Ką artėjančiam „Oskarui“ galėtų reikšti Amerikos kino bendrijos pasirinkimas Vakarų žiūrovui nežinomų aktorių ir aukšto vaidybos lygio naudai?
Kol Holivudas rengiasi Amerikos kino meno ir mokslo akademijos prizų „Oskarų“ teikimo ceremonijai, žiūrovai, kritikai ir lažybininkai seka rangu žemesnių apdovanojimų ceremonijas, per kurias profesionalai kuklesnėmis premijomis įvertina garsiausius metų filmus.
JAV aktorių gildijos apdovanojimai – vienas įvykių, prie kurio premijų sezono metu paprastai būna prikaustytas dėmesys. Industrijos profesionalų įvertinimas laikomas svarbia vieno ar kito filmo sėkmės ir per „Oskaro“ ceremoniją sudedamąja dalimi.
Šiais metais svarbiausiu aktorių premijos įvykiu tapo pirmąkart per visą istoriją pagrindinio apdovanojimo už geriausią aktorių ansamblį skyrimas užsienio filmui – Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon Ho juostai „Parazitas“.
Toks gildijos sprendimas privertė kalbėti ne tik apie nepaprastai darnų filmo aktorių ansamblį – kiekvienas jų atlieka savo unikalų vaidmenį mirtinai sukibęs su kitais, bet ir apie kur kas rimtesnes „Parazito“ galimybes „Oskaro“ geriausio filmo kategorijoje, negu atrodė paskelbus pagrindinius nominantus.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąlygos, kuriomis žengtas toks netipiškas Jungtinėms Valstijoms žingsnis, turėjo užkirsti kelią bet kokiai galimybei laimėti užsienio filmui.
Filmas korėjiečių kalba, su visiškai nepažįstamais amerikiečių žiūrovams aktoriais buvo nominuotas vienoje kategorijoje su M.Scorsese „Airiu“ ir Q.Tarantino „Vieną kartą Holivude“.
Be pačių režisierių garsių vardų, abu filmai gali pasigirti visame pasaulyje jau suburta gerbėjų armija, viename ir kitame žibančiais aukščiausio rango aktoriais.
Galbūt kaip tik nemokamų paslaugų (angl. fan service) pojūtis, didžiųjų meistrų bandymas „įtikti“ žiūrovams pirmo ryškumo žvaigždžių vardais ir lėmė beveik „protesto“ balsavimą – profesionalų bendrija atidavė pirmenybę giliam įsiskverbimui į personažų esmę, o ne patogiam citatų ir aliuzijų triauškinimui pasitelkus atpažįstamus veidus.
Turint galvoje nepaprastą Pietų Korėjos popkultūros populiarumą Jungtinėse Valstijose, taip pat ne kartą „Oskaro“ ceremonijos rengėjų skelbtą norą keistis, galima daryti prielaidą, kad kaip tik „Parazitas“ Amerikos kino industrijai taps paskata atsinaujinti.
Dar vienu reikšmingu įvykiu tapo JAV prodiuserių gildijos apdovanojimai – per pastaruosius 30 metų šios premijos laureatai 21 kartą triumfavo ir per „Oskaro“ ceremoniją. Šiais metais kategorijoje „Geriausias filmas“ laimėjo S.Mendeso karinė juosta „1917“, imituojanti filmavimą vienu kadru.
„Šis filmas – atminimo duoklė tiems, kurie stojo ginti mums visiems svarbių vertybių ir kovėsi Pirmajame pasauliniame kare bei daugybėje kitų konfliktų. Šiais nesantaikos ir kivirčų visame pasaulyje laikais tai tik priminimas, kad niekada negalima būti įsitikinus, jog pasaulis turi būti toks, kokį paveldėjome“, – pasakė filmo prodiuserė Pippa Harris.
Viltį dėl S.Mendeso sėkmės sustiprina pergalė per Auksinio gaublio ceremoniją, kurioje jis laimėjo apdovanojimus kategorijose „Geriausias filmas“ ir „Geriausias režisierius“, taip pat kino kritikų asociacijos pripažinimas geriausiu režisieriumi.
Nors „Oskaro“ premijos bus įteiktos Los Andžele tik vasario 9-ąją, kino bendrijos profesionalų premijos jau dabar parodė geroką atotrūkį tarp žiūrovų lūkesčių ir kino bendrijos jėgų išsidėstymo.
Viena išvadų, kurią galima padaryti stebint „Oskaro“ išvakarių lenktynes, – Amerikos kinas pavargo nuo tų pačių vardų ir būdų, kuriais kūrėjai bando (ir gana sėkmingai) nutempti žiūrovus į kino teatrus.
Be naujų Q.Tarantino ir M.Scorsese filmų, gana blankiai per ikioskarines lenktynes pasirodė ir dar vienas šio sezono favoritas – T.Phillipso „Džokeris“. Ir nors T.Phillipso darbą galima vertinti kaip bandymą rasti išeitį iš tęsinių bei pasikartojančių herojų krizės per autorių ir žiūrovų optikos atnaujinimą, šiuo metu svarstyklės, atrodo, krypsta kur kas radikalesnių metodų pusėn.
Parengė Milda Augulytė
