Vienas garsiausių pasaulio kompozitorių ir dirigentų paliko ryškų pėdsaką Lietuvos muzikinėje kultūroje – ne kartą dirigavo savo kūrinius Vilniaus festivalyje, daug gastroliavo su mūsų kolektyvais užsienyje.
2018-ųjų rudenį K.Pendereckio 85-mečio iškilmės Varšuvoje buvo pažymėtos visą savaitę trukusiu jo kūrybos festivaliu, kuris sutraukė įspūdingą muzikos žvaigždyną ir daugybę iškilių kūrėjo bendražygių iš viso pasaulio.
„Mane visada supo žmonės, kurie domėjosi mano kūryba ir mane palaikė“, – tuomet prisipažino vienas žymiausių pasaulio menininkų.
Atvėrė langą į pasaulį lietuvių muzikai
K.Pendereckį į Lietuvą atviliojęs talentingas kultūros vadybininkas Gintautas Kėvišas atskleidė įdomią detalę iš jųdviejų bendravimo: „Per vieną svarbų renginį K.Pendereckis paatviravo, kad pats nežino, ar yra labiau muzikas, ar sodininkas“. Mat savo užmiesčio rezidencijoje Lusvavicuose kompozitorius puoselėja savo užveistą didžiulį medelyną, kurį kasmet papildo naujomis medžių rūšimis.
Beje, Lusvavicai ir lietuvių kompozitoriams svarbi vieta. Čia 9-ojo dešimtmečio pradžioje K.Pendereckis pradėjo rengti kamerinės muzikos festivalius, kuriuose skambėjo jo užsakymu parašyti Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro opusai.
O šiandien ši vietovė garsėja ir K.Pendereckio įkurtu jo vardo daugiafunkciniu muzikos centru, kuriame tobulinasi talentingas jaunimas.
Tačiau pasaulis maestro garbina pirmiausia už nemirtingą jo muziką, kuri įvertinta nesuskaičiuojama daugybe apdovanojimų (jubiliejaus proga kolekciją papildė dar keli išskirtiniai prizai, tarp jų – Lenkijos radijo „Deimantinis mikrofonas“, kurį yra gavę Česlovas Milošas ir popiežius Jonas Paulius II), įkvėpė daugybę festivalių įvairiuose planetos kampeliuose, yra visada laukiama prestižiškiausiose pasaulio scenose.
Siūlome maestro interviu, duotą „Lietuvos ryto“ korespondentei Astai Andrikonytei, prieš jo kelionę į 3-ąjį Vilniaus festivalį diriguoti oratorijos „Septyneri Jeruzalės vartai“.
Mėgstamiausia partitūra – parkas
– Pastangos susitikti su jumis primena seklio nuotykius: šiandien jūs Rygoje, rytoj – Miunchene, poryt – Puerto Rike. Biografų tvirtinimas, esą maestro K.Pendereckis gyvena ir dirba Krokuvoje virto mitu?
– Juokaudamas sakau, kad esu niekur. Traptautiniai koncertų maratonai – man įprastas dalykas, ypač vasarą. Žinoma, vykstu ne visur, kur esu kviečiamas, – renkuosi intriguojančius pasiūlymus.
Per metus padiriguoju apie 60 koncertų. Tai yra daug, nes kelias dienas reikia skirti repeticijoms su orkestru. Esu labai užimtas žmogus, ir tai man patinka.
– Esate pašmaikštavęs, kad dirigavimo ėmėtės, nes niekas kitas neįveiktų jūsų sudėtingų partitūrų.
– Be abejo, norisi, kad mano muzika būtų kuo geriau pateikta klausytojams, bet aš diriguoju ir kitų kompozitorių kūrinius. Jei jau būti muzikui – tik šimtaprocentiniam: sugebėti ne tik komponuoti, bet ir atlikti, interpretuoti muziką.
Būti vien kompozitoriumi man nepakanka. Dauguma praeities muzikos kūrėjų – W.A.Mozartas, J.Haydnas, L.van Beethovenas, F.Mendelssohnas, R.Wagneris bei kiti – buvo ir dirigentai. Tai natūralu.
Nuo tada, kai „užmečiau“ smuiką, nes groti nebeliko laiko, atsirado poreikis diriguoti. Esu dirigavęs gal šimtui įvairių pasaulio orkestrų. Su kai kuriais ypač mano mėgiamais – Niujorko, Pitsburgo, Cincinačio (JAV), Miuncheno filharmonijos simfoniniais orkestrais – stengiuosi kuo dažniau susitikti.
– Jus vadina fenomenaliu menininku, nes įstengėte padaryti įspūdingą tarptautinę karjerą neemigravęs, kaip dauguma Rytų ar Vidurio Europos kompozitorių, į Vakarus.
– Tai tik iš dalies tiesa. Oficialiai gyvendamas Lenkijoje – daugiau kaip keturis dešimtmečius esu įsikūręs Krokuvoje, turiu čia namą – nemažai laiko esu praleidęs Vakaruose.
Prieš kelis dešimtmečius gana ilgai dėsčiau Vokietijoje ir Austrijoje, vėliau profesoriavau Jeilio universitete Amerikoje, gyvenau Šveicarijoje, kur iki šiol turiu savo apartamentus. Esu keliauninkas.
Man nereikėjo emigruoti ir dėl to, kad Lenkijoje menininkų situacija visuomet buvo palankesnė negu kitose socialistinėse šalyse, tarkime, Rusijoje ar Bulgarijoje. Mūsų šalyje modernioji muzika nebuvo ignoruojama, ji skambėdavo festivaliuose, jos kūrėjus rėmė kultūros institucijos.
Apskritai, manyčiau, lenkai visada buvo specifinio mentaliteto ir laisvos dvasios žmonės. Ilgaamžė kitataučių priespauda išugdė jų savisaugos instinktą, maištingumą.
– Ar tiesa, kad karjeros pradžioje savo neįprastomis grafinėmis partitūromis ir jūs privertėte maištauti net žinomus Vakarų atlikėjus?
– O, daug kartų. Septintajame dešimtmetyje mano kūrinius buvo atsisakę groti Miuncheno, Romos, Stokholmo ir kitų šalių orkestrai. Tačiau dėl to nė kiek nenusiminiau – priešingai. Buvau aršus avangardistas, neabejojau, kad rašau ateities muziką, ir, maniau, tik idiotai gali to nesuprasti.
Buvome keletas bendraminčių, tikėjusių, kad pradedame naują muzikos erą. Tai buvo didžių atradimų metas, savo svarba prilygęs gal tik amžiaus pradžios Naujajai Vienos mokyklai.
Mūsų muzika buvo absoliučiai unikali – nuo septintojo dešimtmečio muzikos istorijoje nebepasitaikė analogiškų reiškinių. Dabar nebent jaunoji karta atvers kažką nauja muzikoje.
– Ar turėjote priešų?
– Žinoma! Visada buvo daug oponentų, kurie negalėjo pakęsti mano muzikos ir negali iki šiol – ne tik tarp kritikų, bet ir tarp kolegų. Jei kažką darai savitai – tai neišvengiama. O aš išsiskyriau iš kitų – bet kuris išsilavinęs lenkas būtų atskyręs mano braižą, be to, man puikiai sekėsi.
Tačiau niekada nesijaučiau guru, vedąs paskui save kitus. Nesu visuomeniška natūra – niekada nepriklausiau nei bohemai, nei kokiai nors muzikų grupuotei. Pastaruosius 40 metų einu vienas savo keliu.
– Daugiausia koncertuojate Vakaruose?
– Man labai svarbu, kad mano muzika skambėtų ir Rytų Europoje. Deja, sovietmečiu būdavo sunku nuvykti, tarkime, į Taliną, Rygą ar Vilnių – net man pageidaujant, niekas nesiimdavo ten organizuoti koncertų.
Kontaktai su Lietuva užsimezgė kitaip. Devintojo dešimtmečio pradžioje pradėjau rengti kamerinės muzikos festivalius savo užmiesčio sodyboje – senoviniame name Luslavicuose.
Jų idėja buvo populiarinti Vakaruose nežinomų talentingų kaimyninių kraštų kompozitorių kūrybą. Šiuose festivaliuose greta kitų kūrinių skambėjo mano užsakymu parašyti Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro opusai. Čia pirmą kartą susitikau su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, kuris buvo atvykęs kaip pianistas.
Prisimenu, lietuvių sulaukėme tik paskutinę akimirką, nes buvo sudėtingi laikai, prasidėjęs „Solidarumo“ judėjimas, padaugėję įvairių suvaržymų.
Ir aš pats esu šiek tiek susijęs su Lietuva – mano senelės tėvai buvo iš Lietuvos.
– Net vasarnamyje jus supa kolegos. Nepripažįstate muzikinių pauzių?
– Kaip tik Lusvavicuose bendrauju, ko gero, daugiau su botanikais negu su muzikais. Turiu čia 30 hektarų medelyną, moksliškai tariant – arboretumą.
Kai esu Lenkijoje, kartais net ir laisvą pusdienį tarp koncertų stengiuosi praleisti čia. Tai bene didžiausias šalyje arboretumas – per 25 metus jame pasodinau apie pusantro tūkstančio medžių rūšių iš viso pasaulio.
Vienas mano prosenelių buvo miškininkas, bet kažin ar jo dėka „užsikrėčiau“ šiuo pomėgiu. Visuomet domėjausi botanika – man tiesiog įdomu auginti medžius. Darau tai iš idealizmo, kad kada nors ateityje žmonės galėtų pasidžiaugti mano sodu. Visas jo grožis atsiskleis gal po pusšimčio metų.
Kaip rašydamas partitūrą turi įsivaizduoti orkestro skambesį, taip planuodamas parką – jo ateities kontūrus. Estetinis įspūdis čia ne mažiau svarbus.
– Konsultuojatės su specialistais?
– Aš pats esu specialistas. Turiu didžiulę biblioteką, studijuoju botanikos veikalus. Su kitais specialistais keičiamės sodinukais ir savo patirtimi. Dabar kaip tik laukiu ąžuolų žinovų iš Olandijos ir Vokietijos.
Muzika man jau lyg tapusi įpročiu – kažin ar surasčiau joje sau mįslių. Tuo tarpu medelynas nuolat kelia susirūpinimą ir savotišką kūrybos džiaugsmą. Netrukus žadu steigti Lusvavicų fondą, kad būtų garantuota mano parko priežiūra ir apsauga, nes mano vaikai nelabai domisi medžiais.
– Kitų jūsų darbų tęsėjų šeimoje bus?
– Tik vyriausioji mano dukra studijavo muziką ir dabar dirba radijuje. Sūnus ir jaunesnioji duktė pasuko kitais keliais – pirmasis studijuoja mediciną, antroji pasirinko italų kalbą.
– Ir jūs savo laiku aistringai mokėtės kalbų.
– Gyvenimas privertė gerai išmokti vokiškai – Vokietija buvo pirmoji užsienio šalis, padėjusi man siekti tarptautinės karjeros.
Vėliau pradėjau kalbėti angliškai, ispaniškai, nes jau beveik dešimtmetį esu P.Casalso tarptautinio muzikos festivalio Kosta Rikoje meno vadovas. Kiekvieną birželį būnu ten.
– Ar lieka laiko rašyti muziką?
– Žinoma. Paprastai rašau kasdien, anksti atsikėlęs. Tai mano taisyklė, kurios nesilaikau tik intensyvių gastrolių metu. Komponavimas – labai sunki profesija, reikia daug dirbti.
Prieš kelerius metus priėmiau svarbų sprendimą – nebekurti daugiau didelių opusų, nes esu užtektinai jų prirašęs, išsakęs jais, ką galėjau. Taigi dabar rašau tik kamerinę muziką.
Neseniai mano paskutinysis smuiko koncertas, įgrotas Londone smuikininkės A.S.Mutter, laimėjo Los Anžele du Nacionalinės įrašų akademijos „Grammy“ apdovanojimus.
Šiuo metu šiai smuikininkei rašau Sonatą, kurią ji grieš savo festivalyje Niujorke. O kitas naujausias mano darbas – Vienos „Musikverein“ užsakytas Sekstetas, kurį, be kitų muzikų, atliks mano geri bičiuliai violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, altistas Jurijus Bašmetas ir smuikininkas Maksimas Vengerovas.
Esu labai užsiėmęs ir kaip kompozitorius, ir kaip dirigentas, ir kaip sodininkas. ˙
***
K.Pendereckis, per savo ilgą karjerą bendradarbiavęs su simfoniniais orkestrais Europoje ir Jungtinėse Valstijose, mirė po ilgai trukusios ligos, sakoma pranešimuose, kuriuose cituojama Krokuvoje įsikūrusi Ludwigo van Beethoveno draugija, įkurta jo žmonos Elzbietos.
K.Pendereckis – lenkų kompozitorius, pedagogas ir dirigentas, vienas garsiausių lenkų kompozitorių apskritai. Tai liudija patys aukščiausi įvairiausių šalių kultūrinių, mokslinių, politinių organizacijų apdovanojimai, kurių jis turi daugiau kaip 30.
Labiausiai kompozitorių išgarsino šie kūriniai: „Rauda Hirošimos aukoms“, Simfonija Nr.3, Šv.Luko pasija, „Lenkiškasis requiem“, „Anaklasis“, „Utrenja“. Taip pat K.Pendereckis yra sukūręs 4 operas, 8 simfonijas, dešimtis vokalinių-instrumentinių kūrinių.
Didelę kompozitoriaus kūrybos dalį sudaro kūriniai orkestrui, instrumentiniai koncertai ir kamerinė muzika. Šalia to, K.Pendereckis yra sukūręs muzikos džiazo ansambliui bei magnetofono juostai.
Kompozitoriui suteikta penkiolikos meno ir mokslo akademijų garbės vardai, o kur dar žymiausių pasaulio universitetų bei aukštųjų muzikos mokyklų – Jeilio, Džordžtauno, Glazgo, Ročesterio, Bordo, Madrido, Belgrado, Maskvos, Poznanės, Krokuvos – garbės daktaro ir profesoriaus vardai.
Jis yra pelnęs penkis „Grammy“ apdovanojimus (1987, 1998, 2001, 2013, 2017).
K.Pendereckis gimė Dembicoje 1933 m. lapkričio 23 d.teisininko Tadeuszoo Pendereckio ir Zofijos (mergautinė pavardė Wittgeinstein) šeimoje. Krzysztofas yra jauniausias iš trijų šeimos vaikų.
Jo tėvas Tadeuszas buvo smuikininkas bei mokėjo groti fortepijonu. 1939 m., prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, Pendereckių šeima išsikėlė iš savo buto Dembicoje. Po karo, 1946 m. K.Pendereckis pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklą.
Pirmąsias smuiko pamokas K.Pendereckiui suteikė Stanisławas Darłakas, kuris buvo Dembicos karinio orkestro vadovas, po karo suorganizavęs savo orkestrą. Baigęs mokyklą, K.Pendereckis 1951 m. įstojo į Jogailos universitetą. Krokuvoje kompozitorius privačiai mokėsi griežti smuiku pas S.Tawroszeviczių, muzikos teorijos ir kompozicijos pas T.Skolyszewskį.
1954 m. Pendereckis pradėjo mokytis valstybinėje Krokuvos aukštojoje muzikos mokykloje, kur po metų baigė smuiko studijas ir pasuko kompozicijos link. K.Pendereckio kompozicijos mokytoju tapo kompozitorius Arturas Malawskis. 1957 m. mirus A.Malawskiui, kompozicijos studijas tęsė pas Stanisławą Wiechowiczių. 1958 m. baigė Krokuvos valstybinę aukštąją muzikos mokyklą ir iki 1966 m. joje dėstė kompoziciją.
1966–1968 m. dėstė Eseno (VFR) aukštojoje muzikos mokykloje. 1968–1970 m. stažavo Berlyne. 1972–1987 m. Krokuvos muzikos akademijos rektorius, 1973–1978 m. dėstė Jeilio universitete Niu Heivene, 1987–1990 m. Krokuvos filharmonijos meno vadovas. Nuo 1972 m. dirigavo žymiausiems Europos ir JAV simfoniniams orkestrams, atliekantiems paties K.Pendereckio bei kitų kompozitorių kūrinius.
Pastaraisiais metais savo veiklą plėtoja ne tik Europoje ir JAV, bet ir Azijoje (nuo 1998 m. Pekino muzikos festivalio meno vadovas, nuo 2000 m. Kinijos filharmonijos orkestro kviestinis dirigentas). 1959 m. Lenkijos jaunųjų kompozitorių II konkurse už kūrinius „Posmai“, „Dovydo psalmės“ ir „Spinduliavimai“ Pendereckis laimėjo 3 pirmąsias premijas.
1960 m. sukurta „Rauda Horiošimos aukoms“ apdovanota UNESCO premija. K.Pendereckis 2000 metais Kanuose laimėjo Metų kompozitoriaus vardą, o 2001-aisiais už pasiekimus meno srityje buvo apdovanotas „Prince Asturia Award“ premija.
Ankstyvoji K.Pendereckio kūryba paveikta Naujosios Vienos klasiko Antono Weberno ir prancūzų kompozitoriaus Pierre Boulezo kūrybos. Tačiau K.Pendereckiui įtaką darė ir rusų kompozitorius Igoris Stravinskis.
K.Pendereckis labiausiai žinomas dėl monumentalaus kūrinio „Rauda Hirošimos aukoms“ 52 styginiams instrumentams, kurį sukūrė 1960-aisias. Pirmasis kompozitoriaus suteiktas pavadinimas buvo „8’37“, tačiau jis pasirodė netinkamas ir buvo nuspręsta jį pervadinti į „Raudą Hirošimos aukoms“.
Šiame kūrinyje panaudotos išplėstinės grojimos technikos (extended techniques). Šis kūrinys parašymo laikotarpiu pasižymėjo faktūrinėmis naujovėmis, svarbiausia jų – klasterių panaudojimas.
Dar po metų, 1961 m., K.Pendereckis sukūrė „Fluorescencijas“. Šis kūrinys pasižymi didesne orkestro sudėtimi: daugiau medinių pučiamųjų ir perkusinių instrumentų bei pasirinkta gigantiška perkusijos grupė, sudaryta iš 32 instrumentų, skirtų 6 atlikėjams.
Tarp tokių instrumentų buvo meksikietiškas güiro, spausdinimo mašinėlės, gongai ir kiti neįprasti instrumentai. „Fluorescencijos“ buvo parašytos Donauešingeno festivalio užsakymu ir atlikimas buvo įvertintas kaip provokatyvus ir kontroversiškas. Taip pat neįprasta pasirodė ir kūrinio partitūra: K.Pendereckis pasirinko savo išplėtotą grafinės notacijos sistemą. Kompozitoriaus savo požiūrį į šią problemą išreiškė taip: „Mano tikslas išlaisvinti garsus iš tradicijos rėmų“ .
Didelei daliai K.Pendereckio opusų būdinga religinė tematika. Vienu svarbiausių 1962 metais sukurtu kūriniu („Stabat Mater“ trims chorams a cappella) prasidėjęs kūrybos periodas buvo paženklintas dramatiškumu, emocionalia ekspresija pasižymėjusiais reikšmingų temų ir apimčių kūriniais: „Dies Irae“, skirtas Osvencimo aukoms (1968 metais apdovanotas „Prix Italia“), opera „Louduno velniai“, „Kosmogonia“ ir „Jutrznia“ I bei II, besiremiantys Rytų stačiatikių bažnyčios religinės muzikos tradicija.
Daugelis kompozitoriau religinių kūrinių, tarp jų – „Lenkiškasis requeim“, sulaukė tarptautinio atgarsio, buvo atliekami įžymiose katedrose ir bažnyčiose. 1980 m. po paties K.Pendereckio diriguotos „Te Deum“ premjeros Asyžiuje, kūrinys atliktas Niujorke, Berlyne, Varšuvoje ir Paryžiuje.
1986 m. operos „Juodoji kaukė“ premjera Zalcburgo festivalyje tapo išskirtiniu meniniu įvykiu. 1991 m. Miuncheno operos užsakymu K.Pendereckis sukūrė operą „Karalius Ūbas“ (2004 m. Varšuvos Didysis teatras ją parodė Vilniuje).
Ankstyvojo laikotarpio kūriniuose gilinosi į naujų skambesių paieškas, eksperiminetavo su styginiais ir mušamaisiais instrumentais, vienas pirmųjų iš avangardistų naudojo įvairius aplinkos garsus. XX a. 7-ajame dešimtmetyje pasuko stilizacijos ir tradicijos link, šią kryptį išlaikydamas ir vėlesnėje kūryboje. 8-9 dešimtmečio kūriniuose pastebimos ryškios sąsajos su ankstyvosiomis operomis ir R. Wagnerio muzikinėmis dramomis, XIX a. II pusės simfonine muzika, remiamasi tradicinėmis (sonatos, fugos, pasakalijos) formomis.
„Šv.Luko pasija“ sukurta 1963-1966 m. nemažiau reikšmingas K.Pendereckio didelės apimties kūrinys, suteikęs kompozitoriui dar daugiau populiarumo. Visų pirma todėl, kad tai buvo religinės muzikos pavyzdys, parašytas avagardine muzikos kalba ir sukurtas komunistų valdomoje Rytų Europoje.
„Šv.Luko pasijoje“ galima aptikti įvairių muzikos stilių: eksperimentinės faktūros, panaudotos dar „Raudoje Hirošimos aukoms“, balansuoja kartu su barokinėmis muzikos formomis ir retkarčiais suskambančiomis tradicinės harmonijos ir melodijos nuotrupomis.
K.Pendereckis šiame kūrinyje panaudoja ir serializmą, kuriame garsų eilės remiasi BACH motyvu, kuris naudojamas perskirti tradicinius muzikos elementus nuo eksperimentinių.
Apie 1975 m., kai K.Pendereckis tapo Jeilio aukštosios muzikos mokyklos profesoriumi, jo stilius ėmė keistis. Tai liudija jo Koncertas smuikui Nr. 1, kuriame nelieka faktūroje tirštai išsidėsčiusių garsų klasterių.
Kompozitorius susitelkė ties dviem melodiniais intervalais: pustoniu ir tritoniu. Simfonijoje Nr. 2, kurią sukūrė 1980-aisiais, faktūra taip pat tradiciškesnė. Šiame kūrinyje dažnai skamba kalėdinės giesmės melodija „Tyli naktis“.
Tokį savo kompozicinio stiliaus pokytį K.Pendereckis aiškino tuo, kad avangardo eksperimentavimas nuėjo per toli: „Avangardas suteikė universalizmo iliuziją. Stockhauseno, Nono, Boulezo ir Cage’o muzikos pasauliai mums, jaunuoliams, gyvenusiems socialistinio režimo estetikoje, vėliau – patyrusiems išsivadavimą... Aš netrukau suprasti, jog šios naujovės, eksperimentavimai vis dėlto labiau destruktyvūs nei konstruktyvūs“.
K.Pendereckis pridėjo, jog jis buvo išgelbėtas nuo formalistinių avangardo spąstų, sugrįžęs prie tradicijos. 1980 m. „Solidarumas“ K.Pendereckiui užsakė sukurti kūrinį, skirtą skulptūros Gdanske atidengimui už žuvusiuosius per 1970 m. riaušes.
Tuomet K.Pendereckis sukūrė „Lacrimosa“, kurį vėliau išplėtė ir pavadino „Lenkiškuoju requiem“ (1980-1984, 1993, 2005), tapusiu vienu ryškiausių kompozitoriaus vėlyvojo kūrybos laikotarpio kūrinių.
2001 m. K.Pendereckio „Credo“ gavo „Grammy“ premiją kaip geriausias chorinės muzikos įrašas, atliktas Oregono Bacho festivalio metu. Tais pačiais metais K.Pendereckis buvo apdovanotas Asturijos princo prizu Ispanijoje, kuris yra vienas didžiausių suteikiamų apdovanojimų šioje šalyje už ryškius nuopelnus mokslui, menui, žmonijai.
