Aktorius, prodiuseris ir režisierius K.Douglasas, žydų emigrantų iš Mogiliavo gubernijos Čavusų miesto (dabartinė Baltarusija) palikuonis, išgarsėjo praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir niekada nebeprarado populiarumo.
Per šešis dešimtmečius trukusią karjerą, kurios nesustabdė net ir sunkus insultas, jis suvaidino beveik šimte filmų.
Tarp geriausiai žinomų juostų, kuriose filmavosi K.Douglasas, – „Čempionas“ („Champion“, 1949 m.), „Tūzas rankovėje“ („Ace in the Hole“, 1951 m.), „Pikti ir gražūs“ („The Bad and the Beautiful“, 1952 m.), „Gyvenimo geismas“ („Lust for Life“, 1956 m.), „Šlovės keliai“ („Paths of Glory“, 1957 m.), „Spartakas“ („Spartacus“, 1960 m.) – viena brangiausių juostų Holivudo istorijoje.
K.Douglasas buvo tris kartus nominuotas „Oskarui“, o garbingiausias Amerikos kino apdovanojimas jam įteiktas 1996 metais už tai, kad jis „50 metų buvo moralinė ir kūrybinė jėga kino bendruomenėje“.
Iki gilios senatvės K.Douglasas pasižymėjo tvirta sveikata. Jis palaikė ir guodė savo sūnų, kai šį prieš 10 metų užklupo gerklės vėžys.
Kai liga atsitraukė, gydytojai kalbėjo, kad ją įveikti padėjo ir tvirti tėvo genai. „Gali būti, kad būtent jie padės sulaukti solidaus amžiaus“, – sakė jie.
Tikrasis K.Douglaso vardas – Issuras Danielovitchius. Jis gimė 1916 metais Niujorko valstijos šiaurėje, pradėjo dirbti dar mokydamasis koledže, kad galėtų susimokėti už mokslą. Tuo metu sugalvojo ir skambų pseudonimą – su tikruoju vardu, kaip paniekinamai atsiliepė vienas dėstytojas, karjeros nepadarysi.
Vėliau K.Douglasas įstojo į prestižinę Amerikos dramos menų akademiją Niujorke, pradėjo dirbti teatro aktoriumi, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo JAV kariniame jūrų laivyne.
Į kiną perėjo 1946 metais pasamdytas „Kasablankos“ prodiuserio Halo Walliso.
Žvaigžde K.Douglasas tapo suvaidinęs apgaviką ir mergišių boksininką 1949-ųjų juostoje „Čempionas“.
Vėlesni vaidmenys dažnai atspindėjo jo stiprią asmenybę.
Tai pasakytina ir apie „Oskarų“ nominacijas pelniusius vaidmenis – negailestingo kino prodiuserio filme „Pikti ir gražūs“ ir menininko Vincento van Gogho „Gyvenimo geisme“.
1984 metais laikraščiui „The New York Times“ K.Douglasas sakė, kad jį „visuomet traukė prie veikėjų, kurie yra pusiau niekšai“, ir pridūrė: „Dorybė man neatrodo fotogeniška.“
Panašiai kaip bene garsiausias jo kino herojus Spartakas, K.Douglasas visą gyvenimą garsėjo maištingumu.
Karjeros pradžioje jis konfliktuodavo su studijų vadovais dėl vaidmenų, kol galiausiai atsiskyrė ir įkūrė savo prodiusavimo kompaniją „Bryna“. Jis buvo viena pirmųjų tai padariusių pokario žvaigždžių.
Papasakoti gladiatoriaus Spartako, įžiebusio sukilimą prieš Romos imperiją, gyvenimo istoriją nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. K.Douglasas čia sugebėjo užsirekomenduoti kaip puikus prodiuseris.
Būtent jis pasiekė, kad režisieriumi būtų paskirtas jaunasis S.Kubrickas, kai iš projekto buvo atleistas Anthony Mannas; jis sugebėjo vienoje filmavimo aikštelėje suvesti to meto žvaigždes Laurence’ą Olivier, Charlesą Laughtoną, Peterį Ustinovą ir padėjo jiems rasti bendrą kalbą.
Bet svarbiausias K.Douglaso, kaip prodiuserio, nuopelnas tas, kad „Spartako“ scenarijui parašyti jis pasamdė Daltoną Trumbo – vieną iš „Holivudo dešimtuko“ juodojo sąrašo, į kurį makartizmo laikais buvo įtraukti įtariami komunistai.
Ne taip, kaip daugelis to meto prodiuserių, K.Douglasas atsisakė slėpti šį faktą ir užrašė filmo titruose tikrąjį D.Trumbo vardą – pirmą kartą nuo 1947 metų. Amerikos kino industrijai tai tapo makartizmo epochos pabaigos simboliu.
„Šiuo sprendimu labiausiai didžiuojuosi“, – daug vėliau prisiminė K.Douglasas bendraudamas su „The New York Times“ žurnalistais.
Septintajame dešimtmetyje K.Douglasas grįžo į Brodvėjų, vaidino spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“, o aštuntajame dešimtmetyje, jo paties žodžiais tariant, labai krimtosi, kad jo nepaėmė į Milošo Formano ekranizaciją – pasakė, kad per senas; jam tuo metu buvo 60 metų.
Tiesa, jo jausmai buvo sumišę – vienas šio filmo prodiuserių buvo jo sūnus Michaelas, kuris tada gavo savo pirmąjį „Oskarą“.
„Mano džiaugsmas dėl Michaelo sėkmės ir nustelbė nusivylimą dėl negauto vaidmens.
Be to, Michaelas bandė įkalbėti M.Formaną“, – rašė K.Douglasas prisiminimuose. Kai prieš trejus metus K.Douglasas šventė savo šimtmetį, žurnalas „Closer Weekly“ paėmė interviu, kuriame jubiliatas pasidalijo savo ilgo gyvenimo paslaptimis.
Svarbiausia jų, sakė Kirkas, – laiminga santuoka su žmona Anne Buydens (iš viso truko 65 metus).
„Man labai pasisekė, kad sutikau ją. Mūsų sielos skamba harmoningai, jūs nė neįsivaizduojate, kaip tai svarbu. Nors kai susitikome, man jau buvo 36 metai.
Manau, kad mūsų nuostabi santuoka ir mūsų pokalbiai auštant ar prieblandoje padėjo man taip ilgai nugyventi. Taip, man iš tiesų nėra kuo skųstis.“
Kartu K.Douglasas manė, kad jo ilgaamžiškumas, buvimas Žemėje ir apskritai kiekvieno žmogaus buvimas turi tam tikrą prasmę: „Esu įsitikinęs, kad visi mes čia ne šiaip sau, mūsų buvimas turi priežastį.
Kokią? Neklauskite, nežinau. Aš tik žinau, kad kartą išgyvenau per sraigtasparnio avariją, atlaikiau insultą ir susidorojau su kraujo užkrėtimu. Nepaisydamas viso to, aš gyvenu.
Galbūt pasauliui to reikia, o gal iš mano buvimo čia kol kas daugiau naudos negu iš nebuvimo, nežinau. Bet visa tai velnioniškai įdomu.“
Parengė Milda Augulytė
