Teatro atstovai teigia, niekur nedingstanti nežinomybė ir vis didėjanti įtampa tiek tarp valdžios institucijų, tiek tarp pačių kultūros organizacijų gali išsivystyti į destruktyvius veiksmus, kurių šioje situacijoje ypatingai svarbu išvengti.
Anot „Atviro rato” atstovų, esminis ir pats aktualiausias visų kultūros veikėjų keliamas klausimas – kodėl vieni susibūrimai švelninant karantiną yra leidžiami, tačiau analogišku principu grįstos tam tikros kitos veiklos išlieka griežtai ribojamos. Bažnyčiose vyksta Mišios, profesionaliems sportininkams leidžiama treniruotis ir palaikyti formą, tačiau pamirštama, jog menininkams formos palaikymas taip pat svarbus – jiems sugrįžti į pradinį tašką prireiks ypatingai daug laiko.
Panašiu principu veikiančioms organizacijoms sudaromos skirtingos sąlygos, tačiau nepateikiamas joks tokio sprendimo paaiškinimas. „Vien repeticijų vykdymo klausimu pilna dezinformacijos – pradžioje skelbiama, kad repetuoti negalima, vėliau teigiama, jog repeticijos niekada nebuvo draudžiamos. Įtampos šiuo metu ir taip patiriama pakankamai, o tokiais pareiškimais ji yra tik dar labiau didinama, nesvarbu, ar tai – komunikacijos klaida, ar kažkieno neapsvarstyti pasisakymai“, – teigia teatro prodiuserė Giedrė Liugaitė. Karantino metu įvestų taisyklių besilaikantys menininkai ir kiti piliečiai atsakingai reaguoja į skelbiamus ribojimus, tačiau, kaip sako „Atviro rato“ kūrėjai, jų paneigimas verčia jaustis apgautiems.
Kol scenos menų kūrėjų vieša veikla yra sustabdyta, jų fizinė ir psichologinė forma sparčiai blogėja, tad sugrįžimas į scenos aikšteles negalės įvykti staigiai. Be to, apribojimų švelninimas dažnai kultūros organizacijai toli gražu nereiškia atsivėrusių galimybių tęsti veiklą. Keturiolika metų gyvuojantis nepriklausomas teatras „Atviras ratas“, kaip ir daugelis kitų nevyriausybinių scenos menų organizacijų, neturi galimybės vykdyti atnaujintus renginius laikantis visų reikalingų saugos priemonių.
Teatro atstovai teigia, jog nuo birželio 1 d. planuojamas apribojimų sušvelninimas leidžiant renginius uždarose erdvėse iki 30 žiūrovų laikantis numatytų atstumų nepriklausomiems kūrėjams yra neįgyvendinamas, nes tokius reikalavimus atitinkančių aikštelių jie paprasčiausiai neturi. Tai reiškia, jog didžiajai daliai profesionalių scenos menų kūrėjų atnaujinti veiklos nepavyks dar ilgą laiką.
Anot teatro vadovės, režisierės Ievos Stundžytės, dabar scenos menų perspektyvos – labai miglotos, o žvelgiant į tai, kokią veiklą vykdančioms įmonėms pirmiausia leista atsidaryti švelninant karantiną, lengva pastebėti valdančiųjų požiūrį į kultūrą ir meną. „Šiai sričiai nėra sugalvotas joks aiškus ir logiškas planas. Savaime suprantama, kad sveikata yra pirmoje vietoje, tačiau net ir iki pandemijos visi buvome pakankamai sąmoningi piliečiai, suvokiantys, jog sergant ir kosėjant nereikėtų eiti į jokią viešą erdvę, juo labiau – į teatrą.
Mano manymu, dabartinė valdžia visiškai nepasitiki savo piliečių sąmoningais pasirinkimais – toks valdymo būdas yra patogus, tačiau gali privesti prie labai destruktyvaus pasipriešinimo“, – teigia teatro vadovė. Pasak kūrėjų, dabartinė tvarka gali paskatinti net ir absurdiškas reakcijas, todėl svarbiausias poreikis šiuo metu – konkretus veiksmų planas, galintis kisti atitinkamai pagal besikeičiančią viruso plitimo situaciją ir leidžiantis lanksčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Ryškėjanti nauja problema – kultūros organizacijų ir skirtingų interesų grupių tarpusavio konfliktai viešojoje erdvėje – tik dar labiau pagilina jau esamus sunkumus. Teatro „Atviras ratas“ kūrėjai įsitikinę, jog neadekvačios ir neapgalvotos protesto akcijos ar pasisakymai gali tik dar labiau sustabdyti pamažu vykstantį progresą.
Anot jų, tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek Lietuvos kultūros taryba noriai įsitraukia į diskusiją su kultūros lauku, o iškilus nesusipratimams yra atsižvelgiama į jo išsakomas pastabas bei kritiką. „Dabar naudoti agresyvią retoriką yra labai kvaila. Atstovaujame kultūros sektorių ir turime kurti diskusiją, o ne pulti į barbarišką lygmenį, imtis šmeižto ir kiršinimo taktikų. Nuo to tik labiau nukenčiama, o ir visuomenės akyse tampama klounais, rėkiančiais tik tam, kad rėktume, ir nepajėgiančiais suformuluoti savo poreikių“, – svarsto I. Stundžytė.
Jau antrą savaitę teatro „Atviras ratas“ atstovai drauge su kitų nevyriausybinių profesionalaus scenos meno organizacijų kūrėjais kiekvieną darbo dieną 12 val. renkasi į protesto akciją „Tyli daina prie Katedros“, kurios metu ausinukuose pasileidę sutartą dainą menininkai garsiai ją dainuoja ir tokiu būdu siekia atkreipti dėmesį į dažnai neišgirstamą kultūros veikėjų balsą. Nemažai bendraminčių į šią akciją susirenka iš greta įsikūrusios Menų spaustuvės, kurioje veikia ir „Atviras ratas“.
„Mes esame Menų spaustuvės rezidentai ir matome, jog čia dirbantys žmonės elgiasi atsakingai ir sąmoningai, stebime, kaip jau dabar yra ruošiamasi priimti net ir tuos trisdešimt žiūrovų – patalpos dezinfekuojamos, imamasi visų apsaugos priemonių. Tai tik įrodo, kad reikėtų daugiau pasitikėjimo organizacijų sąmoningumu ir mažiau spekuliacijų nežinomybe, nuo kurių jau pavargome“, – teigia I. Stundžytė. „Atviro rato“ kūrėjai pabrėžia, jog penkias minutes per dieną Katedros aikštėje padainuoti, pašokti ar tiesiog pamatyti už kaukių besislepiančias bendraminčių akis yra nedidelis, bet labai reikšmingas sveiko proto ir bendruomeniškumo palaikymas sunkiomis sąlygomis.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad menininkai šiuo metu nedirba ir nekuria, nestrateguoja ateities, tai – klaidingas įsitikinimas. „Atviras ratas“ karantino metu nesustabdė savo veiklos ir išliko aktyvūs – dalis nemokamų veiklų persikėlė į internetines platformas, greta kuriamas ir naujas spektaklis „Uždaras ratas. Karantino dienoraščiai“, kurio procese tiesiogiai dalyvauja savo dienoraščiais besidalinantys žiūrovai. Už galimybę tęsti veiklą „Atviras ratas“ dėkoja ir Vilniaus miesto savivaldybei – antrąsyk iš eilės pelnytas Vilniaus miesto trupės vardas teatrui šiuo metu yra didžiulė parama, o savivaldybės konkreti ir greita reakcija į besikeičiančią situaciją, pavyzdžiui, atleidimas nuo patalpų nuomos mokesčio, yra reikšmingai juntama.
„Nepaisant galimos kritikos, visi žingsniai, kurie numatyti įgyvendinti toliau, yra labai geras pavyzdys, kaip tokioje situacijoje galima padėti kūrėjams, kurie yra ant išlikimo ribos“, – teigia teatro prodiuserė G. Liugaitė.
