Eglė Juodvalkė gimė 1950 metais Čikagoje. Čia universitete studijavo slavistiką ir teatro meną.
Poezijos rinkiniuose „Jei tu paliesi mane“ (1972 m.), „Pas ką žiedas žydi“ (1983 m.), „Mnemosinės vėrinys“ (1996 m.) žymu modernių literatūros srovių įtaka, vyrauja tautinės aspiracijos, moters brendimo ir savivokos motyvai. Eilėraščių rinkinyje „Sakalai naktį nemiega“ (2011 m.) vyrauja rezistencijos tematika.
Išleido eilėraščių rinktinę „Veidrodis ir tuštuma“ (2002, lietuvių ir anglų kalbomis), atsiminimų knygą „Cukraus kalnas, arba Lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ (2000 m.).
Anot Dalios Satkauskytės, poetei būdingas bendrumo su savo gentimi jausmas, kuris yra labiau egzistencinis, o ne lokalinis matmuo. Jos poezijoje folkloro motyvai įsipina į pasaulio kultūros kontekstą.
Pasak literatūros tyrinėtojos, ryškiausia ir savičiausia E.Juodvalkės kūryboje – moteriškumo paradigma, virstanti įdomia moters brendimo ir savivokos istorija.
E.Juodvalkė 1975 m. laimėjo universiteto premiją už geriausią moters pagalbinį vaidmenį vienaveiksmėje pjesėje. 1976 m. vaidino universitete anglų kalba pastatytoje Antano Škėmos pjesėje „Ataraksija“, taip pat Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“. 1976–1995 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuose Niujorke ir Miunchene.
Nuo 1991 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, dalyvavo federacijos „Santara–Šviesa“ veikloje.
E.Juodvalkė visą gyvenimą sirgo cukriniu diabetu, kuris jai buvo diagnozuotas vaikystėje, kai būsima poetė buvo penkerių. „Neatsimenu gyvenimo iki diabeto. Kiek atsimenu, visada reikėjo insulino, vaistų, laikytis maitinimosi režimo ir viso to, be ko diabetikas neišgyventų“, – „Lietuvos rytui“ yra sakiusi E.Juodvalkė.
Per savo gyvenimą poetė mažiausiai 50 kartų gulėjo ligoninėse. Ji žinojo, kad ateis metas, kai liga nualins inkstus ir prireiks juos persodinti. Tokia operacija jai buvo atlikta JAV 1983 metais, kai rašytojai buvo 33-eji. Po vienuolikos metų Miunchene jai buvo persodinta kasa.
Pasak rašytojos vyro Henriko Skvarčinskio, liga poetei nesutrukdė keliauti ir kitaip intensyviai mėgautis gyvenimu: „Savo prisiminimų knygoje „Cukraus kalnas, arba Lietuvos cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“ ji papasakojo apie kovą su cukralige. Aprašė, kaip neteko inkstų, kiek patyrė persodinimų, tarp jų – tris kartus kasos. Visa tai persipynė su jos nuotykiais Melburne, Ekvadore ar Pietų Afrikos džiunglėse.“
