„Tai vienas nuostabiausių mano sutiktų žmonių ir išskirtinis kūrėjas“, – taip apibūdino į amžinybę po sunkios ligos išėjusį lietuvių muzikų bičiulį K.Pendereckį Vilniaus festivalio įkūrėjas Gintautas Kėvišas.
Prieš 20 metų būtent šio festivalio kvietimu K.Pendereckis pirmą kartą dirigavo Lietuvoje monumentalų kūrinį – savo oratoriją „Septyneri Jeruzalės vartai“. Vėliau jis dar ne sykį grįžo į Vilnių, be to, gastroliavo su Vilniaus festivalio bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestrais užsienyje.
Dar neseniai maestro džiugiai prasitarė „Lietuvos rytui“, kad pati įvairiausia jo muzika kaip niekada dažnai atliekama pasaulyje, tvirtino nežadantis išeiti į pensiją, dirbantis daugiau nei bet kada anksčiau.
Vos daugiau kaip prieš metus Varšuvą drebino K.Pendereckio 85-mečio proga jo žmonos Elzbietos su bendražygiais surengtas jo vardu pavadintas festivalis – visą savaitę kasdien įvairiose Varšuvos erdvėse skambėjo jo kūriniai, atliekami pasaulio muzikos žvaigždyno. Festivalyje pasirodė ir ilgametė maestro kūrybos propaguotoja lietuvių pianistė Mūza Rubackytė.
„Mane visada supo žmonės, kurie domėjosi mano kūryba ir mane palaikė“, – anuomet kalbėjo K.Pendereckis.
Rėmė lietuvių kompozitorius
G.Kėvišas prisiminė įdomią detalę iš bendravimo su K.Pendereckiu prieš kelerius metus: „Per vieną svarbų renginį K.Pendereckis paatviravo, kad pats nežino, ar yra labiau muzikas, ar sodininkas.“
Mat savo užmiesčio rezidencijoje Luslavicuose kompozitorius puoselėjo savo užveistą didžiulį medelyną, kurį kasmet papildydavo naujomis medžių rūšimis.
Lietuvių muzikams ši vieta – ypatinga.
Čia praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje K.Pendereckis pradėjo rengti kamerinės muzikos festivalius, kuriuose skambėjo jo užsakymu parašyti Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro opusai.
„Sovietmečiu būdavo sunku nuvykti į Taliną, Rygą arba Vilnių – net man pageidaujant niekas nesiimdavo ten organizuoti koncertų. Mano kontaktai su Lietuva užsimezgė rengiant kamerinės muzikos festivalius Luslavicuose. Jų idėja buvo populiarinti Vakaruose nežinomų talentingų kaimyninių kraštų kompozitorių kūrybą“, – yra pasakojęs K.Pendereckis.
Vilniaus festivalio žvaigždė
Į Lietuvą pristatyti savo kūrybos jis pats pirmą kartą atvyko tik 1998-aisiais, Lenkijos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 80-ųjų metinių proga. Tada dirigavo savo sakralinę muziką Varšuvos filharmonijos chorui ir buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu „už didelį indėlį į pasaulio muzikos lobyną“.
Vėliau išgirdome Lietuvoje ir K.Pendereckio „Septynerius Jeruzalės vartus“, „Concerto grosso“ trims violončelėms ir orkestrui, populiariąją jo oratoriją „Credo“ bei vieną svarbiausių jo gyvenimo darbų – net 25 metus rašytą „Lenkiškąjį requiem“. Varšuvos didysis teatras Vilniaus festivalyje rodė jo komišką operą „Karalius Ūbas“.
K.Pendereckio „Septynerių Jeruzalės vartų“ atlikimą sostinės Pranciškonų bažnyčioje G.Kėvišas prisimena kaip vieną įspūdingiausių Vilniaus festivalio koncertų. Tuomet bažnyčia buvo neveikianti, apleista, tad jaukesnei aplinkai sukurti buvo pasitelkti architektas ir floristas.
Tačiau ne tai įsirėžė į klausytojų atmintį. „K.Pendereckiui diriguojant, į bažnyčią įspindo keli besileidžiančios saulės spinduliai ir staiga pro išdaužtą langą įskrido juodas paukštis. Tai buvo mistiška“, – pasakojo G.Kėvišas. Anot jo, pats K.Pendereckis tą koncertą minėjo kaip geriausią visų laikų „Septynerių Jeruzalės vartų“ atlikimą.
Jis buvo vokalinių instrumentinių kūrinių meistras ir novatorius, iš viso paliko per šimtą įspūdingų opusų, tarp jų – keturias operas, aštuonias simfonijas, kelias dešimtis orkestrinių kūrinių.
Maestro kūrybos girdėjo ir tie, kurie net nežino jo vardo, nes šio kompozitoriaus muzika skamba kino garsenybių Stanley Kubricko, Martino Scorsese’s, Davido Lyncho, Andrzejaus Wajdos filmuose.
Braižą keitė kelis kartus
Pasak kritikų, visos K.Pendereckio partitūros išsiskiria šiuolaikinės muzikos kontekste, nors net kelis kartus jis radikaliai keitė kūrybos stilių.
„Visada turėjau daug oponentų, kurie negalėjo pakęsti mano muzikos ir negali iki šiol – ne tik tarp kritikų, bet ir tarp kolegų. Jei ką nors darai savitai – tai neišvengiama. O aš išsiskyriau iš kitų – bet kuris išsilavinęs lenkas būtų atskyręs mano braižą, be to, man puikiai sekėsi“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs menininkas.
Septintajame dešimtmetyje jo kūrinius buvo atsisakę groti Vokietijos, Italijos, Švedijos, kitų šalių orkestrai. „Dėl to nė kiek nenusiminiau. Priešingai, neabejojau, kad rašau ateities muziką, maniau, kad tik idiotai gali to nesuprasti.
Buvome keletas bendraminčių, tikėjusių, kad pradedame naują muzikos erą. Tai buvo didžių atradimų metas. Mūsų muzika buvo absoliučiai unikali – nuo septintojo dešimtmečio muzikos istorijoje nebepasitaikė analogiškų reiškinių“, – yra tvirtinęs K.Pendereckis.
Sėkmė užklupo namuose
Reto mūsų amžiaus kompozitoriaus karjera susiklostė taip sėkmingai ir sklandžiai kaip jo.
K.Pendereckiui nereikėjo emigruoti į Vakarus, kad gautų prestižinių užsienio institucijų bei festivalių užsakymų, sudarytų sutartis su garsiomis leidyklomis, pelnytų svarių tarptautinių premijų.
Kompozitoriaus trofėjų kolekcijoje užsienio meno premijų – net kelios dešimtys, tarp jų – penki „Grammy“ apdovanojimai. Jis – kelių dešimčių Lenkijos bei užsienio aukštųjų mokyklų garbės daktaras ir narys.
Daugiau kaip 60 metų formaliai gyvendamas Krokuvoje K.Pendereckis dėstė Vokietijoje ir Austrijoje, prestižiniame Yale’io universitete JAV, darbavosi Šveicarijoje, dirigavo gal šimtui pasaulio orkestrų, įkvėpė daugybę festivalių įvairiuose planetos kampeliuose, o jo muzika visada buvo laukiama prestižiškiausiose pasaulio scenose.
Tačiau kurti muziką jis visada sugrįždavo namo, į tylią Luslavicų sodybą tarp savo medžių.
Medelynas – lyg Nojaus arka
K.Pendereckis juokaudamas vadino save „pamišusiu menininku“, nes kolekcionavo medžius.
„Aš pats nežinau, ar esu labiau muzikas, ar gamtininkas“, – sakydavo menininkas, kiekvieną rudenį ir pavasarį pavirsdavęs botaniku ir dendrologu.
Per pusšimtį metų maestro užaugino prie savo sodybos Luslavicuose per 1700 medžių rūšių. K.Pendereckio medelyne rastume turbūt visus medžius, kurie gali prigyti šioje klimato zonoje, – nuo ąžuolų, klevų, eglių, beržų iki bukų, kukmedžių. Jis suskirstytas į sektorius pagal želdynų stilių ir kultūras kaip meno rinkinys – nuo Tolimųjų Rytų iki itališko, prancūziško, graikiško parkų.
Savo knygoje „Laiko labirintas“ (1998 m.) K.Pendereckis lygino savo medelyną su Nojaus arka, kuria gelbėja nuo tvano viską, kas jam svarbu.
1970-aisiais nusipirkęs seną apleistą namą ir žemės sklypą Luslavicuose jis iš karto ėmė sodinti ten medžius. Kai žemė būdavo užsodinama, praplėsdavo valdas ir sodindavo toliau.
Iš visų koncertinių kelionių ir komandiruočių K.Pendereckis parsiveždavo sodinukų ir sėklų, o sovietmečiu kirsti sienas su tokiu bagažu nebuvo paprasta.
Medelynas jam buvo lyg nebaigta simfonija. „Numatau jo struktūrą įsivaizduodamas, kaip atrodys po 50 metų, ir pildau ją detalėmis. Muzikos komponavimo principai panašūs: veikalą kuriu ne nuo pradžios iki pabaigos – pirmiausia rašau fragmentus pagal visumos archtektoniką. Vėliau nemažai elementų perkuriu.
Taip darbuojuosi ir medelyne. Tarkime, pasodinu septynis medžius, bet žinai, kad iš jų liks tik trys – kad išgyventų konkretūs medžiai, kitus reikės iškirsti. Muzikoje taip pat kartais „pasodini“ septynis akordus, o kompozicijoje lieka tik trys“, – aiškino maestro.
Pastaraisiais metais medžius ir muziką Luslavicuose susiejo ir kitoks ryšys.
Šalia medelyno maestro sumanymu ir iš dalies jo pinigais iškilo daugiafunkcis Krzysztofo Pendereckio muzikos centras su viena geriausių pasaulio koncertų salių, baleto studija ir repeticijų erdvėmis – čia „auginami“ Europos muzikos talentai.
„Dabar mano rezidencijoje nieko netrūksta“, – yra sakęs K.Pendereckis.
