Tarp apdovanojamųjų turėjusi stovėti žurnalistė, rašytoja Liuda Jonušienė dabar karčiai juokauja: „Medalio dar negavau, bet vienintelė gavau „premiją“ – dvi išeitines pašalpas.“
Pasitikėjo leidėju, todėl ženklo nepatentavo
Praėjusį mėnesį L.Jonušienė patyrė bene didžiausią savo gyvenime smūgį – ji teigė, kad paslapčia, be jokių paaiškinimų „Amalkeros leidybos“ įmonės vadovas Alvydas Ivoškus ją nušalino nuo Panevėžio kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ redaktorės ir projekto vadovės pareigų, o savivaldybės viešoji biblioteka atleido iš darbo.
Miesto kultūros bendruomenės žmonės žino, kad prieš 30 metų pradėtas leisti, po pertraukos prieš 7 metus atgaivintas žurnalas buvo žurnalistės idėja, ji sugalvojo pavadinimą, formavo leidinio turinį, dirbo su autoriais.
„Amalkeros leidybos“ bendrovę, kaip žurnalo leidėją, L.Jonušienė pati teigė pasirinkusi 2013 metais. Tais metais Panevėžys tapo Lietuvos kultūros sostine ir tai buvo puiki proga atgimti leidiniui.
Tačiau po poros bendro darbo metų, 2016-aisiais, A.Ivoškus, neinformavęs L.Jonušienės, kaip ji teigė, užregistravo „Senvagės“ žurnalo pavadinimą kaip vienos savo bendrovės prekinį ženklą, o pernai įkūrė dar vieną įmonę – viešąją įstaigą „Amalkeros leidyba“.
„Aš pažinojau Alvydą Ivoškų, įmonės dizainerius ir vadybininkes kaip miesto kultūros fanus, nes pas juos išleidau kelias knygas. Taip ir sutarėme: aš rašau projektus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, išrūpinu savivaldybės paramą, ieškau autorių, formuoju turinį, kaskart rengiu naujo numerio pristatymus, reklamą, organizuoju platinimą, o jie maketuoja ir spausdina.
Praktiškai tapau jiems užsakove. Žurnalas kaip periodinis leidinys buvo įregistruotas Kultūros ministerijoje, todėl apie prekės ženklą man net minčių nekilo. Tik neseniai vienas kolega tą faktą ir mano atžvilgiu labai neetišką A.Ivoškaus poelgį atskleidė.
Kaip darbuotoja aš „Amalkerai“ nieko nekainavau, nors nemažai laiko teko leisti jų biure. Antraip žurnalas nė nebūtų gimęs. O išspirdamas mane „Amalkeros“ direktorius nepasivargino nei apie tai pranešti, nei paaiškinti. Net primygtinai klausiamas su manimi taip ir nepasikalbėjo.
Maža to, gavau jo advokatės laišką, reikalaujantį, kad atsiprašyčiau už savo asmeninėje feisbuko paskyroje išsakytus tokio elgesio su manimi motyvus. Pasirodo, net šito neturiu teisės daryti“, – „Panevėžio kraštui“ teigė L.Jonušienė.
Situacija kvepia posakiu „Tegyvuoja cenzūra“
Miesto valdžia, kaip pasakojo pašnekovė, žurnalo leidybą rėmė per savivaldybės viešąją biblioteką. L.Jonušienė bibliotekoje buvo įdarbinta puse redaktorės etato, o biblioteka su leidykla sudarė kūrybinio bendradarbiavimo sutartį.
Savivaldybė, negalėdama remti privataus verslo, kultūros žurnalą rėmė pervesdama bibliotekai 5 tūkst. eurų, o šioji pagal kasmet atnaujinamą sutartį juos atiduodavo leidyklai.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas L.Jonušienės sukurtiems projektams kasmet skirdavo pinigų. Šiemet už projektą „Kultūros ženklai žmogaus ir miesto gyvenime“ vėl skyrė 7,5 tūkst. eurų. Kelis kartus, kaip teigė L.Jonušienė, jos rūpesčiu po 1000 eurų leidinį parėmė ir viena privati bendrovė.
Tad dviem žurnalo numeriams po 1 tūkst. egzempliorių per metus išleisti „Amalkeros leidyba“ gaudavusi apie 14 tūkst. eurų. Anot L.Jonušienės, bent kiek susidūrusieji su leidybos verslu nesunkiai supras, ką ir kiek galima išleisti už 12–14 tūkst. eurų ir kiek pelno užsidirbti – iš kultūros leidinio, remiamo iš visų mūsų mokesčių mokėtojų kišenės.
O savivaldybės parama, anot dabar jau buvusios redaktorės, ilgainiui jai atsirūgo. Tą situaciją savo feisbuko paskyroje ji apibūdino taip: „Cenzūra mirė, tegyvuoja cenzūra“ ir prisipažino besijaučianti kaip išcenzūruotas žmogus.
Kvietėsi į kabinetą
Anot L.Jonušienės, pastaruosius keletą metų leidykloje jautėsi įtampa. Direktorius ne kartą kvietęsis ją į savo kabinetą ir aiškinęs, ką ir kaip reikėtų rašyti žurnale, ko vengti. Jis aiškinęs ir kad bendrovė gali netekti valdiškų užsakymų.
2015–2019 metais iš miesto savivaldybės A.Ivoškaus bendrovė gavusi beveik 139 tūkst. eurų (neskaitant „Senvagės“ rėmimo). Ji gamino lipdukus, įvairius plakatus, įrenginėjo savivaldybės stendus miesto mugėje „Expo Aukštaitija“, kūrė kvietimus į kalėdinius mero vakarus, kuriuose dalyvaudavo „Amalkeros“ atstovai A.Ivoškus ir Evaldas Ivanauskas su žmonomis.
Kai pernai A.Ivoškus L.Jonušienei ir įmonės darbuotojai liepęs išimti jau sumaketuotą diskusiją apie Stasio Eidrigevičiaus menų centrą ir „Garsą“, jis netgi pagrasinęs galintis visai uždaryti „Senvagę“. O jau kitame žurnalo numeryje atsiradęs redaktorei visiškai nežinomas tekstas su nuotraukomis, kuriose figūravo ir meras Rytis Račkauskas.
Tuomet ji prisiminė, kad dar per mero rinkimus A.Ivoškus jos prašęs parašyti apie merą kaip architektą. Atsakius, kad rašyti nelabai yra ką, su tuo sutikęs. Tačiau, kaip dabar svarsto, ar tik ne po to ir kilusi A.Ivoškui mintis „Senvagę“ paversti savo nuosavybe? O tą mintį galėjęs pakišti pats meras?
Kadangi L.Jonušienei iki šiol nepaaiškintos jos nušalinimo priežastys, jai telieka spėlioti, kad visos šios istorijos „vinis“ – būtent mero spaudimas verslininkui ir pastarojo baimė bei pataikavimas. Juo labiau kad tai įrodančių ženklų buvę ir kur kas daugiau.
Tai buvo jos „kūdikis“
Miesto kultūrinė bendruomenė neslėpė esanti sukrėsta dėl to, kaip buvo pasielgta su žurnalo įkūrėja ir vienintele jo redaktore. Ne vienas tikino, kad žurnalas buvo profesionalus, vertinamas ne tik mieste, bet ir sostinėje, dovanojamas užsienyje gyvenantiems lietuviams.
Žurnalui savo kūrinius patikėdavęs žinomas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius teigė, kad leidinys buvo tik L.Jonušienės „kūdikis“.
„Nežinau motyvų, tačiau aš jokiais būdais nesigvieščiau to, ką kitas buvo sukūręs. Man būtų nekas. Suprasčiau, kad čia būtų valdiškas reikalas, bet čia juk ne taip, neįsivaizduoju, kaip jausis tie, kurie stos vietoj jos“, – kalbėjo fotomenininkas.
G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė stebėjosi, kad galima taip paprastai nušalinti žmogų.
„Labai blogai vertinu, už ką ją nušalino? Ką ji padarė? Kas dabar atspindės įvykius mūsų kultūroje? Mieste vyksta tokios priešpriešos, kad net baisu. Turinčius kitą nuomonę valdžia šalina iš kelio, vadina reakcingais, atsilikusiais, nesuprantančiais pažangos“, – baisėjosi A.Saladūnaitė.
Miesto Kultūros ir meno tarybos pirmininkas, verslininkas, parodų kuratorius Albinas Vološkevičius, kurį į Kultūros ir meno tarybą jau antrai kadencijai rekomendavo meras R.Račkauskas, teigė nenorintis kištis ne į savo reikalus.
„Galbūt jo moralės dalykai“
Miesto tarybos Kultūros ir meno komiteto pirmininkė Vitalija Vasiliauskaitė teigė, kad, vos tik sužinojusi apie L.Jonušienės nušalinimą nuo pareigų, puolė aiškintis su meru ir su Kultūros ir meno skyriumi, po to su A.Ivoškumi.
„Mane šita žinia labai nemaloniai nustebino. Mano argumentai buvo, kad tai pakankamai profesionalus žurnalas, aukšto lygio ir redaktorės kompetencija, bet gavau atsakymą, kad savivaldybė visiškai su tuo nesusijusi, – tai yra leidėjo reikalas“, – sakė politikė, žinoma kaip viena aktyviausių mero komandos žmonių.
Leidėjas A.Ivoškus jai tik tiek pasakęs, kad reikia naujovių, ieško jauno redaktoriaus, jauno žmogaus – nori suburti naują komandą.
Tai, kad valdžia iš dalies finansavo žurnalo leidybą, V.Vasiliauskaitė teigė žinojusi.
„Žinau, kad savivaldybė mokėjo redaktorei už pusę etato“, – teigė politikė.
Paklausta, kaip vertina, kad A.Ivoškus galimai slapta nuo L.Jonušienės patentavo ne savo sukurtą leidinį, ji atsakė: „Aš nežinau, čia galbūt yra jau jo moralės dalykai“, o baigdama tetarė: „Aš tik apgailestauju, negraži situacija.“
Naujoji redaktorė tyli
Neseniai feisbuke žinia, kad tapo naująja „Senvagės“ žurnalo redaktore, pasidalijo miesto žiniasklaidoje keletą metų dirbusi Rasa Karvelytė. Ji paneigė dirbanti S.Eidrigevičiaus menų centre. Atsakiusi tik į vieną klausimą, kad tapti redaktore ją pakvietė A.Ivoškus, kitus klausimus ji paprašė atsiųsti elektroniniu paštu.
Atsakymų iki šiol negavome.
„Man nereikia nei ant jos, nei ant savęs“
Neseniai dar ir viešąją įstaigą įsteigęs verslininkas A.Ivoškus iš pradžių teigė, kad yra privatus leidėjas, todėl negali nei paaiškinti situacijos, nei atskleisti savo planų. Tačiau vėliau vis dėlto jis sutiko pakalbėti.
A.Ivoškus neneigė, kad L.Jonušienė prieš keletą metų atėjo pas jį su idėja atgaivinti „Senvagės“ leidinį, bet rėžė: „Ne aš ją pakviečiau. Šita idėja man patiko ir aš pradėjau leisti, kur problema?“
Į L.Jonušienės kaltinimą, jog tai kvepia intelektualine vagyste, leidėjas atsakė, kad L.Jonušienė niekada neturėjo „Senvagės“ leidėjo teisių, visada buvo tik redaktorė.
„Senvagės“ ženklas patentuotas „Amalkeros leidybos“, nes jį sukūręs būtent „Amalkeros leidybos“ darbuotojas, o ne L.Jonušienė. „Mes negalėjome nepatentuoti, kadangi leidžiame, turime apdrausti“, – teigė A.Ivoškus.
Apie nušalinimą L.Jonušienei nepasakęs, nes ji jo įmonėje niekados ir nedirbusi. Buvęs bendradarbiavimas tarp įmonės ir įstaigos – bibliotekos, ji ten ir dirbusi. O tai, kad L.Jonušienė formavo žurnalo turinį, temas – esąs praeities etapas.
Į klausimą, kuo L.Jonušienė jam neįtiko, A.Ivoškus neatsakė, nukreipė temą į kitus dalykus. „Aš nenoriu jokių paskalų skleidimo, man nereikia nei ant jos, nei ant savęs, nei ant bendrovės. Yra asmeniniai reikalai, juos gina mūsų teisė“, – užuominomis kalbėjo A.Ivoškus.
Klausiamas, ar miesto valdžia buvo nepatenkinta, kad žurnale buvo rašoma apie opozicijos atstovus menininkus, ar buvo paprašyta išimti diskusiją apie S.Eidrigevičiaus menų centrą, ar kišosi į žurnalo turinį, pašnekovas išsisuko nuo konkretaus atsakymo.
„Turinys mūsų ir yra, ne jos. Suprantate, yra bendrovė, kuri nusprendžia leisti leidinį ir to laikosi. Mes nebraukom iš straipsnio žodžių, mes ir toliau ruošiamės rašyti apie kultūrą“, – sakė A.Ivoškus.
Į klausimą, ar naujai įsteigęs viešąją įstaigą jis tikisi tiesioginės, ne per biblioteką, finansinės paramos iš savivaldybės, A.Ivoškus atsakė: „Mes galime ne tik iš ten, bet ir iš Spaudos rėmimo fondo, aš pats galiu 1,2 proc. skirti viešajai įstaigai. Mes daug ką galime, mes visada esame leidėjai, norime ir knygas leisti.“
Pirmadienį dar skambinome A.Ivoškui dėl V.Vasiliauskaitės teiginių, tačiau jis neatsiliepė.
R.Račkauskas, kaip jau įprasta, „Panevėžio kraštui“ buvo nepasiekiamas.
