Pagrindinio herojaus Felikso Gruodžio (akt. Aleksas Kazanavičius) prototipas – geografas ir keliautojas Kazys Pakštas (1883–1960), tarpukariu svajojęs apsaugoti lietuvius nuo agresorių iš Rytų ir Vakarų.
Jis buvo sugalvojęs įkurti atsarginę Lietuvą kurioje nors Afrikos dalyje.
Filme Feliksas Gruodis savo idėjomis stengiasi sudominti šalies vyriausybę. Tačiau tai nėra istorinė juosta. Tai – istorija, kuri galėjo būti.
Iš tiesų tuometis Lietuvos premjeras Juozas Tūbelis, išklausęs K.Pakšto idėjų, žadėjo jam paskambinti, tačiau to nepadarė.
Filme Feliksas Gruodis susitinka su premjeru (Vaidotas Martinaitis) – ligotu ir politika nusivylusiu vyru, kuriam mokslininko idėjos pasirodė suprantamos ir vertos dėmesio.
Tačiau vien idėjomis į šalį besiveržiančių okupantų nesustabdysi.
Net ketverius metus kurtame filme taip pat vaidina Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė.
Rudenį „Nova Lituania“ tarptautiniuose Atėnų ir Rygos kino festivaliuose buvo pripažintas geriausiu vaidybiniu filmu.
Šiais metais virtualioje erdvėje vykusiame „Kino pavasaryje“ ši juosta buvo apdovanota specialiu „Cineuropa“ prizu.
– Kodėl pasirinkote tokią temą? – paklausiau K.Kaupinio.
– Paskutiniai tarpukario metai – laikas prieš didelį virsmą. Man seniai įdomus tas laikotarpis, kai iš inercijos viskas dar juda sena eiga, bet dalis žmonių jaučia, kad toks pasaulis, kokį pažįstame, netrukus pasibgaigs.
K.Pakštas nebuvo vienintelis, numatantis įvykius toli į priekį. Bet jo nuojauta užfiksuota dokumentuose. Gal todėl užsikabinau būtent už jo.
Iš pradžių mačiau jį kaip svajotoją, siekiantį kitur sukurti geresnį pasaulį, vėliau – kaip žmogų, kuris nujaučia artėjančią esamos realybės pabaigą. Jis tai liudija, bet lieka neišgirstas.
Šis filmas kurtas ne žurnalistinio pasakojimo ar biografinės dokumentikos principu. K.Pakštas – tik atspirtis. Išsamiai analizavau tiek jo asmenybę, tiek laiką.
– Filmas nespalvotas. Kodėl?
– Yra pora priežasčių. Su operatoriumi Simu Glinskiu ilgai tyrinėjome vietas, kuriose norėjome ar galėjome filmuoti.
Daugelis jų – nugyventos. O tuometė Kauno aplinka man siejasi su naujumo, optimizmo, progreso proveržiu architektūroje.
Supratome, kad vaizdinys, sudarytas iš vienos spalvos atspalvių, leidžia geriau paslėpti tai, kas nugyventa, netobula.
Yra ir kita priežastis. Vaizduojant praeitį kyla pavojus, kad žiūrovai pagalvos, jog tai kitas, ne mūsų pasaulis, kuriame galioja kitos taisyklės. O man norėjosi, kad atrodytų, jog viskas sukasi apie dabartį.
Šiandien esame įpratę praeitį matyti nespalvotose fotografijose. Spalva tam suteiktų keisto nerealumo.
Paradoksalu, bet tarpukario nespalvotumas mums labiau atpažįstamas, tikresnis. Filmo vaizdus įkvėpė ir žymiausio tarpukario Lietuvos fotografo Vytauto Augustino nuotraukos.
– K.Pakštas buvo turtingos biografijos ir spalvingo charakterio žmogus. Jūsų filmo herojus – neurotiškas, naivokas idealistas, visiškai atitrūkęs nuo realybės ir buities. Jis galvoja, kaip išgelbėti Lietuvą, bet visiškai nesidomi, kas vyksta namuose, kaip jaučiasi artimieji.
Jūsų Feliksas Gruodis – nesuprastas herojus ar ligotas, fantazijų pasaulyje gyvenantis žmogus?
– Jeigu jį matote tokį, man turbūt nepavyko įgyvendinti plano: viena sakyti jo žodžiais, o kita transliuoti tarp eilučių.
Aš stengiausi parodyti veikėją, kuris supranta, kad išgirstas nebus. Bet matydamas, kaip viskas, kas jam artima, skęsta, bando perspėti.
Kita vertus, žmogus, piešiantis apokaliptinį scenarijų, dažniausiai atrodo klounas tiems, kurie juo netiki.
– Filme jo idėja sukurti naują Lietuvą Afrikoje susidomi šalies ministras pirmininkas.
Tačiau stebuklas neįvyksta ir įvykiai vystosi taip, kaip parašyta istorijos vadovėliuose.
– Apie tai, kad premjeras J.Tūbelis išties susidomėjo šia idėja, perskaičiau, regis, filosofijos mokslų daktaro Juozo Ereto rašytoje K.Pakšto biografijoje.
Istorikai, matyt, abejotų gero K.Pakšto draugo paliudijimų objektyvumu. Bet vaidybinei istorijai tas tiko.
Juolab kad atrodo, jog J.Tūbelio nuotaika tais metais iš tiesų buvo panaši į K.Pakšto nuojautą. Bet tai buvo visiškai skirtingų charakterių asmenybės.
Todėl jie man ir tiko į pagrindinius veikėjus, kurie supranta vienas kitą. Bet supratimo neužteko.
– Jūsų filmas palankiai vertinamas tarptautiniuose festivaliuose, nors daug kas tikriausiai nieko nežinojo nei apie tarpukario Lietuvą, nei apie K.Pakštą ir jo idėją. Kokios žiūrovų reakcijos sulaukėte?
– Ji dažniausiai priklauso nuo šalies, kurioje rodomas filmas, konteksto. Egipte nemažai publikos domėjosi tik vienu – ar tuometė Lietuvos kariuomenė iš tiesų nesugebėjo nuversti prezidento, nors filme yra tik viena tokia scena.
Tačiau ten kino teatras stovi netoli Tahriro aikštės (tai centrinė Kairo aikštė, Arabų pavasario centras). Todėl suprantama, kad žmonės mato tai, ką pažįsta.
Šveicarijoje filmų programos sudarytoja sakė, kad jai padarė įspūdį pasyvi agresija, kurios, jos nuomone, turi pagrindinis veikėjas.
Graikijoje tai buvo suprasta kaip patriarchato ir matriarchato kritika vienu metu.
Šis filmas tarsi reikalauja istorijos žinojimo. Vis dėlto jį suprato ir kitatautė auditorija. Tai man malonu.
Kartais ten, kur Lietuvos istorija yra žinoma, filmu buvo domimasi mažiau nei ten, kur ji nežinoma.
Nesitikėjau, kad juosta „Nova Lituania“ iškeliaus už Europos ribų, bet iškeliavo.
– Filmą kūrėte tuo metu, kai pasaulis buvo kitoks nei šiandien. Tačiau ir dabar daug ką užplūsta panašios apokaliptinės nuotaikos kaip ir paskutiniais tarpukario metais. Daug kas norėtų pabėgti ir pasislėpti nuo realybės, tačiau nėra žmogaus, panašaus į K.Pakštą. Ką apie tai manote?
– Tai, kad koronaviruso pandemija apėmė visą pasaulį, manau, tik pabrėžia K.Pakšto idėjos pagrindinį trūkumą.
Išties lengva patikėti, kad kažkur yra vieta, kur galėtume pabėgti nuo savo problemų. Bet niekas negali įrodyti, kad vėl neatsidursime tokiose sąlygose, nuo kurių bėgome.
Tad manau, kad „Atsarginė Lietuva“ gali būti tik kaip labai konkretus politinis planas. Pavyzdžiui, jeigu reikia sudaryti vyriausybę emigracijoje – teritorijoje, kurią, tikėtina, mažiau palies karas. Bet ir tai prognozuoti labai sunku.
Tačiau žmogaus noras pabėgti nuo problemų į kažkokią tobulą būtį toks stiprus, kad pažadėtosios žemės idėja vis iškyla naujomis formomis.
