžė pašnekovas.

Su kuriais iš scenoje sukurtų pusšimčio personažų buvęs solistas vėl norėtų susitikti?

„Kiekviena premjera, kiekvienas naujas vaidmuo atrodė svarbiausias ir tuo laiku mylimiausias. Visi mano buvę personažai man pačiam brangūs ir svarbūs. Ir visai nesvarbu, ar jie buvo pagrindiniai, ar antraeiliai veikėjai. Jei tik pajėgčiau fiziškai, bet kada galėčiau vėl juos parodyti scenoje“, – atsiduso V.Virganavičius.

Daugelį metų dirbęs Kūrybinės veiklos planavimo ir solistų skyriaus vedėju, teatrą jis pažino tiek rampų šviesoje, tiek už kabinetų durų.

„Teatras, ko gero, vienintelė įstaiga, kurioje ir administracijos darbuotojai yra kūrybiniai darbuotojai. Juo labiau mūsų teatre. O dar tokios pareigos kaip mano...

Čia ne tik kūryba, bet ir sportas – nesibaigiantis repeticijų ir spektaklių pasjanso dėliojimas, autorinių sutarčių su kviestiniais atlikėjais šachmatų partijos, o kur dar aktorinis meistriškumas bendraujant su meno kolektyvų nariais ir teatro vadovybe, – juokėsi V.Virganavičius. – Aišku, atėjęs į sceną visą administracinę kūrybą turi palikti už kabineto durų, nors ir labai sunku atsiriboti, ten privalai tapti jau kito spektaklio personažu.“

V.Virganavičius – gyva Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorija. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, maestro S.Domarkas jam įteikė „Metų lobio“ apdovanojimą – taip jį įvertino teatro bendruomenė ir žiūrovai.

Kokių minčių teatro senbuviui tai sukėlė? Ar bent retkarčiais dar pamatysime jį teatro scenoje?

„Taip jau sutapo, kad išėjęs iš teatro tapau „Metų lobiu“. Niekada nesisukioju atgal, nešvenčiu jubiliejų, sukakčių ir nesureikšminu jokių apdovanojimų. Tiesiog dirbu savo darbą ir gyvenu šia diena, nes kita diena turės savų rūpesčių ir savų malonumų.

Niekada neužtrenkiu jokių durų, su niekuo stengiuosi nesipykti, visuose pirmiausiai ieškau pozityvumo. Kaip tikras krikščionis vadovaujuosi Kristaus mokymu: „Tad visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs patys jiems darykite.“ Jei būsiu kur reikalingas ir galėsiu padėti, niekada neatsisakysiu“, – žadėjo pašnekovas.

Kam V.Virganavičius planuoja panaudoti atsiradusį laisvą laiką? 

„Kai baigsis karantinas, pirmiausia noriu aplankyti savo ir žmonos mamas, nes abi jau garbaus amžiaus, turi sveikatos problemų ir gyvena vienos. Juo labiau kad dirbdamas teatre turėdavau tik vieną laisvą savaitės dieną, kurią skirdavau savo šeimai – žinoma,  jeigu per tą laisvą dieną nereikėdavo nuveikti kokių nors neužbaigtų darbų.

Dar noriu nuvažiuoti į Vilnių, pabūti pas sūnų, su kuriuo pastaruoju metu irgi labai retai matydavomės. Taip pat reikės iš naujo susipažinti su savo gausinga gimine. Nes visi mano giminaičių vaikai ir vaikų vaikai, kuriems jau per 30, su manimi beveik nepažįstami, bendraudavom tik socialiniuose tinkluose.

Labai mėgstu dviračių žygius, anksčiau pats juos rengdavau. Dabar, manau, galėsiu vėl kviesti norinčius dviračiais pakeliauti po Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Lenkiją.

Mėgstu knygas, kurias per darbus buvau užmetęs – tikiuosi, atsiras laiko paskaityti. Karantino laikotarpiu iš naujo atradau Juliaus Janonio ir Eduardo Mieželaičio poeziją“, – ateities planus rikiavo V.Virganavičius.