Beveik šimtas rankų penkiolikai personažų, kiekvienai raidei ištarti vis kitokios formos lūpos, tūkstančius kartų keistos herojų pozos – tai tik keletas iššūkių, su kuriais susidūrė lietuvių kinematografininkai, ėmęsi jiems naujos lėlių animacijos technikos.
Turbūt daugelis jaunųjų skaitytojų yra skaitę čekų rašytojo Milošo Macoureko pasakų rinkinį „Du šimtai senelių“, o vyresnės kartos žmonės tikrai vaikystėje matė animacinius filmus „Bonifacijaus atostogos“, „Apie begemotą, kuris bijojo skiepų“, sukurtus pagal šio rašytojo kūrinius.
Kaip tik „Dviejuose šimtuose senelių“ režisierius I.Meilūnas ir dailininkas Antanas Dubra, ieškodami įkvėpimo naujam filmui, atrado istoriją „Mergaitė su atsargine galva“, kuri netrukus pasirodys ekranuose.
„Matilda ir atsarginė galva“ – 12 minučių filmukas apie mergaitę, kuri troško būti protingiausia pasaulyje. Kita vertus, kas ten žino, ar tik ne mama to dar labiau dukteriai linkėjo.
Kai visi išmokti dalykai nebetilpo Matildai į galvą, mama nupirko atsarginę. Dvi galvos – tikrai geriau nei viena. Tačiau greitai tapo nebeaišku, kurią galvą kada nešioti, o galiausiai atsarginė kažkur dingo.
Nežinia, ką būtų reikėję daryti, jei ne per langą įskridęs kiemo vaikų kamuolys. Kamuolys, kuris Matildą pakeitė visam laikui.
Pasak režisieriaus I.Meilūno, šio filmo idėja kilo po pokalbio su dailininku A.Dubra: „Jis atsinešė M.Macoureko knygą „Du šimtai sienelių“ ir tarė: „Štai, čia stilius, kuris mums patinka – vaikiškas, bet ir truputį sarkastiškas, mielas, bet vietomis ir groteskiškas.“
Ir išties ši pasaka – neįprasta literatūra vaikams: komiška, su absurdo ir grotesko elementais, jos didaktika paslėpta. Niekas nepasako, kas gerai, o kas blogai, bet per komiškas situacijas parodo.
Man patiko, kad čia daug veikėjų ir veiksmo, bet labiausiai patraukė išmoningas absurdo suvaldymas. Taigi su dailininku ir kibome į ją.”
Šeimai skirtas lėlių animacijos trumpametražis filmas „Matilda ir atsarginė galva“ – trečiasis režisieriaus I.Meilūno kūrinys.
2015 m. jo debiutinis filmas „Miškas“ laimėjo Sidabrinę gervę, tačiau naujasis tapo iššūkiu visai komandai, nes sukurti vieną, kad ir trumputį, lėlių animacijos filmą užtrunka visą amžinybę.
Ir nieko čia nepagreitinsi – kiekvienas lėlės judesys kruopščiai planuojamas ir fotografuojamas kadras po kadro. Filmo sekundę sudaro 24 tokie sustabdyti kadrai, 10 minučių – net 14 400!
Nors lėlių animacijos pasaulyje ištakos siejamos su Lietuva, Vladislovo Starevičiaus, Stasio Ušinsko vardais, sustabdyto kadro animacijos kultūra čia neturi tvirtų tradicijų, nėra mokyklos ir mokytojų. Tad koks velnias I.Meilūną ir jo kolegas nešė į šią galerą?
„Jau senokai dirbu sustabdyto kadro animacijos technika. Tai gali būti ir lėlės, ir objektai, ir karpiniai, net žmonės – nufotografuoji kadrą, pajudini ką nors ir vėl fotografuoji. Ir taip 24 kadrus per sekundę.
Seniai žavėjausi šia technika, gal todėl, kad ja dirbant nereikia nuolatos būti palinkus prie kompiuterio, yra skirtingi kūrybos etapai: scenarijaus rašymas, kadruotė, lėlių gaminimas, animavimas.
Mano manymu, tai kinematografiškiausias animacijos būdas, nes reikia operatoriaus, komandos – pusę laiko jautiesi kaip vaidybinio filmo kūrimo aikštelėje.
Bet labiausiai žavi rankų darbas – vienetiniai, ištobulinti objektai, lėlės, daiktai, kuriems tu suteiki gyvybę“, – apie pamėgtą techniką pasakojo I.Meilūnas, pats jos paslapčių mokęsis užsienyje ir savo įgūdžiais dalijęsis su kitais kūrybinės komandos nariais.
Ėmęsi „Matildos“, tiek Ignas, tiek jo kolegos užsimojo sukurti tikrai sudėtingą, bet labai gražų, stilingą filmą, ne nusižiūrėtą iš kitų, bet turintį originalų autorinį braižą. Nors ir jautė, kad tai bus iššūkis visiems, nėrė į savotišką avantiūrą, pareikalavusią ir kruopštumo, ir kantrybės.
Filmas buvo kuriamas dvejus metus, pats animavimas truko net šešis mėnesius. Visus elementus – dekoracijas, lėles, net jų vidines konstrukcijas – animatoriai sukūrė patys, o kai ką net išrado.
Viskas prasidėjo nuo rankų – darė mažiausias, kokias įmanoma animuoti, ir prie jų taikė visą lėlės figūrą. Rankas darė iš vielos, litavo pirštus, o tai juvelyrinis darbas – milimetro paklaida ir sugadini, tada – iš silikono.
Jų viduje dar buvo šarnyrai, kad būtų galima užfiksuoti reikiamą pozą. Beje, kol sukonstravo tokias, kad gerai lankstytųsi, sugaišo gal tris mėnesius.
Maždaug penkiolikai personažų rankų pagamino apie šimtą – mat mėnesių mėnesius animuojamos, judinamos, jos ilgainiui sulūždavo ir tekdavo keisti.
Kiekvienas filmo personažas turėjo lūpų rinkinį – jeigu lėlė kalba ar keičia emociją, reikia pakeisti ir jos lūpas. Pavyzdžiui, jeigu lėlė išsigandusi, lūpos tiesiog prisiklijuoja prie veido.
„Sekundė turi 24 kadrus – jei personažas kalba greitakalbe, blogiausiu atveju jam reikia pakeisti 24 lūpas. Vidutiniškai animuojame kas antrą kadrą, tad lėlę reikia pajudinti 12 kartų – tai tik viena sekundė galutinio rezultato“, – apie filmavimo užkulisius pasakojo I.Meilūnas.
Sudėtingiausių inžinerinių sprendimų pareikalavo galva. Iš pradžių ją padarė iš modelino (plastilino tipo masės, kuri iškepta orkaitėje virsta plastiku), bet ji labai daug svėrė, todėl nepavyko lėlės animuoti.
Tada suprato, kad galvą reikėjo daryti tuščiavidurę. Tačiau tuomet galva deformavosi, nepavykdavo į tas pačias vietas įstatyti akių.
Galiausiai personažų galvos buvo atspausdintos 3D spausdintuvais kaip griaučiai, į vidų sudėtos akys ir magnetukai, prie kurių lipdomos lūpos ir veido išraiškos, visa galva padengta plonu modelino sluoksniu ir iškepta. Taip ji atrodė tarsi rankų darbo plastilininė.
Personažų drabužiai buvo poroloniniai, o kai kurių lėlių pagaminta po dvi, kad animatoriai galėtų tuo pačiu metu animuoti skirtingas scenas, kuriose ta lėlė dalyvauja.
„Visiems pirmas kartas, tad mokėmės iš klaidų, sėdėjome prie interneto, ieškojome pavyzdžių, analizavome, spėliojome, kam vienas ar kitas prietaisas reikalingas. Kartais net atrodydavo, jog mums patiems, kaip tai Matildai, praverstų atsarginė galva. Bet ir su viena sugebėjome tapti net išradėjais.
Pavyzdžiui, mūsų lėlių rankų gaminimo būdas visai netradicinis. Mums reikėjo prie delno prilituoti mažą varžtuką, kad personažas galėtų ką nors laikyti: Matilda – knygas, mama – telefono ragelį.
Tad ėmėme ne animacijoje įprastą aliuminio vielą, prie kurios nieko neprilituosi, o išbandėme plieninę, prie kurios jau galima lituoti. Kol prie jos priėjome, reikėjo pakrutinti smegenis“, – vieną „Pasidaryk pats“ atvejį paminėjo režisierius.
Techninis išradingumas pravertė ir kitose situacijoe. Pavyzdžiui, kai silikonas džiūsta, reikia iš jo ištraukti oro burbuliukus, kad būtų glotnus. Tam reikia vakuuminio indo, bet jis brangus, filmo kūrėjai neturėjo galimybės jo nusipirkti, užtat sugebėjo pasigaminti patys iš seno šaldytuvo detalės.
Vieną personažą – mešką, taip pat kai kurių personažų plaukus reikėjo daryti iš veltinio. Tam reikia ilgai ir nuobodžiai baksnoti vilną specialia adata.
Šalia animatorių studijos dirbo vienas bičiulis – ir reklamų dailininkas, ir tatuiruočių meistras. Jis pasisiūlė į pagalbą ir sumeistravo apratėlį – prie tatuiruočių mašinėlės pritaisė adatėlę veltiniui velti. Nors, pasak Igno, šis aparatėlis nelabai pasiteisino, jis liudija, kiek kūrybinio azarto įžiebė „Matilda ir atsarginė galva“.
Režisieriui visas kūrybos procesas buvo įdomus, prie visų etapų jis stengėsi prisidėti, bet, ko gero, daugiausia staigmenų ir atradimo džiaugsmo patyrė, kai pradėjo vizualizuoti scenarijų, piešti kadruotes.
„Man labiausiai patinka žodžio virsmas vaizdu – nusipieši kadrą ir matai, kas persikelia į vaizdą, kas nelabai, ką reikia keisti, tobulinti. Čia būna daugiausia kūrybos.
Vėliau tobulinti nebebūna kada – kai animuoji, viskas turi būti galvoje, turi matyti filmą sumontuotą ir būti tikras, kad viskas savo vietoje, viskas veikia“, – aiškino inžinierius informatikas pagal išsilavinimą, bet animatorius pagal pašaukimą I.Meilūnas.
Nors Igno filmai dažnai įgauna naivią vaikišką formą, jie nėra skirti vaikams – jeigu suaugusieji, žiūrėdami filmą, neturės su kuo tapatintis, toks darbas jam neįdomus. Tad ir žinutė, kurią kartu su kolegomis siunčia filmu „Matilda“, aktuali visiems: „Mąstyk savo galva!“
Tęsia garsių pirmtakų darbus
Pirmasis pasaulyje lėlių animacijos filmas „Elniaragių kova“ sukurtas Lietuvoje 1910 m., jo autorius – V.Starevičius.
Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, filmo personažai – elniaragiai, kuriuos V.Starevičius pats išdžiovino, įtaisė jiems mechanines kojas, sąnarius ir fotografuodavo kadras po kadro juos judindamas. Filmas buvo toks įtikinamas, kad daugelis klausė režisieriaus, kaip jam pavyko taip puikiai išdresuoti vabalus.
Lietuviai ir toliau pasaulyje garsėjo kaip lėlių animacijos meistrai. Pirmąjį garsinį trumpametražį lėlių filmuką „Storulio sapnas“ sukūrė taip pat lietuvis. Tai 1938 m. padarė S.Ušinskas.
I.Meilūno filmo „Matilda ir atsarginė galva“ pasaulinė premjera vyks viename svarbiausių animacijos renginių – tarptautiniame Anesi (Prancūzija) festivalyje. Filmas varžysis jauniesiems žiūrovams skirtoje konkursinėje programoje.
Nors 60-asis festivalis dėl koronaviruso pandemijos nevyks kaip įprasta, rengėjai nutarė specialiai atrinktą programą birželio 15–30 d. pristatyti virtualioje erdvėje.
Filmą „Matilda ir atsarginė galva“ kartu su I.Meilūnu kūrė scenarijaus bendraautoris Dangiras Bugas, lėlių dailininkė Justė Vazgytė, dailininkas A.Dubra, operatorius Simonas Glinskis, kompozitorius Rytis Koreniukas, garso dizaineris Julius Grigelionis, animatoriai Anni Oje, Arnau Godia Montesinos. Filmas kurtas su prodiusere Marija Razgute („M-films“).
