38 metų kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė J.Janulytė per visą pandemijos šėlsmo laikotarpį nebuvo palikusi Milano, kuriame gyvena su vyru mediku ir dviem mokyklinio amžiaus vaikais.
Kompozitorė už milaniečio ištekėjo 2009-aisiais, su juo susilaukė dukters Cecilijos ir sūnaus Liudviko Pranciškaus.
Būtent Italijoje prasidėjo aktyviausias jos kūrybos etapas, ėmė plaukti užsakymai.
Dar pernai jos kūryba kelias dešimtis kartų skambėjo 13-oje pasaulio šalių, o pastarąjį mėnesį įkalinta namuose ji stebėjo, kaip tuštėja Italijos finansų sostinės Milano gatvės, uždaromos įstaigos ir įmonės.
– Dirbdavote namuose beveik biuro režimu bet kokiomis aplinkybėmis. Ką patiriate dabar, kai atšaukti tradiciniai festivaliai, uždarytos mokyklos, kultūros gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę?
– Kartais iš tikrųjų apima panika, bet pamažu vėl įtraukia kasdieniai rūpesčiai – vaikų, buities reikalai. Jie atbaido juodas mintis.
Epidemijos pradžia mūsų šeimai sutapo su planuotomis atostogomis Pietų Tirolio kalnuose. Tada dar buvo leidžiama judėti visoje Italijoje, tad mums net atrodė, kad kalnuose likti bus saugiau. Laimė, kad spėjome sugrįžti prieš užsiveriant sienoms. Paaiškėjo, kad saugiausia – tūnoti savo bunkeryje.
Asmeniškai aš intensyviausiais kūrybos laikotarpiais esu patyrusi kur kas didesnę izoliaciją nei šiomis dienomis. Tarkime, rašydama kūrinį Berlyno „Konzerthaus“ simfoniniam orkestrui festivalio „MaerzMusik“ užsakymu, kurio premjera nuskambėjo prieš metus, išeidavau iš namų rečiau nei dabar.
Šiomis dienomis mums leidžiama nutolti nuo savo namų 200 metrų – tokiu atstumu vaikščioti ar bėgioti be kompanijos, nesustojant, vedžioti keturkojus augintiniais.
Visi laikosi tokio nurodymo, nes yra atsekami dronais ar pagal mobiliųjų telefonų judėjimą.
Prie mano namų nepamatysi patruliuojančių policininkų, bet žmonės taip pat nerizikuoja prasižengti. Vakar apėjau namą dešimt kartų, nes jau dvi dienas nebuvau niekur iškėlusi kojos, – aplinkui buvo tuščia kaip per kalėdinius pietus. Bent jau Šiaurės Italijoje dabar paisoma griežtų karantino ribojimų.
Čia situacija nors ir sunki, bet atrodo valdoma. Man labiau neramu dėl Lietuvos ir savo tėvų. Tik tada, kai bėda paliečia tavo aplinką, suvoki jos mastą.
Kai į ligoninę pateko niekada nesiskundęs sveikata keturiasdešimtmetis mano vyro pusbrolis pažeistais plaučiais, ir man tapo akivaizdu, kad tai gali nutikti bet kuriam nesenam sveikam žmogui. Vyro giminaitis nukentėjo dėl užsikrėtusių jo įmonės vadovų, slėpusių infekciją, nes nenorėjo uždaryti garsios dizaino firmos.
Mano pačios gyvenimas mažiausiai pasikeitė iš šeimos narių: kaip ir anksčiau, sėdžiu namie ir kuriu. Be to, mano darbas nėra jau toks priklausomas nuo aplinkybių – jis gali vykti ir galvoje.
– Jo netrikdo pasikeitęs vaikų gyvenimo ritmas?
– Norėdamas prie visko prisitaikai – galiu dirbti naktį arba kai vaikai užsiėmę savo reikalais. Mokykla iš pradžių buvo atšaukta savaitei, po to – dar vienai, o dabartinis jos uždarymo terminas – iki balandžio 15-osios. Aišku, dar gali būti visaip.
Laukiame žinių ir nuolat taikomės prie naujų sąlygų. Vaikams siunčiamos visokios videoužduotys, jie daro namų darbus įvairiais formatais.
Mano vyras dirba radiologu privačioje klinikoje, kuri neturi priėmimo skyriaus, tad, atrodo, tiesiogiai nekontaktuoja su pavojingais pacientais – jo pacientų ligos kitos. Tačiau rizikos užsikrėsti neabejotinai yra. Gerai besijaučiantys žmonės netestuojami, o medikams tik temperatūra tikrinama kaskart, kai ateina į darbą.
Šie metai man lyg tyčia ramesni po labai intensyvaus kūrybos periodo, kai vienas po kito skambėjo didžiuliai kūriniai. Gavau užsakymus dviem kamerinėms kompozicijoms: vieną ką tik baigiau, o kitą pradedu rašyti.
Tiesa, laiko jos atims gal net daugiau nei dideli kūriniai – čia kiekviena linija labiau matoma, reikalauja didesnio gludinimo.
– Jokie svarbūs jūsų planai nesugriuvo?
– Kol kas atšauktas tik Viteno naujosios kamerinės muzikos dienų („Wittener Tage für neue Kammermusik“) festivalis Vokietijoje. Balandžio pabaigoje jame turėjo skambėti mano premjera 8 trimitų ansambliui. Matyt, šis kūrinys pirmiau nuskambės iš radijo įrašo, nes festivalį rengia Vakarų Vokietijos radijas. Svarstoma ir nauja festivalio data.
Šiuo metu rašau kūrinį 10-čiai styginių – kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ projektui Hamburgo Elbės filharmonijoje, kuris numatytas rugsėjį. Duok Dieve, epidemija taip ilgai nesitęs.
Aišku, galima pasiduoti panikai, nepaisyti disciplinos, bet jei pasaulio pabaiga neateis ir kūrinio prireiks sutartu laiku, bus blogai.
– Daugelis žmonių pastaruoju metu prisiminė šeimų albumus, senas draugystes ir pomėgius. Kuo jūs praskaidrinate išbandymų metą?
– Užsimiršti padeda knygos ir filmai. Kaip kažkas teisingai pasakė, jei negali gyventi išorėje, gyveni viduje, o vidinis gyvenimas yra beribis.
Tarkime, neseniai prisiminiau, kaip malonu skambinti pianinu – išsitraukiau Johanno Sebastiano Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ abu tomus. Atsivėrusią tuštumą galima užpildyti labai maloniais dalykais.
Dabartinis laikas atrodo siurrealus, bet jis ir savaip įkvepiantis. Gal net subrandinsiu trečią apokaliptinį savo kūrinį.
Mano kūryboje jau yra „Smėlio laikrodžiai“, paskandinantys žmones smėlyje, ir „Švytėjimas“ apie atominės energijos grėsmę. O pastaruosius porą metų galvoje vis sukasi apnėjos idėja.
Apnėja – tai kvėpavimo sulaikymas miegant. Mane domina nekvėpavimas po vandeniu, tuo metu žmogaus kūne vykstantys fiziologiniai procesai. Nusipirkau ir knygą apie tai. Ar ne keista?
Kvėpavimas, dusimas, plaučių procesai – tai ir šiandienos aktualijos, neatsiejamos nuo daugybės mirčių pasaulyje. Matyt, natūraliai apie tai galvoji.
Simboliška, kad siaubingus išbandymus patiriame prieš Velykas. Gal jie netaps vien praradimais? Tikresnę gavėnią sunku ir įsivaizduoti: visi sugrįžę į šeimas, pamiršę restoranų maistą ir vartojimo vajų, išbando vienas kito pakantumą ir kantrybę.
Įkvėpimo semiasi Lietuvoje
J.Janulytė nuo M.K.Čiurlionio menų mokyklos suolo žavėjosi italų muzika, troško mokytis Italijoje, tad po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) dvejus metus studijavo Milano konservatorijoje.
Būtent Italijoje prasidėjo aktyviausias jos kūrybos etapas, ėmė plaukti užsakymai. 2009 m. J.Janulytė tapo Tarptautinės kompozitorių tribūnos Paryžiuje nugalėtoja jaunimo kategorijoje, ilgainiui ėmė vis dažniau kurti užsienio kolektyvams, sulaukė pripažinimo daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Australijoje.
Tačiau kūrėja save laiko Baltijos šalių atstove, išugdyta šio regiono tradicijų. Lietuviškos šaknys suformavo ir unikalią jos „monochrominės“ kūrybos estetiką – taip savo kūrybos metodą pavadino pati autorė.
J.Janulytė rašo dažniausiai vienos rūšies instrumentams – vien styginiams, pučiamiesiems, balsams ar kitiems, tarsi audžia muziką iš nežymiai kintančių skambesio sluoksnių, išgaudama judančios erdvėje garsų materijos įspūdį.
Kompozitorę dažnai įkvepia gamtos reiškiniai, nes visa jos vaikystė prabėgo „po Molėtų observatorijos teleskopais“, mat ten darbuojasi Justės tėvas astrofizikas.
Pernai vienas dažniausiai pasaulyje skambėjusių J.Janulytės kūrinių buvo „Naktų ilgėjimas“ styginių orkestrui, o jos kūryba skambėjo net kelias dešimtis kartų trylikoje šalių.
Menininkė dažnai atstovauja savo muzika Lietuvai išskirtinėmis mūsų šaliai progomis prestižinėse Lietuvos ir užsienio scenose. Ji kuria ir Lietuvos festivaliams, o svetur užsakyti jos kūriniai visada sulaukia daug dėmesio gimtinėje. 2017 m. kompozitorei įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Lietuvą savo antraisiais namais vadina visa Justės šeima, kasmet atvykstanti čia vasaroti. J.Janulytės vaikai moka lietuviškų pasakų, dainelių, žiūri lietuviškas televizijos laidas vaikams, kalba lietuviškai ir vyras. „Daug svarbiau, iš kur esi kilęs, o ne kur gyveni ir iš kokio adreso į pasaulį siunti savo partitūras“, – įsitikinusi J.Janulytė.
