Kovo 29-ąją muzikos pasaulį apskriejusi liūdna žinia, kad sulaukęs 86-erių užgeso iškilus lenkų kompozitorius ir dirigentas, stipriai suvirpino N.Kazlaus širdį. Lietuvė labai brangina išskirtinę pažintį su vienu garsiausių pasaulio muzikų.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su K.Pendereckiu?
– 2013 metais ponia Rūta Prusevičienė „Vilniaus Festivalio“ vardu mane pakvietė dainuoti soprano partiją pirmajame Lietuvoje K.Pendereckio „Lenkiškasis Requiem“ atlikime. Festivaliui buvo svarbu, kad šiame bendrame projekte su Lenkija muzikuotų ir lietuviai. Todėl dar dalyvavo bosas Liudas Mikalauskas, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas P.Bingelis) ir Valstybinio choro „Vilnius“ vyrų grupė (meno vadovas ir dirigentas Povilas Gylys). Griežė Vroclavo filharmonijos simfoninis orkestras. Mus jungė labai stiprios lietuvių – lenkų muzikinės pajėgos.
K. Pendereckis labai pasitikėjo garsiu lenkų dirigentu Jaceku Kaspszyku, dirigavusiu šiuose koncertuose. O su J.Kaspszyku mane asmeniškai siejo ilgametė draugystė ir bendradarbiavimas, prasidėjęs 2007 metais Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ repeticijose ir visuose premjeriniuose spektakliuose Lietuvoje bei užsienyje, kuriuose dainavau pagrindinį Brunhildos vaidmenį.
Tad mane prieš repeticiją J.Kaspszykas pristatė K.Penderckiui labai užtikrintai ir su pasididžiavimu angliškai tardamas: „Čia mano galinga Brunhilda! Tikrai puikiai susitvarkys su jūsų kūryba, jei jau „pribaigė“ patį Wagnerį“. Po to visi ilgai juokėmės. Šie abu vyrai – labai charizmatiški, humaniški, turintys puikų humoro jausmą.
Turėdama darbe su ispanų operos legenda Monsterrat Caballe ypatingas juoko ir humoro tradicijas, visada labai vertinu jaukią bei natūralią, atpalaiduojančią kūrybinę atmosferą. Taip prasidėjo mano pažintis su galinguoju K.Pendereckiu, kurio garsųjį kūrinį „Lenkiškąjį Requiem“ vėliau savo interviu metu lyginau su R.Wagnerio muzikiniu braižu.
K. Pendereckiui tai labai patiko ir net pats nustebdamas sutiko su R.Wagnerio įtaka šiame kūrinyje, bei pridūrė: „Štai ką reiškia, kai Jūs mokate visas partitūras mintinai! Lengvai „nardote“ mano ir R.Wagnerio natų okeane“.
– Kokiose scenose ir kokiomis progomis atlikote K.Pendereckio kūrinius?
– Iš pradžių 2013 metais atlikome „Lenkiškąjį Requiem“ Vroclavo filharmonijoje, o vėliau „Vilniaus festivalyje“. Koncertas buvo skirtas K.Pendereckio 80 metų jubiliejui bei Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 20 – mečiui paminėti.
Kartą repeticijų metu priėjęs K. Pendereckis su jam būdingu humoru tarė mums: „Kadangi šiame kūrinyje muzikinė – vokalinė kalba yra labai sudėtinga, svarbiausia nesustokite ir dainuokite toliau!“
Galiu patvirtinti, kad soprano partija didelė, labai plataus diapazono ir labai sudėtinga, turime intonuoti sunkiausius šuolius bei intervalus aukštyn ir žemyn – tritonius, įvairias sekundas. Besimokydama šią partiją vis dėkojau savo M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytojams, kurie mus nuo šešerių metų mokė pačių sudėtingiausių intervalų bei intonacijų.
Taigi viskas gyvenime turi gilią prasmę. Šios sudėtingos partijos rengimas man tapo puikiu tramplinu – vėliau buvo labai lengva išmokti vieną sudėtingiausių muzikinėje literatūroje Izoldos partiją R.Wagnerio operoje „Tristanas ir Izolda“, kurią atlikau tais pačiais metais Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, koncerte, skirtame Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai uždarymui. Štai tokia jungtis „Wagneris – Pendereckis – Wagneris“ įsivyravo mano kelyje jau nuo pat mano pažinties su K.Pendereckiu pradžios.
– Lenkų muziką kalbinote autorinėje laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“. Ar K.Pendereckis gyveno vien muzika? Koks iškilus muzikas pasirodė kaip žmogus, kokių pomėgių turėjo?
– Su K.Pendereckiu po koncerto Vroclave kartu lėktuvu grįžome į Lietuvą. Visos kelionės metu be perstojo angliškai kalbėjomės apie daugybę gilių, prasmingų ir tuo pačiu lengvų dalykų. Jis buvo labai universali asmenybė, ypatingai džentelmeniškas, labai gerai išauklėtas ir subtilus žmogus su humoro jausmu.
Po koncerto Vilniuje kitą rytą, prieš jam išvykstant, padariau su juo interviu mano laidai, kurios esminis dalykas – kūrėjas kalbina kūrėją. Todėl mes tikrai bendra menininkų kalba šnekėjomės apie jo kūrybą, vingiuotą gyvenimo kelią, pomėgius.
Jis labai mylėjo savo sodą ir apie kiekvieną medį galėjo pasakoti valandų valandas, buvo disciplinuotas žmogus. Laidoje panaudojome daug dokumentinės medžiagos iš jo namų, sodo bei kūrybos akimirkų. Beje, tai buvo mano pirmasis interviu šiam laidų ciklui.
