Vos paskelbus karantiną pasipylė pranešimai apie atšaukiamus parodų atidarymus, koncertus ir spektaklius. Menininkams tai buvo ne vien finansinis nuostolis, bet ir nerealizuota galimybė išgirsti žiūrovų ir kolegų nuomonę apie savo kūrinius.
„Sukurkime virtualią galeriją ir nepraraskime savo žiūrovo“, – pasiūlė jiems šiaulietis V.Dambrauskas, sukūręs socialiniame tinkle „Facebook“ atvirą grupę „Neatšaukti atidarymai / Not cancelled openings“.
„Galime aptarinėti ir diskutuoti. Rankas paspausime vėliau. Kai vėl galėsime. Tai paprasta – autoriaus žodžiai gyvai ir keli darbai. Muzikinis kūrinys. Šokis. Eilės. Jūsų kūriniai. Nebūtinai nauji, nematyti. Nebūtinai daug. Galimas ir aprašomasis tekstas. Kreipkimės gyvu žodžiu. Išliksime ir nugalėsime“, – drąsino kolegas 56 metų fotografas.
Per savaitę grupėje atsirado daugybė įrašų, nuo kolegų fotografų galerijų iki performansų ir muzikos kūrinių įrašų.
Galima pamatyti be žiūrovų vykusį Arūno Kulikausko parodos „ Foto objektai 1995 – 2020 „ atidarymą Jono Meko centre Vilniuje, „Lietuvos ryto“ fotografo Ramūno Danisevičiaus fotogaleriją, išgirsti šiltą Virgio Stakėno dainą.
Su fotografu Gintaru Varnagiu, dirbančiu Dublino Mažajame muziejuje (The Little Museum of Dublin), galima pakeliauti po Prancuzijos Pirėnų kalnus ar užsukti į šviesaus atminimo režisieriui Eimuntui Nekrošiui skirtą parodą Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje.
– Kaip kilo mintis sukurti „Neatšauktus pasimatymus“ virtualioje erdvėje? – telefonu paklausiau namuose su visa šeima užsidariusio V.Dambrausko.
– Gyvenimas privertė. Paskelbtas karantinas sustabdė mano draugo parodą. Buvau padaręs du plakatus kitoms parodoms, kurios taip pat buvo atšauktos. Aš pats esu kūrėjas – fotografas ir dizaineris, ir puikiai suprantu, kaip skaudu yra autoriui, kuris tikrai daug jėgų įdeda ruošdamas parodą, kai ji yra atšaukiama.
Todėl nusprendžiau išnaudoti socialinių tinklų, internetinės erdvės galimybes ir daryti virtualias parodas. Juk kas yra parodos atidarymas? Tai gyvas autoriaus žodis ir jo kūriniai ant sienų. Pamaniau, kad darbus galima parodyti ant šios FB sienos, o autoriaus žodį kiekvienas gali įrašyti savo telefonu.
Taip neprarandamas ryšys su žiūrovu. Dabar, kai mes visi uždaryti ir izoliuoti, tai labai svarbu. Svarbu ir patiems menininkams parodyti dėmesį vieni kitiems.
– Menininkų vaizdo įrašai – nemažas iššūkis autoriams, kurie visuomet nori, kad už juos kalbėtų jų darbai. Kaip pavyko įtikinti parodų autorius, kad tartų keletą žodžių gyvai?
– Mano pirmasis įrašas buvo iššūkis sau pačiam. Ypač tas filmuotas kreipimasis į žiūrovus. Juk mes, menininkai, nesame televizijos žvaigždės. Tačiau, pamaniau, kad jei noriu gyvo kontakto, tai reikia pradėti nuo savęs. Įveikiau pats save. (Juokiasi)
Žmona filmavo, sūnus montavo. O kai pastebėjau, kad parodų autoriams taip sunku kalbėti prieš kamerą, tai paprašiau sūnaus, kad sumontuotų gabaliuką iš mano nepavykusių filmavimo akimirkų.
Tai, kad tų nevykusių dublių buvo daug, nuramino kitus autorius. Ir suveikė gerai. Jei nori ką nors padaryti – pradėk nuo savęs, parodyk pavyzdį. Net jei tas montažas buvo ne visai rimtas, juokingas. Nuoširdumas, žmogiškumas – dabar turbūt didžiausia vertybė.
Juk visi esame paprasti žmonėms, kuriems svarbiausia – išlikti. Dabar kaip tik toks laikas, kai galime nusiimti kaukes, nebereikia vaidinti tų, kuo mes nesame, – kokių nors pasipūtusių menininkų. Galime būti atviri, pažeidžiami, žmogiški.
– Kodėl pakvietėte rengti savo kūrybos pristatymus ne tik dailininkus, bet ir kitų ričių menininkus – muzikus, teatralus?
– Pamačiau Jurgos Šeduikytės koncertą tuščioje bažnyčioje. Tarp mano draugų taip pat daug muzikų, teatro žmonių. Dauguma jų „Facebook“ tinkle atvirai rašo, kad jų gyvenimas sustojo.
Tuomet ir pamaniau, kad galiu pasiūlyti jiems neprarasti savo kūrybiškumo ir ryšio su žiūrovais. Juk aktorius gali paskaityti eiles ar paskelbti kokį gabaliuką iš savo spektaklio. Muzikas gali sugroti kūrinį.
Dabar visame pasaulyje tai daro net pirmo ryškumo meno žvaigždės. Taip nusitrina tas atstumas tarp menininko ir žiūrovo, ir jie to visai nebijo, nebijo būti labai žmogiški, paprasti. Dažnai dar ir primena savo žiūrovams, kad jie neitų į lauką, kad saugotų savo ir kitų gyvybes.
Prieš kelias dienas žiūrėjau kaip Robbie Williamsas gyvai dainavo dainas, kurių paprašydavo jo gerbėjai tiesioginiame eteryje. Ir tai buvo labai geras dalykas.Jis tai darė namų aplinkoje, ir gal nelabai rimtai.
Gal kartais atrodydavo ir kvailokai, kaip koks vaikigalis, tačiau iš tiesų parodė tai, kad dabar mums svarbiausia bet kokia kaina išlikti žmonėmis, neprarasti kontaktų, nenusivilti, nepulti į neviltį. Man atrodo, kad tokie dalykai dabar yra svarbiausi.
– Jūsų iniciatyva buvo tarp pirmųjų reakcijų į visuotinį karantiną, tačiau ne vienkartinė, kaip daugelis kitų. Ant socialinio tinklo sienų jau daugiau kaip savaitę eksponuojamos vis naujos parodos. Panašu, kad viską tvarkyti tenka jums. Taigi, vietoj poilsio įsitaisėte naują darbą?
– Pradžioje kviečiau savo „Facebook“ draugus. Dabar jau susiranda ir kiti. Dažniausiai žmonės siunčia man savo įrašus ir nuotraukas, o aš visa tai paruošiu publikavimui.
Srautas toks didelis, kad jau kelintą dieną dirbu nuo ryto iki vakaro ar net iki nakties. Jei jau pradėjau – negaliu atsitraukti. Juk kai pas mus vakaras, tai kur nors JAV ar Kanadoje iki to vakaro – dar toli. Pažadėjo ir iš Prancūzijos atsiųsti. Nuolat bendrauju, kalbuosi, kviečiu.
– Jūs rodote ir savo darbus. Ypač daug reakcijų sulaukė fotografijų ciklas „Balti žmonės“. Sterili baltuma, balti marškiniai, menotyrininkas, sėdintis ant ligoninės lovos, prie veido pakelta balta juosta – visa tai šiandien asocijuojasi su apsisaugojimo nuo koronos viruso priemonėmis. Tačiau ciklas pradėtas kurti 2010 metais. Koks buvo pirminis sumanymas?
– Taip šis ciklas sukurtas prieš dešimt metų, kai dar nebuvo jokio viruso. Tiesa, iki šiol nebuvo publikuotas, nes iki galo lyg ir nebaigtas. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sėdi ant bendrabučio, o ne ant ligoninės lovos, nes mano studija yra bendrabutyje. O veidą dengia ne juosta, bet į baltą medžiagą suvyniotas dvirankis metalinis pjūklas, kurį suspaudęs pajustum visą jo aštrumą.
Balta – švaros spalva. Visomis prasmėmis. Ciklas nebuvo skirtas šių dienų situacijai, tačiau tas karantinas ir izoliacija – tai nuolatinė daugelio menininkų būsena. Ir ne tik menininkų. Jei nori ko nors pasiekti gyvenime, tai turi izoliuotis, susivokti, apmąstyti viską vienumoje, kad niekas tau netrukdytų. Kūrėjas izoliuojasi ne tik tada, kai yra baimė numirti kaip dabar. Jis tiesiog negali dirbti žmonių apsuptyje. Vienatvė – nėra blogai. Ir ta baltuma – kaip vienatvė, tuštuma.
Iš tiesų „Balti žmonės“ – tai ciklas apie vyrus, apie vyriškumą. Kaip mes jį suprantame? Koks vyro statusas visuomenėje? Tie vyriškumo apmąstymai visą gyvenimą lydi mano kūrybą. Aš esu netekęs tėvo ir tas tėvo trūkimas nuolat juntamas. Todėl užduodu klausimus ir bandau rasti atsakymus per savo kūrybą – ar tai būtų tapyba, ar grafika, ar fotografija.
