Naujojoje biografinėje juostoje „Džudi“ („Judy“) pasakojama apie Holivudo „aukso amžiaus“ žvaigždę, aktorę ir dainininkę Judy Garland (1922–1969), padovanojusią pasauliui puikią dukterį aktorę ir dainininkę Lizą Minnelli. Legendinę moterį jame stulbinamai įkūnijo aktorė R.Zellweger.
Dėl Garland vaidmens (filmas sukurtas pagal didelės sėkmės sulaukusį miuziklą „The End of the Rainbow“, pasakojantį apie paskutinius kino žvaigždės gyvenimo mėnesius) aktorė pakeitė įvaizdį: ji – trumpais juodais plaukais, perukas ir makiažas pavertė tikra garsiosios herojės antrininke.
J.Garland išgarsėjo vos septyniolikos suvaidinusi Dorotę filme „Ozo šalies burtininkas“. Holivudo legenda dirbo iki pat paskutinių gyvenimo metų. Biografinė juosta „Džudi“ atspindi būtent tą laikotarpį, kai Judy – išsekusi ir pašlijusios sveikatos – važinėdavo koncertuoti į Londoną.
Mažai kas tikėjosi, kad R.Zellweger sugebės taip efektingai grįžti po to, kai ketverius metus savo noru buvo palikusi Holivudą ir tapusi atsiskyrėle. Dabar, sulaukusi 50-ies, ji gali didžiuotis sukūrusi vaidmenį sėkmės sulaukusiame seriale „Kas/Jeigu“ ir filme „Džudi“.
2004-aisiais už vaidmenį filme „Šaltasis kalnas“ „Oskarą“ pelniusi R.Zellweger šioje juostoje išgyvena (kitaip ir nepasakysi) sunkiausius J.Garland mėnesius. Jos gyvenimas ir karjera tuomet, 1968-ųjų žiemą, buvo visiškai žlugę.
Be namų, be šeimos, be darbo, kovodama su buvusiu vyru dėl vaikų globos, J.Garland įniko į alkoholį ir į raminamuosius vaistus.
Ir kaip tik tuo metu jai tarsi gelbėjimo ratas netikėtai buvo pasiūlyta keletas koncertų Londone.
Penkias savaites kas vakarą ji turėjo eiti į garsaus naktinio klubo sceną. Bilietai buvo išpirkti akimirksniu.
Tiesa, kai kuriais vakarais Judy pražūtingas potraukis prie alkoholio ir tablečių vertė rengėjus atšaukti pasirodymus, bet kai J.Garland pasirodydavo scenoje, žiūrovai ėjo iš proto.
Panašu, kad Renee taip pat sugebėjo pagaliau grįžti ir susigrąžinti viską, kas jai pelnė šlovę bei meilę. Ypač jei prisimintume 2014-ųjų skandalą, kai ji po ketverių metų savanoriškos „tremties“ netikėtai pasirodė viename renginyje ir gerbėjai jos nepažino.
Tuomet visi užsipuolė aktorę, nes, publikos nuomone, ji neturėjo teisės darytis plastinės operacijos: įprastas R.Zellweger veidas – ypač jos akys, neatpažįstamai pakito.
Atrodė – amžiams. Nors aktorė bandė įrodinėti, kad operacijų nedarė, o taip atrodo tik dėl to, ką jai teko išgyventi, niekas ja nepatikėjo.
Kad ir kaip ten būtų, dabar R.Zellweger atrodo puikiai.
Ir svarbiausia – visiškai atpažįstamai ir natūraliai. Jaunatviška, ryški, kupina jėgų ir energijos – ta pati Renee, kurią visi mylėjo.
Ne veltui filmo „Džudi“ režisierius Rupertas Gooldas dabartinį jos gyvenimo etapą, bent jau pastaruosius metus, pavadino renesansu.
– Renee, J.Garland ir jūsų likimas turi kai ką bendra. Ir tai turbūt daug ką paaiškina. Kartais į jus, t.y. jūsų heroję, sunku žiūrėti – taip jūs į ją ne persikūnijote, o tarsi iš tikrųjų ja tapote.
– Vienas nuostabiausių šios istorijos bruožų tai, kad ji nebuvo vien tragiška.
Džudi neprarado vilties ir jautė didžiulį malonumą dainuoti, bendrauti su publika. Ji niekad nepasidavė. Niekada ir jokiomis aplinkybėmis.
To visiškai nekeičia faktas, kad didžioji artistė ir dainininkė mirė nuo barbitūratų (vaistų, slopinančių centrinę nervių sistemą. – Red.), nuo didžiulio, kaip nustatė ekspertai, vaistų perdozavimo savo nuomojamame name Londone, kur gyveno paskutiniais metais.
Mažai žinojau apie J.Garland gyvenimą. Nors skaičiau apie ją, mokiausi kopijuoti jos mimiką ir plastiką.
Pavyzdžiui, nebuvau girdėjusi, kad paauglystėje filmuodamasi gaudavo kvaišalų ir raminamųjų, kad galėtų daugiau dirbti.
Piliulių – kad nepriaugtų svorio. Dar vienų piliulių – kad būtų žvalesnė. Kad vakare galėtų užmigti. Ir tai pavertė ją priklausomą nuo medikamentų. Tokios istorijos atveria akis.
Mes nenorėjome, kad filme ji atrodytų kaip narkomanė.
Juk Džudi vartojo vaistus ne šiaip sau, o todėl, kad kentėjo nuo nemigos. Ir tai vedė ją iš proto.
Esu tikra, kad tas negalėjimas ir negebėjimas užmigti padarė didžiausią ardomąjį poveikį jos psichikai. Man tai visiškai suprantama – aš irgi nuo to kenčiu.
Kartais vidurnaktį einu į kino teatrą ir būnu vienintelė tokio seanso žiūrovė. „Pelėda, kuri anksti keliasi“, – taip sakau apie save.
Nes kai dirbi, reikia anksti keltis, kartais ketvirtą valandą ryto. O aš tik trečią atsiguliau!
Naktį jaučiu energijos antplūdį, man reikia ko nors imtis. Negaliu įveikti nemigos, užtat galiu padaryti ką nors kita. Būdavo, naktimis stumdžiau baldus – perstatinėjau.
Skalbiau. Tai labai ramina: kai išimi švarius daiktus, perdedi į džiovyklę, paskui surūšiuoji ir sulankstai, kyla tvarkos pojūtis.
Šviežumas, ramybė, tvarka – kitais žodžiais tariant, puiki terapija.
– Padainavote visas Judy dainas. Ar pati džiaugėtės suvokusi, kiek daug galite?
– O, taip. Nežinojau, ko tikėtis, tiesiog norėjau pamėginti.
Nesvarsčiau, ką pasieksime, tiesiog pasitikėjau procesu.
Teksaso miestelyje Keityje, kuriame gimiau, nebuvo kino teatro, bet tėvai turėjo stereosistemą ir J.Garland plokštelės ten nuolat sukosi.
Kartą per pirmojo filmo apie Bridžitą Džouns reklaminę kampaniją buvau Tokijuje.
Karaokės bare staiga griebiau mikrofoną ir uždainavau vieną garsiausių jos dainų „Somewhere Over the Rainbow“. Tiesą sakant, tai buvo mano pirmasis ir paskutinis pasirodymas karaokėje.
– Tikriausiai labai skiriasi šis vaidmuo ir tas, kurį suvaidinote filme miuzikle „Čikaga“, už kurį buvote nominuota „Oskarui“ 2003 metais. Nors ten jūs taip pat dainuojate ir šokate.
– Žinoma, „Džudi“ – man išskirtinė istorija, labai asmeniška. Gyvas atlikimas. Gyva auditorija. Tikras žmogus, kuris man visada buvo labai brangus. Kaip ir milijonams žmonių, kelioms kartoms.
Aš sutikau atlikti jos dainas, daug dirbau su vokalo pedagogu. Su tuo pačiu, kuris mane rengė Roksės vaidmeniui „Čikagoje“.
Tiesa, ten kitas balsas, tembras, intonacijos ir visa kita.
Labai bijojau daryti tai, ką darė J.Garland. Bijojau dainuoti, bijojau atsipalaiduoti, ką nors praleisti. Beje, kaip ir per „Čikagos“ filmavimą, beveik neišeidavau iš savo vagonėlio, mažai bendravau. Žinoma, neprašiau, kad mane vadintų Džudi, bet norėjau išlaikyti kuo didesnę distanciją.
– Kalbama, kad J.Garland duktė L.Minnelli užsipuolė jus ir filmo kūrėjus. Parašė, kad nedavė „sankcijos“ kurti šį filmą ir su jumis nesusitiko. Ir kad visa filmo istorija – šimtaprocentinis pramanas. Tikriausiai dar ir todėl, kad jai sunku įsivaizduoti, jog kas nors gali „pakeisti“ jos motiną.
– Tikriausiai. Nežinau. Tikrai, nežinau. Man labai norėjosi su ja pasikalbėti.
Žinau viena: mes nesistengėme „pavaizduoti“ J.Garland ar juo labiau daryti iš jos karikatūros. Ji – legenda. Bet ji tokia žmogiška!
Norėjosi, kad ji atrodytų išties didžioji, – tokia, kokia ir buvo, bet sykiu ir moteris, o ne tik legenda.
Parengė Milda Augulytė
