Spektaklio lankomumas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios dažniau skambėjo šio privataus teatro vardas.
Nors Knygos teatras buvo įkurtas 2012-aisiais, jo šlovės valanda greičiausiai išmušė šį sezoną, nes iki karantino per mėnesį buvo parodomi aštuoni spektakliai „Špylkos ir šlepetės“.
Užčiuopė svarbią temą
Spektaklis apie moteris retai pritraukė vyrų.
Taip, matyt, yra dar ir dėl to, kad moterys dažniau lankėsi teatruose, o vyrai labiau domėjosi sporto varžybomis.
„Suveikė ir vadybos sėkmės momentas, nes buvau pamąsčiusi apie tai, kad moterys dažniau eina į teatrą, nori pabūti vienos, praleisti laiką be vyrų“, – įsitikinusi R.Dominaitytė.
Ne veltui aktorė prieš septynerius metus baigė teatro vadybos studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje.
Tad „Špylkos ir šlepetės“ atsidūrė ant bangos, nes spektaklio kūrėjai dėl idėjos pataikė tiesiai į žiūrovių širdis.
Ne veltui ir serialus daugiausia per televiziją žiūri moterys, nes juose dažniausiai rutuliojamos dailiosios lyties atstovėms rūpimos temos.
Kokios jos? Asmeniniai santykiai, bendravimas su draugėmis, antsvoris, grožis. Tai galėtų būti neišsemiamas šaltinis tiek spektaklių, tiek filmų kūrėjams.
„Šis spektaklis parodė, kad tokių reikia. Jis atitiko tam tikrus poreikius, susikristalizavo idėjos, kurios buvo aktualios. Todėl ketiname eiti ta kryptimi, nes mums sekasi.
Aš esu moteris ir suprantu, apie ką šneku scenoje, nes man tai artima. Kai pati tuo tikiu, publika eina paskui“, – sakė R.Dominaitytė, spektaklyje „Špylkos ir šlepetės“ vaidinanti su aktore Renata Kutinaite (36 m.).
Kuriamas naujas scenarijus
R.Dominaitytės įkurtas teatras išskirtinis tuo, kad inscenizuoja lietuvių literatūrą.
Tad rašytojos Nijolės Koskienės „Špylkos ir šlepetės“ buvo pasirinktos kaip šiuolaikinės literatūros kūrinys.
Šis novelių rinkinys teatro kūrėjus patraukė dėl mažos apimties, aktualumo, šmaikštumo.
Spektaklis žiūrovų neišvargindavo – linksmo žanro „Špylkos ir šlepetės“ trukdavo 1 valandą ir 20 minučių.
„Aš noriu sukurti šio spektaklio serialo versiją – spalio mėnesį į sceną atkeliausime su „Špylkos ir šlepetės 2“.
Gali būti, kad keisis pavadinimas, bet tai bus antra serija.
Juk bilietai į šį spektaklį greitai parduodami, jis žiūrovų mėgstamas, o turinio prasme galime labai daug ką keisti, ieškoti gilesnių temų, sąsajų su šia diena.
Viskas greitai kinta, todėl ir mes turime keistis. Kas per pusmetį įvyko pasaulyje, kiek naujų temų atsirado – humoras ir teatras gali būti vieta kalbėti net apie skaudžius dalykus“, – tikino aktorė.
Šiuo metu kaip tik kuriamas individualus spektaklio tęsinio scenarijus. Jis, kaip ir kostiumai, – ne R.Dominaitytės sritis.
Daugelį dalykų teatre ji kuria ne viena, juk spektaklį sudaro daug grandžių.
„Nesu rašytoja, nesu šio spektaklio režisierė ir ja nebūsiu, nes man vaidinti reikia. Todėl būtina pasitelkti režisierių, kad jis spektaklį vertintų iš šalies“, – teatro virtuvę apibūdino „Špylkų ir šlepečių“ idėjos autorė.
Kine, serialuose įprasta, kad kiekvieną seriją kuria nauja komanda – gali keistis režisieriai, kostiumų dailininkai, scenografai, paprastai išlieka pagrindiniai aktoriai.
Šį formatą R.Dominaitytė bando perkelti į savo teatrą.
Vaidina neįprastose erdvėse
Šis spektaklis interaktyvus, nes susietas su feisbuko paskyra. Tai buvo R.Dominaitytės įgyvendinta idėja, kuri pasiteisino su kaupu. Žiūrovai galėjo feisbuke sekti, kada ir kur „Špylkos ir šlepetės“ rodomos, kokie atsiliepimai, vertinimai.
Knygos teatras dažniausiai spektaklius rodė neįprastose vietose – bažnyčiose, dvaruose, restoranuose.
Argi teatras neturi savo pastato, į kurį ateitų žiūrovai?
Šis klausimas prajuokino privataus teatro įkūrėją: „Mes turime šimto kvadratinių metrų ploto patalpas Užupyje – labai juokinga, kai girdžiu, kad neturime patalpų.
Nesunku šią erdvę paversti teatru, bet noriu parodyti platesnes galimybes, o ne įprastą kvadratinę dėžutę.“
Aktoriai neturi tikslo rodyti spektaklių toje erdvėje, kurioje dirba.
Jie pasirenka vaidinti netradicinėse erdvėse.
„Vykdami į regionus renkamės tokią erdvę, kokios norime. Ir tai nėra iš skurdo“, – gandus išsklaidė privačios meno įstaigos vadovė, plečianti teatro ribas.
Teatras Lietuvoje turi stiprias tradicijas, kurias sukūrė tokie grandai kaip šviesaus atminimo Juozas Miltinis ar Eimuntas Nekrošius. Vyriška teatro mokykla tokia stipri, bet moteriška žymė joje tokia menka.
„Moteriai teatro įkūrėjai sunku konkuruoti su tuo teatru, kuriame dominuoja vyrai. Juk Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas ar šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius išgarsino šalį pasaulyje.
Man, moteriai, varžytis su jais, rasti kur įsiterpti labai sudėtinga. Norint rasti savo vietą po saule man reikia įdėti triskart daugiau pastangų negu teatro metrams.
Aš kaskart turiu pateikti savo viziją, todėl įsivaizduokite, ką reiškia turėti teatrą, savo žiūrovą ir išlikti septynerius metus“, – tikino nišinio teatro vadovė.
Kūrybinis projektas trunka trejus metus
R.Dominaitytė kuria vaidmenis ne tik savo teatre, bet ir kituose. Aktorinis darbas jai svarbiausia, tam menininkė skiria daugiausia jėgų, išskyrus dabar, kai šalyje paskelbtas karantinas.
R.Dominaitytė vasarį debiutavo režisierės Kristinos Kazlauskaitės premjeroje „Principas“. Dar vieną premjerą aktorė repetavo, jos laukia nemažai suplanuotų gastrolių, kurios šiuo metu nukeltos.
„Bet daugiausia laiko atima vadovavimas Knygos teatrui. Juk viena, kai esi samdomas darbuotojas, ir visai kas kita, kai turi verslą. Aš savo teatrą vadinu kultūrinės srities verslu, tad vadovavimas yra gana sudėtinga sfera. Savame teatre esu ne tik vadovė, bet ir kurianti aktorė. Nelengva atsiriboti nuo vadovavimo statant spektaklį, nes partneriui moku atlyginimą“, – šyptelėjo R.Dominaitytė.
Scenoje vadovo ir pavaldinių pareigybės neegzistuoja, nes tai būtų nesuderinama, net neįmanoma dirbti. Scenoje turi būti partnerystė, o ne pavaldumas, nebent to reikalautų vaidmuo.
Knygos teatras vadinamas projektiniu teatru, nes pasitelkiami aktoriai, scenarijaus autoriai, režisieriai tam tikram projektui. Po to su kūrėjais atsisveikinama.
„Vieno spektaklio aktyvus laikotarpis tęsiasi apie trejus metus. Valstybiniuose teatruose spektaklis įprastomis sąlygomis rodomas kartą per mėnesį, mūsų teatre – šešis ar septynis per mėnesį. Tad per trejus metus, žinant Lietuvos rinką, ši teatro medžiaga išnaudojama“, – pasakojo įkūrėja.
