Nors lankyti kultūros įstaigų negalima, muziejininkai neatostogauja. Štai Kaune esančiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje kovo 27 dieną turėjo būti atidaryta atnaujinta Maironio gyvenimo ir kūrybos ekspozicija. Ji baigiama įrengti, taip pat lankytojų laukia dar kelios įdomios naujos parodos.
Kol jas bus galima aplankyti, įdomu pasižvalgyti, kas saugoma šio muziejaus ir jo padalinių ekspozicijų salėse ir fonduose.
Tai ne tik įvairūs leidiniai, dokumentai, bet ir asmeniniai rašytojų daiktai, fotografijos. Su jais susijusios įdomios istorijos.
Sutaną pasiuvo nevykusiai
Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje – J.Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje – nestinga įdomių daiktų. Kunigo ir rašytojo amžininkų, galinčių jį prisiminti, jau nebėra.
Tačiau yra likę J.Tumą-Vaižgantą pažinojusių žmonių prisiminimų. Štai visuomenininkas Alfonsas Šimėnas paliko pasakojimą, atskleidžiantį, kad dvasininko gyvenime vis pasitaikydavo smagių nutikimų, kuriozinių situacijų.
„Mane nustebino to žmogaus kalbos būdas, laikysena, nepaprastas judrumas, sugebėjimas gyvai ir vaizdingai kalbėti apie paprasčiausius dalykus. Iš to, ką jis kalbėjo, į mano atmintį įstrigo kunigiškos sutanos siūdinimosi istorija.
Būdamas Suomijoje jis nusipirkęs geros medžiagos sutanai. Grįžęs į Petrogradą, kaip geras patriotas, nutaręs palaikyti tautinį biznį ir sutaną siūti atidavęs siuvėjui lietuviui“, – rašoma prisiminimuose.
Po kiek laiko nuėjęs pasimatuoti, užsivilkęs sutaną Vaižgantas pamatė, kad ji kažkaip keistai atrodanti: vienas skvernas ilgesnis, kitas – trumpesnis, vienur per siaura, kitur per platu.
Siuvėjas ramino, kad viskas būsią gerai. Tačiau sutana taip ir liko su nevienodo ilgio skvernais. Teko duoti ją persiūti kitam siuvėjui, šį kartą jau kitataučiui.
„Štai ir palaikyk tautinį biznį! – patetiškai tada pasakęs J.Tumas“, – rašė A.Šimėnas.
Šiuo metu J.Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje galima pamatyti kitų sutanų. Muziejuje esančioje drabužių spintoje kabo ir paltas iš geros angliškos medžiagos, pamuštas usūrinio šuns kailiu. Drabužis buvo vadinamas kailiniais.
Šiuos kailinius jam 1925 metų liepą viešint Paryžiuje nupirko sesers Severijos žentas diplomatas Petras Klimas. Kartu nupirko ir kailinę kepurę.
Muziejininkas Remigijus Jakulevičius pasakojo, kad kepurės pirkti P.Klimas neketino, bet Vaižgantas, garsėjęs savo humoru, pasakė: „Davei žirgą, duok ir balną.“
Su naujais kailiniais ir kepure rašytojas nusifotografavo vienoje garsiausių Paryžiaus fotoateljė.
Kaip vyko pypkių mainai?
Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje, be kitų įvairių eksponatų, yra ir daiktų, kuriais rašytojas naudojosi Štuthofo koncentracijos stovykloje. Vienas jų – įdomią istoriją turinti pypkė.
Muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė pasakojo, kad šią istoriją rašytojas, B.Sruogos bičiulis Kazys Boruta pavadino pypkių mainais. Ji prasidėjo vieną gūdų Antrojo pasaulinio karo metų vakarą Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, netikėtai susitikus šiems dviem garsiems kūrėjams.
Kalba buvo nelinksma: apie inteligentų areštus, būtinybę slapstytis, saugotis. B.Sruoga išsitraukė pypkę ir netikėtai pasiūlė K.Borutai mainytis, nes šis taip pat turėjo silpnybę pypkiuoti.
1943 metų kovo 16-osios naktį B.Sruoga buvo suimtas ir su 46 lietuvių inteligentų grupe įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš lagerio į savo butą Vilniuje, Tauro gatvėje, profesorius grįžo po dvejų metų. Jį sutiko tuometiniai buto gyventojai, tarp kurių buvo ir K.Boruta, įsikūręs B.Sruogos kabinete.
B.Sruoga išsitraukė pypkę, kurią K.Boruta buvo įdavęs Vandai Sruogienei prieš pusantrų metų, kad persiųstų ją koncentracijos stovykloje kalinčiam vyrui, pranešdamas: „Tavo pypkė, trauk ją velniai, išlėkė per Štuthofo kaminą. Štai čia mano lagerinė pypkė. Žmona atsiuntė.“
Taip B.Sruoga pajuokavo, nes tą pypkę vis dėlto jam per žmoną padovanojo K.Boruta.
Tarp daugybės savo veiklos sričių B.Sruoga turėjo ir nemažai laisvalaikio pomėgių. Vienas jų – šachmatai.
„Didžiausios problemos buvo sprendžiamos prie šachmatų lentos, ypač su Vincu Krėve ir Albinu Rimka.
Visi trys buvo azartiški šio žaidimo mėgėjai, pradėję partiją galėdavo viską pamiršti“, – pasakojo B.Glaznerienė.
Namuose-muziejuje saugomi ne tik rašytojo šachmatai, bet ir nuotrauka, kurioje įamžinti A.Rimka ir B.Sruoga 1935 metų vasarą.
Saugo medinę karūną
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Bernardo Brazdžionio skyriaus rinkinyje saugomas retas eksponatas – medinė karūna.
Tai tautodailininko, skulptoriaus, poeto Ipolito Užkurnio sukurtas simbolinis suvenyras. Karūna įteikta poetui 1997 gegužės 31 dieną Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje „Poezijos pavasario“ renginio metu. Tais metais B.Brazdžionis, gyvenęs emigracijoje JAV, buvo sugrįžęs į Lietuvą.
Metai buvo ypatingi, jubiliejiniai – poetas šventė 90 metų sukaktį. Ant karūnos išdrožta „Lietuvos sūnui Bernardui Brazdžioniui – 90“.
Muziejininkai prisiminė, kad šios šventės liudininkas Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejaus įkūrėjas Vytautas Mizeras pasakojo, kad renginio metu lijo.
„Todėl šventėme mokyklos fojė prie fontano. Šventėje dalyvavo daug garbingų svečių iš visos Lietuvos. Galingai skambėjo devyniasdešimtmečio poeto balsas. Lietus rimo.
Išėjus į lauką B.Brazdžionis susijaudinęs stovėjo po skėčiu ir droviai žiūrėjo į savo bareljefą, paskui nulenkė žilas garbanas jį gerbiančiai publikai“, – prisiminimus citavo muziejininkai.
Mėgo linksmintis kavinėse
Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra ir Senosios literatūros skyrius. Jo vedėja Regina Mažukėlienė papasakojo apie vieną fotografiją, kurioje įamžintas Juozapas Albinas Herbačiauskas, sėdintis vienoje Kauno kavinėje. Rašytojas modernistas, literatūros kritikas, magas ir horoskopų kūrėjas buvo gyva laikinosios sostinės legenda.
„Ir kas jo anuometiniame mažame Kaune nepažinojo?! Kone kasdien galėdavai jį pamatyti ar Laisvės alėjoje, ar Mickevičiaus gatvėje prie universiteto, o dažniausiai anuometinėje Kauno žurnalistų ir artistų susitikimo populiarioje vietoje – Konrado kavinėje.“
Taip prisiminimuose rašė žurnalistas Valentinas Gustainis“, – pasakojo R.Mažukėlienė.
Lietuvos universitete J.A.Herbačiauskas dėstė lenkų literatūrą ir buvo populiarus profesorius tarp studentų.
Rašytoją Vytauto kalno restorano verandoje fotografavo žurnalistas Pranas Būdvytis 1924 metais.
Moterys stengėsi puoštis
Muziejininkai pasidalijo įdomiais faktais apie rašytoją Juliją Žymantienę-Žemaitę.
Žemaitė gimė Bukantės dvarelyje neturtingų bajorų šeimoje. Pas dėdienę mokėsi prancūzų kalbos, megzti ir siūti, daug skaitė. Žemaitė visada ryšėjo skarelę.
Vienu metu ji dirbo ekonome rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvare. Kaip „Lietuvos žinių“ redaktorė dėl cenzoriui nepatikusio straipsnio 2 savaites sėdėjo kalėjime, 5 metus gyveno JAV. Žemaitė buvo dėmesinga vargstantiems žmonėms, aktyvi moterų teisių gynėja.
Pirmasis rašytojos kūrinys publikuotas, kai jai buvo 49-eri. Iš viso sukūrė apie 350 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę bei daugybę kitos formos kūrinių. Muziejuje saugomi rašytojos bateliai, rankinė ir piniginė.
Dar vienos moters – poetės S.Nėries skrybėlaitė ir rankinė saugoma jos memorialiniame muziejuje. Poetė stengėsi būti madinga ir stilinga. Muziejuje saugoma nuotrauka, kurioje S.Nėris su ta rankine ir skrybėlaite vaikščiojo viešėdama Paryžiuje 1936–1937 metais.
Poetas batus pasisiuvo pats
Dar viename muziejaus padalinyje – Vaikų literatūros skyriuje yra prozininko, poeto, politinio veikėjo K.Borutos fondas. Čia saugomi tvirti, masyvūs, gerokai nudėvėti batai.
Juos nagingasis būsimasis rašytojas pasisiuvo prieš vykdamas į mokslus iš gimtinės – Liudvinavo valsčiaus. Nuo 1918 metų jis mokėsi Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau – Marijampolės mokytojų seminarijoje, kur aktyviai dalyvavo aušrininkų veikloje.
Batai padaryti pagal miestietišką ano meto madą: storos rudos odos, su liežuviais, per kuriuos perverti odiniai dirželiai, prisegami prie šonų geltono metalo sagtimis. Tik padai kaimiški, išskobti iš medžio, nudažyti juodais dažais. Kad nekaukšėtų, pakalti juoda guma.
Tokie medpadžiai anuo metu nieko nestebino: daug gabių jaunuolių kaimiečių tokiais vaikščiojo miesto mokyklų koridoriais, godžiai semdamiesi mokslo žinių. Į mokslus rašytoją lydėjo ir smarkiai aptrintas juodo kartono lagaminas „Lehna-Valker“ su žalvariniais apkaustais.
Šie itin apdėvėti, vėtyti ir mėtyti daiktai tarsi byloja apie nenustygstantį, veržlų rašytojo būdą.
Auksarankis K.Boruta buvo pasigaminęs ir visą baldų komplektą – knygų spintą ir lentynas, rašomąjį stalą, etažerę, apvalų stalelį, kelias kėdes, sekreterą, telefono staliuką, skrynelių, įsirėmindavo paveikslus ir reprodukcijas. Visi šie eksponatai taip pat saugomi fonduose.
Parodė ir prelato žiedą
Kai muziejai vėl galės plačiai atverti duris lankytojams, Maironio lietuvių literatūros muziejuje bus atidaryta nauja Maironio gyvenimui ir kūrybai skirta ekspozicija, pritaikyta įvairaus amžiaus lankytojų grupėms ir pomėgiams.
Muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė sakė, kad ekspozicijoje bus ne tik siūloma patiems muziejaus svečiams atrasti daug originaliai pateiktos informacijos apie lietuvių literatūros klasiką, bet bus eksponuojami anksčiau retai rodyti ypač vertingi eksponatai: Maironio rankraštinės knygos, pirmieji kūrinių leidimai ir knygos su poeto taisymais, prelato žiedas, laurų vainikas, taip pat ranka perrašyta poezijos knyga „Lyrika“.
Ši rankraštinė knyga 2009 metais buvo įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Pravertė šilkinis kaklaraištis
Dar viena paroda, kurią atvėrę duris pamatys Maironio lietuvių literatūros muziejaus lankytojai, – Antano Miškinio „Psalmės“.
Poetas, prozininkas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas A.Miškinis 1948 metais suimtas, 1949–1953 m. kalėjo Mordovijos lageriuose, kur parašė savo garsųjį eilėraščių ciklą „Psalmės“. Jos daugelio vadinamos pačiu prasmingiausiu ir vertingiausiu tremčių laikotarpio literatūriniu palikimu.
„Psalmės“ guodė ir teikė stiprybės lagerių kaliniams ir buvo giedamos kaip maldos. Sunku patikėti, bet „Psalmės“ pasiekė Lietuvą. Eilėraščius iš lagerių zonos išnešė keli kaliniai, vienas jų – drąsus jaunuolis Andrius Ulevičius. Jis lageryje įsitaisęs fotoaparatą, ten slapta mokėsi fotografuoti ir sukaupė paties darytų unikalių nuotraukų rinkinį. A.Miškinis jam atidavė savo eilėraščių pluoštą.
A.Ulevičius juos paslėpė tarp savo nuotraukų albumo kartoninių viršelių 1952 metais, viršelį aptraukė A.Miškiniui dailininko Antano Kučingio padovanotu juodu šilkiniu kaklaraiščiu. Parvežęs eilėraščius į Lietuvą, iki 1988 metų slėpė užklijuotus nuotraukų albumėlio viršeliuose.
Kitą A.Miškinio rankraščių pluoštą, paslėptą A.Kučingio H.Heine poezijos tomo viršeliuose, į tėvynę parvežė lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Tomas Geniušas.
A.Miškinio tremties kūrybos rankraščiai taip pat pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Kol kas Maironiui ir A.Miškiniui skirtas ekspozicijų detales galima pamatyti muziejininkų pateiktose nuotraukose.
Pristatys ir seniausią eksponatą
Viena seniausia muziejuje saugoma knyga, priklausanti Maironio memorialinei bibliotekai, yra Trečiasis LDK Statutas.
Jis spausdintas Vilniuje 1588 metais karališkojo spaustuvininko Leono Mamoničiaus spaustuvėje. Knyga parašyta senąja rusų kalba. Dalis teksto – lotynų kalba: 4-ame lape yra išspausdintas lotyniškas karaliaus Zigmanto Vazos raštas, rašytas Krokuvoje 1588-ųjų vasario 2 dieną.
Statutas – tai LDK valstybės teisynas, įstatymų rinkinys, jos savotiška konstitucija, kurioje surašytos bajorų teisės ir privilegijos. Statutas buvo trijų redakcijų: 1529, 1566 ir 1588 metų. Dvi pirmosios redakcijos buvo rankraštinės, o ši, trečioji, – spausdinta. Lietuvoje ji nustojo galioti tik 1840 metais.
Leidinys įrištas į puošnius rudos odos viršelius, 2002-aisiais restauruotas.
Ši knyga bus rodoma naujai rengiamoje lietuvių literatūros istorijos ekspozicijoje, kuri lankytojų lauks 2020 metų pabaigoje.
