Onos Jarmalavičiūtės kalbinama Eglė Šeduikytė-Korienė savęs muzikologe nevadina. Visos jos profesinės veiklos, pasak pačios pašnekovės, kyla iš žmogiško noro ieškoti savęs.
Trys jos giminės kartos pasėjo meilę vargonams, kurie išaugo į E.Korienės vargonininkės karjerą bei mokslinius vargonų meno tyrinėjimus, atvedusius iki doktorantūros. Įsižiebė susidomėjimas poezija, daile, meno filosofija.
„Negalėčiau daryti to paties, ką dariau daugelį metų“ – teigė ji.
Interviu muzikė dalijosi savo patirtimi apie šeimos tradicijas, dvasingumą muzikoje ir vargonininko misiją.
– Kilote iš vargonininkų giminės, net jūsų prosenelis turėjo vargonų dirbtuves. Koks Jūsų šeimoje buvo formuojamas požiūris į vargonus? Kokį poveikį tai jums turėjo vaikystėje?
– Prosenelis Peterburge turėjo visokių instrumentų dirbtuves, ne tik vargonų, išmanė įvairią techniką – fotoaparatus, gramofonus, radijo imtuvus, juos taisydavo.
Vargonininko kelią senelis pasirinko, bėgdamas nuo „kolchozų“. Taip pat ir tėtis, grįžęs į Lietuvą iš Mordovijos lagerių. O dabar mano brolis Alvydas gamina ne tik vargonus, bet ir kankles, cimbolus, rylas, basetles, lumzdelius ir kitus liaudiškus instrumentus. Neseniai pagamino pirmąjį savo smuiką. Tiesa, jis biologas pagal išsilavinimą.
Vargonai man turėjo tiesioginį poveikį – nuo gimimo juos girdėjau namie, bažnyčioje, jais grojau, tėtis ir pats buvo pradėjęs juos gaminti.
– Augote skirtingose Lietuvos miesteliuose. Kaip jie formavo jus kaip muzikantę?
– Kai gimiau, gyvenome Žemaičių Kalvarijoje ¬ ten augau iki ketverių metų. Vėliau gyvenome Skuode, Telšiuose, Šiluvoje. Tėvai vargoninkaudami dažnai kraustėsi iš vietos į vietą.
Visas mūsų muzikinis gyvenimas apsiribojo bažnyčia ir namais, kurie mus, vaikus, formavo. Man savos buvo bažnytinės giesmės, kurias girdėjau nuo gimimo. Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus, einant Kryžiaus kelius, giedodavom „Kalnus“.
Gavėnios ir Advento giesmės man pačios gražiausios, o litanijų, rožinio kalbėjimas iki šiol veikia raminamai. Juk tai mūsų mantros.
– Kokios muzikos buvo dažniausiai klausomasi šeimoje? Kaip jūsų muzikos klausymosi skonis keitėsi skirtingais gyvenimo laikotarpiais?
– Kai mama mane tik gimusią atsivežė į namus Žemaičių Kalvarijoje, tėtis pasitiko Johanno Sebastiano Bacho vargonų muzika. J.S.Bacho klausausi ir jį groju iki šiol, jo muzika mane stipriai veikia.
Vyresnysis brolis buvo sutiktas skambant Ludwigui van Beethovenui, tapusiam jo mėgstamiausiu kompozitoriumi.
Mūsų namuose dažniausiai skambėjo klasikinė muzika – vargonų, fortepijono, simfoninė, chorinė. O su mažesniuoju broliu Mindaugu mėgdavom klausytis Paulo McCartney, Johno Lennono, Kate Bush, Johno Eltono ir kitų tuomet turėtų vinilinių plokštelių.
Šiuolaikine muzika pradėjau domėtis ne taip jau ir seniai, kai studentai ėmė kviestis į savo performansus, koncertus, naujų kūrinių atlikimus, spektaklius. Modernus menas man naujas pasaulis, kuris vis labiau domina ir traukia.
– Skaičiau, jog vaikystėje vaikštinėdavote vargonų viduje kaip paslaptingame pasaulyje. Koks yra jūsų ir vargonų santykis?
– Vargonai natūraliai įsiliejo į mano gyvenimą. Tėvai dirbo bažnyčioje, tėtis vargonavo, mama vadovaudavo chorams, o mes su mažuoju broliu dažniausiai būdavom su jais kartu. Tėtis dažnai pasiimdavo mane tvarkyti ir derinti vargonų, važiuodavom į įvairias parapijas.
Vargonų viduje stebėdavau, kaip jis dirba. Paskui jau pusiau miegodama spaudydavau klavišus, o jis derindavo vamzdžius. Būdavo, kad vargonuose praleisdavom keletą dienų.
Vargonų viduje rasdavome įvairių įdomybių: tarpukario Lietuvos pašto ženklų kolekcijas, senovinių pinigų, kryžių, rūpintojėlių, paveikslų. Žmonės sovietmečiu slėpdavo bažnyčiose tai, ką norėdavo išsaugoti.
– Jūsų brolis yra vargonų meistras ir sakė, kad jam gražiausia, kai jūs vargonuojate: „Kai groja mano sesuo Eglė, girdi tik galingą muzikos vandenyno ošimą.“ Ar dažnai muzikuojate savo šeimos nariams? Galbūt kuriate bendrus projektus?
– Brolis čia taip atlaidžiai įvertino. Anksčiau grodavau dažnai tiek fortepijonu mokykloje, tiek vėliau vargonais ir man visuomet rūpėjo, ar patiks šeimos nariams, buvo svarbu, kad jie girdėtų, klausytų.
O dabar klausausi ir jų, visada laukiu sesers Jurgos koncertų, jos naujų dainų. Štai ir dabar pasirodys jos nauja kompaktinė plokštelė. Dėl bendrų projektų – gera mintis, reikės ką nors sugalvoti.
– Iš pradžių mokėtės skambinti fortepijonu. Dėl ko pasirinkote būtent jį ir kaip įvyko perėjimas prie vargonų?
– Kai stojau į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, mane priėmė į choro specialybę. Dar, pamenu, siūlė rinktis smuiką. Nei smuikininke, nei choriste būti nenorėjau, todėl per vienerius metus viską padariau, kad mane pervestų į fortepijoną.
Neretai važinėdavau koncertuoti, grodavau su mokyklos orkestru. O baigusi fortepijoną net nesvarstydama stojau į vargonus – tai buvo tarsi užprogramuota, o ir atnaujinta vargonų specialybė tuometinėje Lietuvos konservatorijoje buvo patraukli.
1990 m. su atgimimo banga buvo grąžinta bažnyčios vargonininko specialybė – greta vargonavimo lavinome balsą, giedojome, improvizavome, komponavome, mokėmės lotynų kalbos, liturgikos.
Viskas buvo įdomu ir sava. O fortepijonas taip ir liko pirmoji mano meilė – klausausi įrašų, pati skambinu, mėgstu klausytis koncertuose.
– Ką svarbiausio išmokote, įsisavinote iš savo dėstytojų Balio Vaitkaus, Audros Telksnytės ir Leopoldo Digrio?
– Vargonų studijas pradėjau pas Bernardą Vasiliauską – pati jį pasirinkau savo dėstytoju įstojus į Lietuvos konservatoriją. Iki šiol žaviuosi jo inteligencija ir ramybe.
B.Vaitkus ir A.Telksnytė yra labai talentingi vargonininkai pedagogai, pas juos besimokydama, vargonus tiesiog įsimylėjau.
O pas Lietuvos vargonų guru prof. L.Digrį patyriau ne tik vargonų, bet ir gyvenimo mokyklą. Jis buvo teisingai griežtas, ugdė fanatišką profesinę atsakomybę, punktualumą.
Pamenu, atėjau į specialybės pamoką trimis minutėmis anksčiau, o jis paprašė palaukti už durų ir įeiti tiksliai sutartu laiku.
– Vargonininką Joną Žuką įvardinate kaip savo „neakivaizdų mokytoją“. Nagrinėjote jo gyvenimą, veiklą. Ko jo gyvenimo pavyzdys jus labiausiai išmokė?
– JAV gyvenantis tarpukario Lietuvos vargonininkas, prancūzų vargonų mokyklos atstovas, pedagogas J.Žukas išmokė dvasingumo.
Gal keistai skamba, bet jis man buvo dvasingumo ambasadorius. Matyt, neatsitiktinai jį suradau, nes ieškojau savo profesinio herojaus, dvasinio autoriteto.
Buvau didelė idealistė tuo laikotarpiu, dabar matau, kad ir pati idealizavau kai kuriuos reiškinius ir asmenybes, bet man to reikėjo, kad irčiausi tolyn.
Ilgėjausi kitokios atmosferos nei buvo tuomet Lietuvoje po 50 metų trukusio sovietmečio įšalo. J.Žuko nesu mačiusi – susirašinėjome laiškais, kelissyk kalbėjome telefonu. Atstumas netrukdė bendrauti, buvo svarbus jo palaikymas ir darbai ėjo kaip iš pypkės.
– Ar siejate muzikavimą su dvasinėmis patirtimis? Kokius stipriausius vidinius išgyvenimus siejate su grojimu vargonais?
– Bet kokia gera muzika yra dvasinė patirtis. Ir bet kuris geras muzikas ar kitos srities menininkas yra tikintis. Nebūtinai tikintys yra tie, kurie deklaruoja savo tikėjimą. Dažnai būna priešingai. Be tikėjimo ne kažin ką nuveiksi.
Prieš kiekvieną koncertą ar kūrybinį seansą mes liekame vieni patys su savim tête-à-tête. Na, bent jau man taip yra. Ir tada pavyksta tapti įrankiu, laidininku arba ne.
Kai sureikšmini savo asmenį, uždarai kelius tai Aukštesnei jėgai, kuriai verta atsiduoti. Visi stipriausi išgyvenimai muzikuojant yra iš tų kartų, kai pavykdavo atsiriboti nuo savęs.
– Jūsų veikla yra plačiai pasiskirsčiusi. Nevadinate savęs muzikologe, tačiau vargonininkas jums – tai atlikėjas solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, o trūkstant bažnytinio repertuaro – ir kompozitorius. Kaip suvokiate, įvardinate save, siejant su jūsų profesine veikla?
– Visos mano veiklos kyla iš žmogiško noro ieškoti savęs. Vargonų aspirantūroje taip susidomėjau vargonų meno tyrinėjimais, kad nepastebimai jie mane atvedė iki doktorantūros.
Tuo buvusiu entuziastingu laikotarpiu galėčiau vadinti save tik labai siauros srities aistringa muzikos istorike. Dabar jau kuris laikas domina kitos sritys – vizualieji menai, menų kontekstualumas, meno kūrinio esmės paieškos, meno filosofija. Šis domėjimasis nejučia įgijo realų paskaitų ciklo pavidalą.
Buvo gyvenime poezijos, dailės etapas. Taip ir dėl vargonų – netrumpą laiką buvau aistringa vargonininkė, paskui išaugau iš vargonų, gal, tiksliau, nesuaugau su jais taip stipriai ir neatskiriamai, kad nesinorėtų pasižvalgyti po kitas menų erdves.
Dabar, grįžusi prie vargonų, ieškočiau naujų galimybių, išraiškos formų ir būdų, negalėčiau daryti to paties, ką dariau daug metų.
– Esate apklaususi vargonininkus, prašydama įvertinti svarbiausius vargonininko profesinius gebėjimus. Ką jūs labiausiai vertinate vargonininko profesijoje? Kokie stereotipai apie vargonus ar vargonininkus jums yra nepriimtini?
– Bažnyčios vargonininko profesija yra daugiaplanė, aprėpianti ypač platų muzikinės veiklos spektrą. Vargonininkas privalo ne tik gerai valdyti vargonus, bet ir išmanyti liturgiją, sakralinę muziką, gerai giedoti, gebėti vadovauti chorui, improvizuoti, be viso to, būti jautrus bažnyčios bendruomenei.
Mano manymu, yra svarbu, kad bažnyčioje dirbantis vargonininkas sąmoningai, bet ne formaliai atliktų savo darbą. Tai yra tikėtų tuo, ką daro.
Koncertuojantis vargonininkas turi lavinti kitas savybes – manualinę ir pedalų techniką, gilinti muzikos pojūtį, ištvermę, įvaldyti platų repertuarą bei gebėti atlaikyti didelį psichofizinį krūvį scenoje.
Būdamas prie vargonų pulto, jis turi išsiugdyti gebėjimą girdėti skambesio rezultatą toli nuo savęs – bažnyčios erdvėje.
Nesutikčiau, kad vargonais yra sunku groti, jais groti įdomu, nes kiekvieno instrumento skambesys yra vis kitoks.
Taip pat nesutinku, kad vargonininkas negali keisti bažnyčioje skambančios muzikos meninio lygio. Tikiu, kad geras profesionalas ir asmenybė gali daug pakeisti.
– Ką labiausiai vertinate klausydama muzikos, kitų vargonininkų pasirodymų?
– Anksčiau vertindavau kuo autentiškesnį atlikimą, neva stilingus štrichus, artikuliaciją, registruotę. Absurdas… Iš kur mums žinoti, koks turi būti autentiškas atlikimas? Galime tik spėlioti, remdamiesi istorinėmis žiniomis apie instrumentus bei išlikusių natų rankraščiais.
Garso įrašų iš renesanso ar baroko epochos neturime. Muzikoje, kaip ir visur kitur, mados kinta. Žinoma, negalėčiau klausytis romantizuoto J.S.Bacho ar kitaip nestilingo vargonavimo, bet dabar vertinu netikėtas, naujas interpretacijas.
Visai nesena patirtis, kai viename iš Juozo Naujalio 100-mečiui skirtų koncertų, netekau amo vargonuojant A.Telksnytei. Rodės, suskambo kiti vargonai, o J.Naujalis atgijo nauju, dar negirdėtu pavidalu.
Vertinu, kai atlikėjas pažadina klausytoją iš snaudulio, priverčia suklusti, o kartais net atsisukti į vargonus ir įsitikinti, kad skamba tikrai tas pats instrumentas.
– Kokie jūsų profesiniai laimėjimai jums turi daugiausia reikšmės? Kokios yra ryškiausios jūsų profesinio gyvenimo akimirkos?
– Na, iki šiol atsimenu baigiamąjį fortepijono egzaminą-rečitalį M.K.Čiurlionio mokykloje ir su juo susijusius koncertus.
Paskui kiekvienas koncertas vargonais Vilniuje, įvairiuose Lietuvos miestuose, ypač tuose, kuriuose gyvenau, vis kuo nors buvo išskirtiniai.
Pamenu, sykį pamiršau į koncertą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pasiimti vargonų batus ir pajutau, kad groti pedalais basai daug geriau.
Įdomios koncertinės patirties buvo dirbant Vilniaus universiteto vargonininke – vargonavau sutinkant svarbius svečius, tarp jų ir JAV prezidentui, karališkajai Danijos porai, užsienio diplomatams, įvairių minėjimų ir švenčių metu. Tai buvo atsakingi momentai.
Disertacijos gynimas irgi įsirėžęs atmintin kaip vienas ypatingų, atsakingų ir džiugių įvykių, prie kurio buvo nuosekliai prieita.
– Kaip atsirado jūsų monografija? Kaip apibūdintumėte jos rašymo procesą? Kas jame jums buvo didžiausias iššūkis?
– Kalbant apie monografiją, reiktų kalbėti ir apie disertaciją, nes monografija parašyta jos pagrindu. Rašydama šį darbą nejutau, kad dirbu, greičiau jis man buvo savotiškas poilsis.
Turėdavau pateisinamą priežastį po keletą valandų per dieną atsiriboti nuo namų ruošos ir pasislėpus nuo vaikų gilintis į man įdomią sferą. Kadangi tos valandos buvo suskaičiuotos ir tiksliai nustatytos, išnaudodavau jas maksimaliai.
Tokia įvairovė tarp užsiėmimų šeimoje ir profesinės veiklos buvo pilnatviška. O iššūkis buvo viską suderinti, nes tuomet dar ir intensyviai grojau.
– Domitės XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Lietuvos vargonų menu ir tautinės vargonų mokyklos formavimusi. Kas jus labiausiai domina šioje srityje? Kaip kilo susidomėjimas ja?
– Už kilusį susidomėjimą turiu dėkoti savo magistro darbo vadovui, muzikologui ir žinomam knygų apie Lietuvos vargonus autoriui Rimantui Gučui, kuris pasiūlė pasidomėti tarpukario Lietuvos vargonininkais. Apie juos nebuvau nieko girdėjusi. Archyvuose atsivėrė naujas, iki tol nežinomas ir įdomus pasaulis, iš kurio nesinorėdavo trauktis.
Pamenu, kai surinkusi pluoštą archyvų dokumentų, parodžiau juos savo darbo vadovui, jis pasakė, kad medžiagos čia ne vienam, bet kokiems penkiems rašto darbams. Gal todėl magistro studijos vėliau išsiplėtojo į Lietuvos vargonų meno tyrinėjimus aspirantūroje ir doktorantūroje, kurioje už ramią ir nuoseklią darbo tėkmę esu dėkinga disertacijos vadovui prof. habil. dr. Leonidui Melnikui.
Mane labiausiai tuomet intrigavo ir masino tai, kad nieko apie buvusį vargonininkų mokymą tarpukario Lietuvoje nežinojome.
– Teigiate, jog XX a. pirmojoje pusėje įsitvirtino Lietuvos vargonų mokykla, pasižyminti visais meninei mokyklai būdingais požymiais. Kaip galėtumėte apibūdinti lietuvių tautinę vargonų mokyklą? Kaip ji kito ir kokia ji yra šiandieną?
– Ji yra savita, joje susipynusios mūsų krašto ir Vakarų Europos tradicijos. Tai atspindi ir eklektiškas vargonų išorinės ir vidinės struktūros santykis – pavyzdžiui, vargonų prospektas (fasadas) dažnai būna barokinis ar neogotikinis, o mechanizmas ir nuo jo priklausantis skambesys – romantinis.
Taip ir dėl vargonavimo mokyklos – joje susipynusios prancūzų, vokiečių, italų, čekų vargonų tradicijos, kurios atkeliavo į Lietuvą per vokiškuosius ir lenkiškuosius Katalikų bažnyčios centrus, tarpukariu jas dar praplėtė į Lietuvą grįžę lietuviai vargonininkai po studijų Vakarų Europos aukštosiose muzikos mokyklose.
Mūsų vargonų mokykla istoriškai yra dvilypė. L.Digrio 1962 m. įkurtoje ir išplėtotoje koncertinio vargonavimo katedroje tuometinėje konservatorijoje buvo pasiekta itin gerų rezultatų, tačiau sovietmečiu aktyviai koncertuojančių vargonininkų mokykla mažai ką bendra turėjo su tarpukario vargonininkų mokymu.
O dabarties vargonų mokykla turi potencialias galimybes atsinaujinti, plėstis ir skleistis naujomis formomis, tačiau vargonų tradicijų Lietuvoje plėtros strategija turi rūpėti ne tik patiems vargonininkams, bet ir Bažnyčios bei institucijos, rengiančios profesionalius vargonininkus, vadovybei.
– XIX a.–XX a. sandūroje Lietuvoje vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos kultūros skleidėjai, organizatoriai, muzikos mokytojai. Kaip skiriasi vargonininko vaidmuo ir reikšmė šiandieną?
– Nesunku pastebėti, kad vargonininko profesijos pobūdis nuo XX a. pradžios iki šių dienų iš esmės nepasikeitė. Liko neišspręsti esminiai, tarpusavyje susiję socialinio statuso ir profesinės vargonininko kompetencijos klausimai.
Į bažnyčios muziką ir šiandien žiūrima ne kaip į profesiją. Pamenu, prieš keletą metų kaimynas paklausė: „Tai, kur tu dirbi?“ Didžiuodamasi atsakiau: „Vargonininke bažnyčioje“, o jis sako: „Na, gerai, čia visai įdomus hobis ir tau tinka, bet kokia tavo profesija?“
Ir toliau gavau virtinę klausimų apie socialinį statusą, garantijas, rentą senatvėje, į kuriuos visus teko atsakyti neigiamai.
Dabar vargonininkai jau vis dažniau dirba pagal oficialius darbo santykius reglamentuojančias darbo sutartis bažnyčiose, bet jiems tenka ieškotis ir kitų darbų, kad galėtų pragyventi ir išlaikyti šeimas.
– Ar šiandien muzikanto ir vargonininko paskirtis yra susijusi su tautinės savimonės ugdymu?
– Oi, ne… gal tik išskirtiniais atvejais. Gerai būtų, kad vargonininkas galėtų bent jau lavinti susirenkančių bažnyčioje muzikinį skonį. Dažnai Lietuvos periferijoje galima išgirsti tai, ko net muzika negalėtume pavadinti.
Žinoma, visur yra išimčių ir gerųjų patirčių. Didmiesčių bažnyčiose situacija yra geresnė. Vis dėlto kunigas turi paisyti vargonininko, jei jis jau skyrė dalį savo gyvenimo bažnytinės muzikos studijoms ir atsižvelgti į jo kuriamą muzikos viziją bažnyčioje.
Kartais pasiekia atgarsiai iš tolimesnių Lietuvos pakraščių, kad vargonininkai yra priversti eiti prieš savo profesinę valią, tenkinti prasto skonio muzikines užgaidas, išsižadėti savo profesinių ambicijų. Būtų puiku seminarijose stiprinti būsimųjų kunigų muzikinį lavinimą.
– Kokiais būdais būtų galima plėsti vargonininkų bendruomenę, prijaukinti klausytojus prie vargonų, bažnytinės muzikos?
– Vargonininkas bažnyčioje turi įgyti autoritetą dvasininkų ir visos bažnyčios bendruomenės atžvilgiu. Juk bažnyčiose vargonininkavo visi žymieji vargonininkai – Aleksandreas Guilmantas, Marcelis Dupré, Olivier Messiaenas, jei nevardysime visų bažnyčiose dirbusių vargonininkų nuo J.S.Bacho. Žinome, kokius gausius būrius klausytojų pritraukdavo jų vargonavimas.
Muziką bažnyčioje turi formuoti ne klebonas (dažnai be jokio muzikinio išsilavinimo), bet vargonininkas. Bet kol Lietuvoje nėra tam tikros profesinės hierarchijos, tol problema išliks.
Skirtingai nei Lietuvoje, Vakarų Europos šalių didžiosiose bažnyčiose būna skelbiami vieši konkursai užimti vargonininko Vietą. Daugelyje Vakarų Europos šalių bažnyčiose atlyginimai yra orientuoti į vargonininko profesinio išsilavinimo lygmenį. Kuo aukštesnį muzikinį išsilavinimą yra įgijęs vargonininkas ir kuo daugiau investavęs į savo profesiją, tuo labiau įvertinamas ir atlyginamas jo darbas.
– Kas jums yra kūrybiškumas ir kaip jis pasireiškia muzikologinėje veikloje, muzikavime vargonais?
– Kūrybiškumas yra gyvybė – nenumarinant tiek atliekamos muzikos, tiek tekstų, kuriuos rašome.
Pamenu, man buvo didžiausias įvertinimas, kai paskaičiusi mano disertaciją viena žinoma muzikologė pasakė, kad skaitė ją kaip romaną, negalėdama atsitraukti.
Kūrybiškumo galima nepaleisti ir sukantis virtuvėje, žaidžiant su vaikais, vaikštinėjant po mišką, galima iš nieko susikurti sau smagias būsenas ir įvykius. Kūrybingam žmogui niekada nebus nuobodu.
– Kaip suvokiate muzikologo profesiją? Kokią reikšmę ji turi jums, jūsų gyvenimui? Koks muzikologinės veiklos tikslas?
– Kai augant šeimai tapo sunku planuoti koncertus ir nuolat būti geros koncertinės formos, muzikologija tapo man nauja, labai patrauklia veikla. Supratau, kad ne tik groti, bet ir kalbėti publikai yra nelengvas iššūkis. Kaip dažnai nepasakai, ko norėjai, ir kiek daug pasakai, ko net neplanavai.
Supratau, kad, kaip ir grojant instrumentu, taip ir rašant įgyjama ir palaikoma forma. Tik apsileisk ir, žiūrėk, jau stringa sakiniai, ieškai žodžių, kuriuos dar neseniai jautei norėdamas išreikšti mintį.
Tai ir būtų tikslas neprarasti tos formos ir spėti greitai bėgančiame gyvenime pasigilinti į rūpimus reiškinius.
– Kas jus, kaip vargonininkę ir muzikologę, labiausiai motyvuoja?
– Turbūt visos motyvacijos man kyla iš žmogiškos vidinės motyvacijos – nesustoti, ieškoti, išmėginti, veikti, atrasti.
Tiek grojant, tiek ką nors rašant, kuriant, patrauklus būna pats procesas, o rezultatams visada turime priekaištų, kad galėjome geriau.
Didžiausia motyvacija yra galų gale atrasti save, tad ta motyvacija keliauti tolyn tik stiprėja.
– Taip pat esate pedagogė. Kas suteikia prasmę jūsų pedagoginiam darbui?
– Prasmę pajuntu, kai pavyksta motyvuoti studentus domėtis, kai jie užsikabina tyrinėti, mąstyti, ieškoti, išmoksta ir pamėgsta reikšti savo mintis, matymą.
Daugiausia dirbu su atlikėjais ir gerai žinau, kaip jiems sunku pradėti rašyti visa gyvenimą vien tik grojus. Visa tai esu perėjusi pati.
Pirmi mėginimai rašyti buvo tikra kankynė. Todėl suprantu, kai juos apima neviltis. Ir būna be galo smagu, kai studentas tau nebeduoda ramybės, klausia, rašo laiškus, nepaisydamas paros meto skambina, tariasi, aiškina užsidegęs. Tada pajuntu edagoginio darbo prasmę.
Su studijuojančiais mokausi kartu, daug sužinau, atrandu pati.
– Esate tekstų autorė ir pati kalbinate vargonininkus. Ką jums svarbiausia sužinoti apie žmogų, muzikantą imant iš jo interviu?
– Man įdomus yra žmogaus kelias, aplinkybės, kuriomis jis dirbo, kokie žmonės ir įvykiai jį formavo.
Ir visai nesvarbu, kaip jis vertinamas kitų, pripažintas ar ne, mėgstamas, populiarus ar ne. Palieku laikui spręsti apie jo darbų vertę, o man rūpi jis pats – žmogus.
– Kaip jūs skleidžiate muzikinę-dvasinę kultūrą tarp tikinčiųjų ir plačiojoje visuomenėje? Kokią reikšmę tai turi jums?
– Neskirstau žmonių į tikinčius ir kitokius. Nebūtinai tie, kurie deklaruoja savo gilų tikėjimą, yra išties tikintys. Dažnai būna priešingai.
Kaip ir grojant man nesvarbu, kas klausosi. Aš taip pat gročiau mamai ir prezidentui. Man svarbu būti geru tarpininku tarp kūrėjo ir klausytojo.
– Rašote, jog dažnas vargonuoja savanoriškai vadindamas šį darbą be atlygio „misija“. Ar jums artimas toks ideologinis pagrindas? Kaip jį būtų galima tobulinti?
– Manau, be misijos jausmo bet kurioje profesijoje nieko gero nebūtų. Tai, ką nejučia, palaipsniui darome nuoširdžiai dėl idėjos, ilgainiui įgyja ir materialų pagrindą. Tai, ką darome sau su malonumu, tą malonumą pajunta ir kiti.
Žinoma, turime savo veikla užsiimti profesionaliai. Vargonininko pareiga ir misija puoselėti profesionalųjį meną bažnyčios erdvėje, kurioje, jei ne kasdien, tai sekmadieniais ir per šventes buriasi didelė visuomenės dalis.
Sakrali muzika gali būti ir šiuolaikinė, moderni. 2017 m. dalyvaujant sakralinės muzikos kongrese „Musica e Chiesa“ („Muzika ir Bažnyčia“) Vatikane, teko klausytis daug modernios sakralinės muzikos pavyzdžių, taip pat ir skambant ją popiežiaus Pranciškaus koncelebruojamose mišiose Šv.Petro bazilikoje.
– Kaip Lietuvoje galėtų ir turėtų būti sprendžiamas vargonininko socialinio statuso klausimas?
– O, tai sudėtingas klausimas. O sykiu ir paprastas, jei norima jį išties spręsti.
Daugelyje Europos šalių, kuriose Bažnyčia, kaip ir Lietuvoje, nėra valstybinė institucija, ji yra išlaikoma iš katalikų bendruomenės narių mokamo metinio mokesčio. Paprastai šis mokestis nesiekia 1 proc. nuo uždirbtų pajamų per metus.
Bažnyčia, atsižvelgdama į kiekvieno parapijiečio pajamas ir socialinę padėtį, dar sumažina mokestį arba nuo jo atleidžia. Taikant šį modelį turėtų būti lengviau atsiskaityti su bažnyčiose dirbančiais tarnautojais.
– Baigiu rašyti knygą apie vargonininką J.Žuką, šiais metais ji turėtų pasirodyti. Labiausiai tai ir džiugina, kad bus užbaigtas šis darbas.
O kol jo nebaigiau, tai ir planų didelių neturiu. Norėsiu atnaujinti savo paskaitų turinį, perskaityti keletą pradėtų knygų, pasivaikščioti po parodas, kai vėl bus galima...
Kai paklausiau brolio, kokį projektą galėtume sykiu planuoti, jis atsakė: „Pradžioj pasikurti pirtį.“
