Festivalio žiuri, vadovaujama prancūzų aktorės Juliette Binoche, Auksinį lokį skyrė „Sinonimams“ – bendram Prancūzijos, Izraelio ir Vokietijos kinematografininkų darbui. Juostoje pasakojama apie jauną izraelietį,kuris stengiasi atsikratyti savo tapatybės ir tapti tikru prancūzu.
Filmas iš dalies autobiografinis. Remdamasis savo patirtimi režisierius tyrinėja, su kokiomis problemomis gali susidurti naujoje vietoje atsidūręs žmogus.
„Pikta. Nešvanki. Nemokša. Atgrasi. Nukaršusi. Purvina. Lėkšta. Apgailėtina. Šlykšti. Pagedusi. Buka. Sukta. Neišsivysčiusi.“ Už filmo herojaus Joavo (akt. Tomas Mersier) stūkso Luvras, bet jo lūpose – tėvynė, t.y. Izraelis.
„Nė viena šalis negali būti apibūdinama iškart visais šiais žodžiais. Išsirink vieną“, – atsakydamas šypsojosi Emilis (akt. Quentinas Dolmaire'as), vienas iš nedaugelio pabėgėlio iš Izraelio, pamišusio dėl sinonimų ir pritrenkto jų įvairovės prancūzų kalboje, draugų Paryžiuje.
Izraelio režisierius N.Lapidas, išgarsėjęs 2014 m. filmu „Auklėtoja“ (Haganenet / The Kindrgarten Teacher), šmaikščiu ir kandžiu moters ties nervų krizės riba portretu, nedetalizuoja savo naujojo herojaus būsenos priežasčių, nebent leidžia suprasti, kad Joavas ką tik atliko karinę tarnybą, maža to, apdovanotas karine Sidabrine žvaigžde.
Filmo pradžioje jaunuolis su kuprine skuba didelio miesto gatvėmis. Kamera seka jam iš paskos, nors vos spėja. Žvalgytis aplinkui nėra kada, bet net iš atsitiktinių detalių galima suprasti: mes Paryžiuje.
Jis įeina į pastatą, pakyla į viršutinį aukštą, išsitraukia iš po kilimėlio raktą, apžiūri didžiulį, tuščią ir, akivaizdu, nešildomą butą. Drebėdamas iš šalčio nusirengia ir neria į vonią, bandydamas sušilti. Kai grįžta į kambarį, pamato, kad visi jo daiktai, net apatiniai drabužiai, dingo. Durys atvertos, laiptinė tuščia. Jis vienišas ir nuogas svetimoje šalyje, mieste, name.
Iš šios situacijos nesunku būtų sukurpti komediją (prisiminkime kad ir „Dvylika kėdžių“, „Į kairę nuo lifto“), bet čia ji vos nevirsta drama. Jaunų kaimynų pora randa herojų nekvėpuojantį šaltoje vonioje; vaizdas įtartinai primena Jacques'o Louis Davido paveikslą „Marato mirtis“. Ištempia jį iš ten, nuneša į savo butą, atgaivina. Metę žvilgsnį į skulptūriškai iškaltą kūną, konstatuoja: „Apipjaustytas“.
Stotingas ir gražus, bet sykiu nerangus ir iš pirmo žvilgsnio nestabilus Joavas į Paryžių atvyko ne kaip turistas. Joavas tvirtai apsisprendė atsikratyti savo tautybės, tapatumo, tėvynės. Jis nebenori kalbėti hebrajiškai, nors kol kas prastai moka prancūziškai ir visą laiką nešiojasi žodyną.
Ir vagystė, ir susitikimas su dviem jaunais prancūzais – pačiu laiku. Ilgai nedvejodamas Joavas dovanoja gelbėtojui paskutinį jam likusį daiktą – sidabrinį auskarą į lūpą. Herojus tarsi nusiima antspaudą nuo lūpų ir atveria jas naujai kalbai.
Sujaudintas Emilis – pradedantysis rašytojas ir geraširdis dykaduonis, gyvenantis iš tėvo fabrikanto pinigų, – duoda Joavui drabužių ir pinigų. O Emilio draugė, simfoninio orkestro obojininkė Karolin (akt. Louise Chevillotte) geidulingai nužiūrinėja vis dar nuogo svečio kūną.
Paprastai Izraelio filmai, net geriausi, deklaratyviai lokalūs. Juos sunku žiūrėti žmogui, kuris nežino konteksto, nieko neišmano apie valstybės istoriją, jos etninę sudėtį ir politinę padėtį. Bet „Sinonimai“ – kaip tik apie tai, kaip išsivaduoti iš to konteksto. Jie apie tai, kas jaudina ne tik Europą, apie naują kultūrą, kurią atneša migrantai kartu su savo šalies problemomis.
Apie sudėtingus dalykus kalbama su subtiliu humoru ir meile: groteskas čia nugludintas iki blizgesio, o „barbarų įsiveržimas“ niekada neįveiks laisvos Paryžiaus dvasios.
Pagrindinio herojaus siekis – virsti jei ne tikru prancūzu, tai bent kosmopolitu, vieno didingiausių pasaulio miestų gyventoju. Pavirsti nuliu, sukurti save iš naujo. Todėl pagal siužetą Joavas taip dažnai lieka nuogas.
Jis net uždarbiauja pozuodamas pornografiniam gėjų žurnaluui, ryžtasi fiktyviai santuokai, kad gautų leidimą gyventi šalyje, lanko prancūzų kalbos pamokas, kur jo bendramoksliais tampa migrantai iš viso pasaulio, tarp jų – Pavlovo Posado skara apsigobusi mergina, kuri galiausiai pasirodo esanti ne rusė, o ukrainietė. Naujieji Prancūzijos gyventojai choru gieda „Marselietę“, ir Prancūzija pasirengusi pasidalyti su jais viskuo, ką turi.
Joavą išgelbėjusi pora jį priglaudžia, apauna, dovanoja brangų garstyčių spalvos paltą, kokį vyras ryžtųsi apsivilkti nebent tokiame lengvabūdiškame mieste kaip Paryžius. O atvykėlis, kaip ir šimtai tokių pat svečių, nesugebančių gyventi pagal svetimus įstatymus, atsako agresija ir nedėkingumu.
Izraelis nepaleidžia Joavo, o Paryžius gyvena įprastą gyvenimą, likdamas švente, kuri visada su tavimi. Miestas alsuoja laisve ir viskas, kas bando ją aptemdyti, „Sinonimuose“ atrodo juokinga ir beviltiška.
Emilis ir Karolin žavisi Joavu, jie abu jį įsimylėję – kiekvienas savaip. Deja, kaip tik todėl, kad jis atėjūnas. Karolin domina izraeliečio kūnas, o Emilis skolinasi jo praeities istorijas. Naudingas sandoris: vienam norisi atsikratyti šios naštos, kitam sočiame gyvenime trūksta literatūrinės medžiagos.
Joavas pasakojo, kad vaikystėje jo mėgstamas herojus buvo Hektoras. Ne Achilas, kuris geriausiai įkūnytų Izraeliui būdingą pergalės siekimą, ne koks nors Samsonas ar Dovydas, o būtent Hektoras, Trojos gynėjas, kuris pabėgo nuo savo varžovo, o po to buvo jo nukautas.
Gal žino Joavas, o gal ir ne, bet viduramžių Prancūzijoje riterio šaunumo pavyzdys buvo kaip tik Hektoras. Prancūzija dažnai pralaimėdavo karus, Joavas atvyko ten, kur reikia.
Problema tik ta, kad, vos patekęs į prancūzų kalbos ir Konstitucijos kursus, jis pasijunta ne savo kailyje. Laisvė, lygybė, brolybė – argi šie šūkiai jau senų seniausiai nevirtę tuščiais žodžiais?
Netikrumo, nepatogumo, svetimumo jausmas pralaužia užtvanką. Ir štai Joavas filharmonijos užkulisiuose užsipuola violončelininkus bei fagotininkus, įžeidinėja juos, veržiasi muštis: „Kovokite už savo muziką!“ Tikras izraelietis, prancūzas taip nesugebėtų.
Žiūrovai nesužino tikrosios herojaus neapykantos ir jo paniško bėgimo priežasties, jo charakteris irgi liks mįslingas. Kartais jis atrodo pamišęs, kartais primena Hamletą – besiblaškantį, bet be aiškių priežasčių. Jis vienu metu ūmus ir nesugyvenamas, švelnus ir storžievis, apdairus ir nesivaldantis.
Tačiau aišku viena: kad ir kaip karštai izraelietis Joavas trokštų tapti europiečiu, tai nelemta: ugnis ir ledas.
„Sinonimai“ tarsi gvildena labai specifinę vidinę problemą, bet suprantami be komentarų ir vertimo. Kas yra tautiškumas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, kuriame sienos nyksta viena po kitos, bet nacionalizmas kažkodėl tik stiprėja? Šis klausimas kyla jei ne kiekvienam, tai daugeliui.
Filme – gal ir be tiesioginės autoriaus valios – skamba dar viena tema: kaip gyventi vyrui XXI amžiuje, jei neturi valios laimėti, jei esi linkęs maskuotis ir pabėgti?
Spaudos konferencijoje režisierius N.Lapidas pabrėžė, kad filme papasakota istorija – autobiografinė. Tai jis pats, nemokėdamas kalbos ir neturėdamas nė grašio kišenėje, prieš dvidešimt metų iš Charles'o de Gaulle'io aerouosto žengė į Paryžių, kur jo niekas nelaukė.
Tai jis atsisakė kalbėti hebrajiškai ir nuolat sklaidė žodyną ieškodamas tikslių prancūziškų sinonimų. Tai jis įsitikino, kad išmokti kalbėti Moliere'o kalba dar nereiškia atsikratyti savos tautybės antspaudo ir tapti prancūzu – pasirodė, kad antspaudas nenuplaunamas.
Kaip po „Sinonimų“ premjeros rašė kino apžvalgininkai, N.Lapido filmas, kurio herojus kas trečiame kadre vaikštinėja nuogas su apipjaustytu peniu, provokuoja, painioja, pats painiojasi, kelia klausimus, į kuriuos nėra atsakymų. Tuo jis ir įdomus, tuo ir skiriasi nuo didžiosios daugumos apdairiai pasvertų ir politiškai korektiškų filmų.
Parengė Milda Augulytė
