Režisierius ceremonijoje nedalyvavo: nuo 2017-ųjų jam uždrausta išvykti iš šalies ir kurti filmus, o jau 2019-aisiais jis nuteistas metams kalėti už „grėsmę nacionaliniam saugumui“ ir „propagandos platinimą“.
„Noriu, kad Mohammadas galėtų būti čia, bet, deja, jam neleidžiama išvykti iš šalies. Norėčiau padėkoti nuostabiam aktorių kolektyvui ir komandai, rizikavusiems gyvybe, kad patektų į šį filmą“, – sakė juostos prodiuseris Farzadas Pakas.
Auksinio lokio statulėlę iš Berlyno kino festivalio žiuri pirmininko britų aktoriaus Jeremy Ironso rankų atsiėmė M.Rasoulofo duktė.
Išrinko verčiausią
Irano valdžia iki gyvos galvos uždraudė M.Rasoulofo profesinę veiklą. Jo atsakymas į tai – filmas „Be blogio“, beviltiškiausias, kritiškiausias ir atviriausias per jo karjerą, tikras protesto, partizaninis kinas, kuris negalėjo būti neapdovanotas.
Filmas padalytas į keturias dalis – keturias laisvai viena su kita susijusias istorijas (nufilmuoti keturis trumpametražius filmus sekamam režisieriui buvo lengviau negu vieną ilgametražį), kuriose samprotaujama apie žudymą , mirties bausmę, asmeninę laisvę despotiško režimo sąlygomis.
M.Rasoulofo filmas griežtai kritikuoja drakonišką Irano teisėsaugos sistemą, mirties bausme baudžiančią politinius disidentus ir verčiančią tapti žudikais visiškai nelinkusius į tokią „veiklą“ žmones. Irane karinę tarnybą atliekantys kariai gali patekti tarp budelių, kurių užduotis – išmušti iš po nuteistųjų kėdę prieš pakorimą.
Filmo herojai – žmonės, priversti tai daryti prieš savo valią ir įsitikinimus. Tačiau filmo publicistinė žinutė slypi vienos epizodinės herojės žodžiuose: „Visada galima pasakyti „ne“. Ir frazėje vieno herojų, pasiryžusių maištui: „Aš greičiau užmušiu tą, kuris verčia mane būti budeliu.“
Autoritetingų kino kritikų nuomone, M.Rasoulofo filmas išties vienas geriausių, dalyvavusių festivalyje, ir būtų gavęs savo auksą net jei jo režisierius būtų laisvas.
Atskleidė plačią panoramą
Pagrindinio konkurso žiuri, vadovaujama aktoriaus J.Ironso, paskirstė apdovanojimus labai atsakingai: atsižvelgė ir į „moterų klausimą“, ir į aktualųjį, ir į politinį, ir į meniškai svarų kiną.
Prizu Berlyno festivalio 70-mečio garbei apdovanotas – tai neįprasta ir labai nauja – pramogiškiausias ir juokingiausias konkurso filmas – prancūzų dueto Benoît Délépine’o ir Gustave‘o Kerveno aktuali komedija „Ištrink istoriją“ („Effacer l’historique“/„Delete History“).
Trys susipynusios paprasčiausio pamišimo istorijos puikiai atspindi dabartinio gyvenimo su jo absurdiškomis priklausomybėmis ir jau negrįžtamai prarastais žmogiškaisiais ryšiais aktualijas – kine tai retenybė, jos paprastai pašvinksta, kol pasiekia ekraną.
Sidabrinis lokys už puikų operatoriaus darbą skirtas vokiečių operatoriui Jürgenui Jürgesui, nufilmavusiam radikaliausią konkurso filmą – ruso Iljos Chržanovskio „Dau. Natašą“. Filmas sukėlė daug diskusijų ir netgi išprovokavo rusų feministes apskųsti režisierių „Berlinale“ direkcijai dėl aktorių terorizavimo filmavimo aikštelėje ir lytinio priekabiavimo.
Kaip teigė kritikai, filmas išties prieštaringas, bet jaudintis dėl aktorių dvasinės būsenos vargu ar pagrįsta: jos žinojo, kam ryžtasi, ir, kaip galima spręsti iš žvalaus elgesio per spaudos konferenciją po filmo peržiūros, rezultatu visiškai patenkintos.
Už geriausią scenarijų apdovanoti niekada nei scenarijų rašymo, nei režisūros nestudijavę italų broliai dvyniai Damiano ir Fabio Roberto D'Innocenzo už „Blogas pasakas“ („Bad Tales“) – mozaikišką drobę apie tai, kaip vaikai turi sumokėti už baisų pasaulį, kurį sukūrė jų tėvai.
Geriausiu 70-osios „Berlinale“ aktoriumi pripažintas vėlgi italas Elio Germano, sukūręs puikų vaidmenį Giorgio Diritti filme „Volevo nascondermi“ („Hidden Away“) – ekspresyvioje drobėje apie sudėtingą dailininko Antonio Ligabue, vadinamo italų Van Goghu, gyvenimą ir naiviąją kūrybą.
Antonio kentėjo nuo rimtų psichinių ir fizinių negalių, kurias nepaprastai įtikinamai perteikė E.Germano, jau laimėjęs geriausio aktoriaus titulą Kanuose.
Geriausia aktore paskelbta vokietė Paula Beer, suvaidinusi šiuolaikinę undinėlę „Berlyno mokyklos“ lyderio Christiano Petzoldo abstrakčioje miesto pasakoje „Undinė“.
Prizas už režisūrą įteiktas Sang-soo Hongui, dramos „Bėganti moteris" („Domangchin yeoja“/ „The Woman Who Ran“) autoriui. Tai – kartais išradinga, kartais migdanti meditacija apie netikėtus žmonių kelių susikirtimus. Pagrindinė herojė vaikšto į svečius pas drauges ir klausosi jų samprotavimų apie gyvenimą.
Daugelis skamba itin aktualiai – ypač kai korėjiečių intelektualės, žiaumodamos mėsą, kalba, kokios gražios karvių akys ir kad neblogai būtų tapti vegetarėmis, arba apie tai, kaip, patekęs į televiziją, vienos vyras ir kitos buvęs draugas tapo visišku avinu.
Korėjos Woody Allenas savikritiškai parodo ir tai, kaip jo filmus žiūri normalūs, nefestivaliniai žiūrovai, – jie rodomi tuščiose salėse.
„Berlinale 2020“ Didysis žiuri prizas įteiktas amerikietei Elizai Hittman už filmą „Niekada, retai, kartais, visada“ („Never Rarely Sometimes Always“), santūriai ginekologinei dramai apie 17-metę merginą, iš Pensilvanijos nuvykusią į Niujorką nutraukti nepageidaujamo nėštumo.
Pavadinime minimi žodžiai – atsakymų į klausimus apie patirtą lytinę prievartą, kuriuos prieš operaciją merginai pateikia psichologas, variantai.
Plečia kino ribas
Berlyno festivalį šiemet rengė nauja komanda, vadovaujama italo Carlo Chatriano, kuris vos per metus sugebėjo suteikti festivaliui aktualumo ir iš esmės jį atnaujinti.
Šiais metais buvo surengtas antras oficialus konkursas „Encounters“ („Sankirtos“), kuriame rodė filmus, plečiančius kino ribas dar labiau nei, pavyzdžiui, į pagrindinį konkursą atrinktos juostos.
Prizas už geriausią režisūrą šioje sekcijoje teko rumunui Cristi Puiu. 200 min. trunkančiame jo filme „Malmkrog“ XIX a. pabaigos aristokratai pompastiškai samprotauja apie karą ir taiką, gyvenimą ir mirtį, nuodėmę ir atgailą, Kristų ir Antikristą, taip pat apie tai, ką reiškia būti rusu europiečiu. Visos tos mintys paimtos iš rusų filosofo Vladimiro Solovjovo veikalų.
„Sankirtų“ specialusis prizas teko austrės Sandros Wollner juostai „Sudėtingas gimimas“ („The Trouble With Being Born“) – elegantiškai abstrakčiai konstrukcijai, kurios centre – androidė, gyvenanti su žmonėmis, kurie į ją projektuoja savo prisiminimus.
Žiuri, atlikusi kruopštų darbą, kaip dažnai būna, šios sekcijos pagrindinį prizą skyrė ilgiausiam filmui – „Darbai ir dienos (Tajoko Šiodžiri Šiotani baseine)“ („The Works and Days (of Tayoko Shiojiri in the Shiotani Basin)“) – jis trunka net ne 200, o 477 minutes!
Geriausiais debiutantais taip pat pripažinti sekcijos „Encounters“ dalyviai – kolumbietis Camilo Restrepo už eksperimentinį filmą „Latakai“ („Los conductos“) ir vokietė Melanie Waelde už paauglių tematikos juostą „Nuogi gyvūnai“ („Nackte Tiere“).
Geriausiu dokumentiniu filmu pavadintas Kambodžos režisieriaus Rithy Panho „Apšvitintieji“ („Irradiated“) – įmantriai sumontuoti žiauriausi kadrai apie masinį genocidą, kankinimus, branduolinius sprogimus ir visą tą ekstremalų blogį, kurį sugeba daryti žmonės ir dėl kurio jie kenčia ne pomirtiniame pragare, o čia, žemėje, jų pačių rankomis paverstoje pragaru.
Parengė Milda Augulytė
