Kinematografininkai kartais kuria kamerinius filmus, kurių veiksmas vyksta vienoje vietoje. Tokio pasirinkimo priežastys būna įvairios. Pavyzdžiui, ribotas biudžetas, neleidžiantis filmo autoriams išsiplėsti iki pusės galaktikos.
Tačiau dažnai užsidaryti tarp keturių sienų – režisieriaus sumanymas ir savotiškas iššūkis. Sugalvoti išties įdomų siužetą viename kambaryje arba name tikrai nelengva. Ir, beje, daug kas priklauso ne tik nuo režisieriaus bei scenaristo, bet ir nuo aktorių.
lrytas.lt atrinko keletą filmų apie izoliaciją. Vieni herojai izoliuojasi savo noru, antri – priversti aplinkybių, vienos jų – komiškos, kitos – tragiškos. Tačiau svarbiausia, kad žiūrėdami tokį filmą suprasite: esate ne vieni.
„Langas į kiemą“ („Rear Window“), rež. Alfredas Hitchcockas, 1954 m. Fotoreporteris Džefas (akt. Jamesas Stewartas) nebūtų galėjęs išeiti iš kambario, net jei būtų norėjęs: dėl avarijos ir sugipsuotos kojos jis jau šeštą savaitę trinasi mažame butuke Grinvič Vilidže.
Monotonišką kasdienybę pagyvina tik kartkartėmis apsilankanti medicinos sesuo Liza (akt. Grace Kelly), taip pat specifinis „kinas“, kurį jis kasdien stebi žvalgydamasis į priešais stovinčio namo langus. Žinoma, stebėti kaimynus nelabai gerai, tačiau nesant kitų pramogų ir priverstinio karantino sąlygomis galima griebtis net ir ne to.
Be to, smalsumas Džefą padaro nusikaltimo liudytoju. Po to kiekvienas nušvitęs langas, kieme amtelėjęs šuo ar atsitiktinai nugirsta replika gali tapti įkalčiu. Ir štai jau sėdėti tarp keturių sienų nebe taip nuobodu, o režisierius ir pripažintas įtampos meistras A.Hitchcockas vis labiau didina temperatūrą.
„Langas į kiemą“ herojų prilygina stebėtojui, taigi publikai, todėl iš savo lango stebėti kaimynų visai nebūtina – pakanka sekti įvykių raidą kartu su J.Stewartu, o ir gėrėtis G.Kelly apdarais – jos herojė kiekvieno vizito pas mylimąjį proga nepatingi pakeisti įvaizdį.
„Švytėjimas“ („The Shining“), rež. Stanley Kubrickas, 1980 m. Jis, ji, jų vaikas ir prabangus viešbutis aukštai kalnuose, kur jie vienumoje praleis penkis ateinančius mėnesius. Atrodytų, kas čia galėtų atsitikti?
Kaip parodo S.Kubrickas ir Stephenas Kingas, pagal kurio romaną sukurtas filmas, – daug kas, ypač jei šis viešbutis turi savo istoriją, o ten atvykstantys herojai – savų problemų.
Šeimos galva rašytojas Džekas Torensas (akt. Jackas Nicholsonas) ištiktas kūrybinės krizės ir priverstas laikytis bealkoholinės dietos po kovos su velnio lašais, jo žmona Vendi (akt. Shelley Duvall) emociškai sudirgusi, o sūnus Denis apskritai turi ekstrasensinių savybių ir kartais mato ateitį.
Dar prie šios savanoriškos izoliacijos pridėkite nykius viešbučio „Overlook“ („Panorama“) koridorius, praeities šmėklas, kraujo upes ir gausite vieną garsiausių XX a. trilerių.
Žiūrėti, kaip J.Nicholsono herojus svajoja parašyti genialų romaną, tačiau, užuot rašęs, lėtai ir užtikrintai eina iš proto – vaizdas stiprių nervų žiūrovams. Antra vertus, mažai kas per karantiną gaus dovanų viešbutį su šiurpiu barmenu, seserimis dvynėmis ir netoli esančiu sodu-labirintu.
Įkvėpimo šaltinių galima paieškoti ir ramesnėse vietose, pavyzdžiui, savo bute, neslepiančiame tiek nemalonių staigmenų. Ten pat galima pažiūrėti ir šį S.Kubricko filmą, o jei patiks, išstudijuoti visą autoriaus filmografiją.
„Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder on the Orient Express“), rež. Kennethas Branagh, 2017 m. Įstrigti tarp kalnų sniego užpustyto liuksusinio ekspreso vagone su Johnny Deppu, Penelope Cruz, Judi Dench, Michelle Pfeiffer? Ne blogiausias priverstinio įkalinimo scenarijus. Tiesa, aptemdytas vienos svarbios detalės: vienoje kupė nužudytas žmogus, įtariami visi keleiviai, o čia pat esantis impozantiškas ūsuotas detektyvas Erkiulis Puaro atlieka ne itin malonią apklausą.
„Whodunit“ („Kastaipadarė“) formato žanro klasikės Agathos Christie hermetiški detektyvai – atrodo, tai, ką daktaras išrašytų šiais naminiais laikais. Dvigubai maloniau žiūrėti vieno klasikinių rašytojos siužetų ekranizaciją, kurios autorius – K.Branagh, ne tik vadovaujantis veiksmui, bet ir pats vaidinantis Puaro.
Be kita ko, jis priverčia žiūrovus prieiti prie gana netikėtos A.Christie knygoms išvados, kad geriau būti kartu negu likti po vieną. Ne prasčiausia išvada žmogui, turinčiam priėjimą prie interneto ir skaipo.
O panašių „uždarų“ siužetų, pasibaigiančių ne tokiu vienijančiu finalu, mėgėjai gali pažiūrėti kitas A.Christie kūrinių ekranizacijas, pavyzdžiui, britų mini serialą „Ir tada nebeliko nė vieno“ („And Then There Were None“) arba pagal tą pačią knygą pastatytą rusų režisieriaus Stanislavo Govoruchino filmą „Dešimt negriukų“.
„Marsietis“ („The Martian“), rež. Ridley Scottas, 2015 m. Manote, jūs – vienišiausias žmogus pasaulyje, galintis susitikti su draugais tik per „Zoom“, o išeiti į gatvę tik pagal QR kodą?
Pažiūrėkite į vargšą Mattą Damoną R.Scotto filme: jo „gatvė“ – visa negyvenama Marso planeta, draugai paliko jį be ryšio kapsulėje, jo karantinas gali baigtis letaline išeitimi.
Bet aktoriaus herojus biologas Markas Vatnis nenukabina nosies ir pradeda pamažu pratintis prie artimiausios aplinkos, t. y. tampa tuo pačiu pirmuoju marsiečiu.
Patraukli ir žvali R.Scotto fantastika – puikus vakaro variantas ir neblogas optimizmo šaltinis. M.Damono herojų čia išgelbsti ne tiek technika, NASA ir žmonių sąmoningumas, kiek jo paties tikėjimas ateitimi, humoras ir gebėjimas susirasti veiklos net beorėje erdvėje.
Neblogas sektinas pavyzdys: juk jeigu Markui Vatniui galiausiai pavyko Marse užsiauginti bulvių, tai ir jums turėtų pavykti iškuopti tolimiausius spintų kampus ir persodinti visus augalus ant palangės.
„Panikos kambarys“ („Panic Room“), rež. Davidas Fincheris, 2002 m. Kas jau kas, bet būsimai apokalipsei ar paprasčiausiam įsilaužimui tikrai pasirengusios Jodie Foster ir Kristen Stewart herojės, kurios D.Fincherio trilerio pradžioje atsikrausto į prašmatnų namą su slaptu kambariu.
Metalu padengta ir stebėjimo kamerų prifarširuota slapta erdvė kartą užsidariusi tampa neprieinama jokiai išorinei grėsmei. Tokiame savotiškame bunkeryje ir sėdi aktorių personažės Meg Oltmen ir jos duktė Sara, kai įsikraustymo į naują namą dieną tampa įsilaužimo aukomis.
Tiesa, panikos kambarys pasirodo esąs ne tokiomis jau storomis sienomis, bet turintis savo paslaptį: būtent jame yra vagišiams taip reikalingas seifas, vadinasi, herojėms gali ir nepavykti iki filmo pabaigos išsilaikyti savo tvirtovėje.
Katės ir pelės žaidimas su įsilaužėliais, bandymai kiekvieną būsto kampelį išnaudoti savo labui ir plėšikų apmaudui – geriausia, ką pavyksta parodyti režisieriui D.Fincheriui.
O šio įtempto veiksmo žiūrovams, ko gero, būtų verta įsidėmėti, kad nuo rūstaus pasaulio apsaugo ne tiek metaliniai bunkeriai, kiek sumanumas ir savitarpio pagalba.
„Dviejų naktų nuotykis“ („Two Night Stand“), rež. Maxas Nicholsas, 2014 m. Darbo neturinti ir vaikino palikta Megan ieškojo poros valandų paguodos ir vienos nakties nuotykio, tačiau gamta pakeitė jos planus.
Niujorką užgriuvo baisi pūga, sniegas užtvėrė visas gatves, o beveik nepažįstamo vaikino Aleko, pas kurį mergina liko nakvoti, namo durys mirtinai užšalo. Nori nenori tenka artimiau susipažinti su vaikinu, kurį Megan tikėjosi palikti anksti rytą.
Priverstinė herojų izoliacija truks viso labo dvi dienas – ir tai jų išsigelbėjimas, bet pagrindinė žinutė paaiškėja ir per tokį trumpą laiką: nekirskite iš peties, nespręskite apie žmogų iš pirmo žvilgsnio, būkite pakantesni ir tuomet galbūt rasite ne tik garsųjį vienos ar dviejų naktų nuotykį, bet ir naują meilę.
Be to, neištuštinkite šaldytuvo, net jei laukiate ateinant merginos iš pažinčių svetainės, nekartokite pagrindinio herojaus klaidų.
„Vienas namuose“ („Home Alone“), rež. Chrisas Columbusas, 1990 m. Šios visiems gerai žinomos komedijos pagrindinis herojus Kevinas Makalisteris formaliai gali išeiti iš namų, tačiau būtent namai su siaurais laiptais, erdviu prieškambariu ir netgi niūriu rūsiu per žiemos atostogas likusiam vienam berniukui ateina į pagalbą, kai čia atsibasto piktadariai.
Kaip tik todėl, kad gerai žino visus gimtuosius užkampius ir geba juos panaudoti pagal paskirtį, mažasis Kevinas tikrąja to žodžio prasme apgina šeimos turtą.
Frazė „namuose ir sienos padeda“ dar niekada nebuvo tokia aktuali, kaip žiūrint šį tradiciškai kalėdinį filmą. Pamirškite pastarąjį – šventinį – punktą, įsijunkite „Vieną namuose“ ir prisiminkite, kad likti tarp keturių sienų kartais visai neliūdna, o kai kada ir linksma. Ypač – turint galimybę pažiūrėti tokius filmus kaip šis.
