Supykdė nepagarba žmogui
Ypač aštriai sureagavo teatro režisierius Gintaras Varnas.
„Klerkų ir vidutinybių valdoma valstybė – taip pavadinčiau Lietuvą šiandien, praėjus trisdešimčiai metų nuo atkurtos Nepriklausomybės, – rašė G.Varnas savo paskyroje socialiniame tinkle. – Šiaip jau nerašau į socialinius tinklus, bet šiandiena perpildė labai jau talpią mano kantrybės taurę. Juolab neseniai perskaičiau vieno garbaus ir gerbiamo Lietuvos žmogaus priekaištą inteligentijai, jog ji kalta, kad per mažai viešai kalba. Gal ir tiesa. Per mažai.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremonija Prezidentūroje, vykstanti kasmet prieš Vasario 16-ąją, kur Nacionalines premijas praėjusių metų geriausiems menininkams teikia valstybės Prezidentas. Iškilminga, pakilu, svarbu.
Lietuvos menininkui tai – aukščiausias šalies apdovanojimas, ko gero, tolygus japonų titului, kurį gauna kai kurie geriausi menininkai ir kuris vadinasi „Nacionalinė vertybė“.
Bet grįžkime į Prezidentūros Baltają salę. (...) Atėjau pasveikinti savo mylimos aktorės Viktorijos Kuodytės. Prasidėjus ceremonijai (beje, gana nuobodžiai ir aiškiai stokojančiai bent jau kokios nors režisūros) gaunu Viktorijos žinutę: „Manęs neįleidžia, nesu sąrašuose, net ID kortelė nepadėjo. Kažkaip negera dūšioj, išeinu.“
Pirma mintis – negali to būti. Pasirodo – gali. Ceremonija toliau tęsiasi, laimingi laureatai laimingai fotografuojasi su laimingu Prezidentu, sako kalbas, dėkoja tam ir anam, kitas, dar kitas, dar kitas, laukiu, kol bus paskelbta Viktorijos pavardė.
Ir ką jūs manot? Jos nėra. Ne tik sąrašuose, kurie atiduoti Nuuuuuuuostabiai- daug nuostabesnei Prezidentūros apsaugai nei bet kokiame oro uoste, bet net ir renginio scenarijuje Viktorijos NĖRA!
Galvoju – kaip, kodėl? Negi ji negavo Nacionalinės premijos? O scenoje prie mikrofono jau kalbą sako kultūros ministras, džiaugiasi menininkų laimėjimais, po jo prie to paties mikrofono dvaaaasingiausią kalbą (beje, primenančią dvaaasingo parapijos kunigėlio pamokslą) pasako Nacionalinių kultūros ir meno premijų iiiiiilgametė pirmininkė prof. Viktorija Daujotytė.
Jos prakalbos visa baigiamoji dalis apie Viktorijos vaidinamą „Bado meistrą“ (rež. Eimuntas Nekrošius). Bet niekas iš tų kalbėtojų kažkodėl nepastebi vienos smulkmenos – o juk vienos laureatės, kuriai reikėjo įteikt premiją, – nėra. Maža to, ji net nebuvo paminėta.
Na, galvoju, gal čia bus koks siurprizas? Bet renginys baigiasi keliomis choro atliekamomis dainomis ir – visų ilgai laukta minutė – fotosesija su Prezidentu, be jo, vėl su juo ir vėl be jo. Įvairios konfigūracijos. Visi laimingi fotkinasi. Istorijai.
Galvoju. O juk visų tų prakalbų (Prazidento, kultūros ministro ir Nacionalinių premijų komiteto pirmininkės) bendras vardiklis buvo vienas – AŠ – koks AŠ svarbus – kokią gražią/dvasingą kalbą pasakiau, kokius palyginimus/metaforas įpyniau, kaip jautriai užriečiau ir t.t., tik... vieną žmogų pamiršau.
Na, kur čia atsiminsi – juk TIESIOGINIS ETERIS! Viskas turi būti sklandu ir GRAŽU. Be to, suskaičiuoti iki šešių ar septynių – nelengva. Labai jau jų daug tų menininkų.
O ir nėra kada galvot apie juos. Reikia galvoti, kokį įspūdį padarysiu. Prieš kameras. Visai Lietuvai. Turi būti GRAŽU.
Na, dėl to grožio – buvo, tiesą sakant, šiaip sau. Dar blogiau, visur nejaukuma – netikruma.
Galvoju vėl – o kas būtų, jei tie NUOSTABIEJI apsauginiai per klaidą ar iš paprasto žmogiškumo būtų Viktoriją praleidę į tą svajonių šalį – Prezidentūrą? Ji būtų buvusi salėje, bet jos pavardė nebūtų nuskambėjusi, kas tada? O būtent taip ir būtų nutikę. Nes scenarijuje jos NEBUVO. Sąrašuose nebuvo. Gal ir geriau, kad neįleido.
Prieinu prie Kultūros ministerijos klerkės, kuri sudarinėjo sąrašus. Kodėl, kur?
Iš jos atsako supratau, kad ne ji viena tuos sąrašus tvirtino, o ir DAR KAŽKAS. (Beje, nepasakė, kas. Aišku, tipiška klerko baimė prieš aukštesnį klerką). Suprantu iškart – prezidentūros klerkai irgi pasistengė. Nesu jau toks naivus ir susiprotėti, kuris klerkas – nesunku. Kultūros klerkas (atsiprašau – klerkė).
Visi pasipiktinę. Visi prie vynelio ir keliolikos mažyčių (bet skanių) sumuštinukų giliai pasipiktinę. Tik apie tai ir kalba. Bet Viktorijos nėra. Sakę prakalbas prelegentai pasimetę, bet, manau, ne dėl to, kad jie nepastebėjo, jog trūksta vienos laureatės, bet dėl to, kad sugadintas turėjęs būti TOOOKS gražus renginys, kuriam jie paruošė TOOOOKIAS gražias kalbas.
Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad Prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nacionalinę premiją (lyg vaikui, kuris svajoja apie Paryžiaus disneilendą, galų gale pažadama). Ir viskas per patarėjus. Tik kultūros ministras pats nuvažiavo į Jaunimo teatrą, kur tuo metu Viktorija vaidino ir atsiprašė. Pagarba jam.
Tačiau... Atsiprašinėk neatsiprašinėjęs, bet žmogui šventę sugadinot, mieli klerkai. Ir tos šventės jau nebebus.
Galvoju, kokia ta šalis, kurią per 30 metų sukūrėm. Žmogaus nebepastebime. Jei jo nėra sąraše, tai jo ir nereikia.
Svarbu pasidžiaugt savimi savo poste ir GRAŽIAI pašnekėti prieš kameras, kad liaudis per teliką pamatytų, pasidžiaugtų, pasigėrėtų valdžios vyrų bei moterų grožiu ir protu (tiesa, dar dvaaaasingumu, tai būtina).
Liūdna. Ne, jau ne tik liūdna, bet ir bjauriai pikta. Ir ne tik dėl šio klerkų spjūvio į Viktoriją. Tokių spjūvių pilna. (...)
Nenorėčiau gyvent klerkų ir vidutinybių valdomoje šalyje.“
Esmė – siubiurokratėjimas
Šokio kritikas, festivalio „Naujasis Baltijos šokis iniciatorius Audronis Imbrasas taip pat pareiškė savo nuomonę dėl V.Kuodytės neįleidimo į Naconalinių premijų ceremoniją Prezidentūroje.
„Prisipažinsiu, kad man viena pirmųjų į galvą dingtelėjusių minčių buvo šiek tiek apie ką kita: šitas atvejis, veikiausiai – nelemtas atsitiktinumas, fantastiškai tiksliai atspindi dabartinės mūsų visuomenės aklą ir buką biurokratėjimą, kai dėl procedūrų ir taisyklių laikymosi pamirštama, dėl ko jos išvis buvo sukurtos.
Nutiko tiesiog pavyzdinis atvejis, iš kurio galima visiems pasimokyti, kaip dažnai mūsų valstybėje dėl kažkieno sugalvotų instrukcijų nebematoma reikalo esmė – dėl ko kažkas ar viskas vyksta.
Ir jau nebesvarbu, ką darome, svarbu, kad tų procedūrų būtų laikomasi.
Dėl šio nutikimo net ne Prezidentūros apsaugos darbuotojai kalti – jie juk tiesiog laikėsi patekimo į svarbiausią valstybės valdymo instituciją instrukcijų, kiek visa jų darbą sureguliavusi sistema, kuri net tokiu atveju nebemato, nebepastebi, nebepriima tikrovės, o tik tai, kas kažkieno įrašyta taisyklėse ar instrukcijose.
Sistema, kuri nebepastebi, kaip kartu su vandeniu iš kibiro ir kūdikis išliejamas.
Ta proga priminsiu bent trejetą kitų nuožmiai biurokratėjančių reiškinių, kuriuos mato visi ar bent jau daug kas, bet kurie ir toliau sėkmingai bei aršiai biurokratėja: vadinamieji viešieji pirkimai, kurių „unikali“ pasaulio ir ES kontekste sistema seniai nieko nebeskaidrina ir nebepigina jokių pirkimų, o daro dažniausiai visiškai priešingai, valstybinė mokesčių sistema, kurios be profesionalų pagalbos vidutinis šalies pilietis, skirtingai nuo kokios JK ar Suomijos, nebegali suprasti ir tinkamai paprastai mokesčius susimokėti, ir, deja, Kultūros tarybos, už kurios įsteigimą kažkada dalis sektoriaus guldė galvas, biurokratėjimas ir vis naujų taisyklių, apribojimų, reguliavimų įvedinėjimas kone su kiekvienu nauju šaukimu, su kiekvienom naujom gairėm.
Niekada nepamiršiu klausimo, į kurį dėl biurokratizmo prieš keletą metų man asmeniškai teko atsakinėti Migracijos departamente: dėl kokių priežasčių pasirinkote gyventi Lietuvoje?
Retorinis klausimas: kiek dar laiko viso to nepastebėsime, kiek dar laiko kūdikį kartu su vandeniu iš kibiro laukan kaskart liesim?“
Visų nuomonė viena – gėda
Dainininkas Andrius Mamontovas pusiau rimtai, pusiau juokais pareiškė, kad „Nacionalinės kultūros premijos ceremonijos organizatoriai savo baisingą aplaidumą galėtų ištaisyti tik vienu būdu – padvigubinti premijos sumą. Juk V.Kuodytį privalės ateiti į ceremoniją dar kartą.“
Poeto Antano A.Jonyno nuomone, „nesusipratimas gali nutikti bet kam, bet kur ir bet kada. Kur kas grėsmingesnis dalykas – reakcija, kai pristatant laureatus net nepaminėta laureatės pavardė, bailiai tikintis, kad nutylėsim ir viskas bus tvarkoj. Jeigu tokioje nekaltoje situacijoje nesugebama adekvačiai ir ryžtingai reaguoti, kas būtų tikrai kritinėj?“
Žurnalistas Valdas Puteikis tiesiog šokiruotas: „Talentingiausia trijų pastarųjų dešimtmečių Lietuvos aktorė susidūrė su tuo, su kuo menas ir kultūra amžių amžius kovoja visa savo prigimtimi ir paskirtimi – nužmoginimu ir absurdu.
Šiandien šią aktorę tiesiog paniekino ir prezidentas, ir kultūros ministras, ir jųdviejų puskvailių klerkų aplinkos, kurioms protokolas yra stabas, o neovadybininkiškos klišės-taisyklės – aukščiau sulyto žmogaus, atėjusio atsiimti paties garbingiausio valstybės apdovanojimo. Štai toks mūsų valdininkijos veidas.
Dar baisiau – mūsų valdininkija išvis neturi veido – tėra mumijų, zombių ir veltėdžių gauja. Įdomu, kiek turi praeiti gyvenimų, kad Viktorijos vaidmenys pasiektų protą ir sąžinę tų, kurie mus valdo ir kuriuos išlaikome? Tai vienas iš tų atvejų, kai man gėda gyventi savo valstybėje!!!
Viktorija Kuodyte, bravo. Ši Tavo frazė: „Išėjau. Bet lyja lietus, esu pasiruošusi tokiai ceremonijai, sušukuotais plaukais... Iki mašinos nuėjusi supratau, kad negrįšiu“ yra pats gražiausias šios dienos monospektaklis. Ir ko gi ne Wolfgangas Borchertas „Lauke, už durų“?“
Žurnalistas Rimvydas Valatka įsitikinęs: „Prezidentūra pademonstravo, kad ji dirba kaip mentūra. Galima neįsileisti Narkevičiaus, bet neįleisti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės atsiimti premijos tik dėl to, kad ji valdišką popiergalį pamiršo, reikia neturėti nei smegenų, nei širdies, nei akių. O Aukštas ir Gražus Kuodytės net nepasigedo!
Taip tatai kuriama gerovės valstybė. Sveikinimai.
P.s. O ką į tai buvęs Kultūros komiteto pirmininkas? Trąšų vagonus skaičiavo kaip visada?“
Bandys ištaisyti klaidą
Nacionalinė premija aktorei V.Kuodytei bus įteikta pirmadienį. Premiją įteiks prezidentas Gitanas Nausėda.
Didžiausias Lietuvos kultūrinis įvertinimas V.Kuodytei skirtas už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre.
