„Cezario“ leureatė Deborah Lukumuena mato visus savo trūkumus

Prancūzė paneigia giliai įsišaknijusius stereotipus, kad sėkmingai aktorei būtina nepriekaištinga išvaizda. Aukšta, tamsiaodė, apvalių kūno formų Deborah neišgyvena, kad jos figūra neatitinka manekeniškų standartų. Aktorė įrodė, kad talentu ir gebėjimu giliai įsikūnyti į savo herojų, galima pavergti milijonų žiūrovų širdis. 

D.Lukumena neslėpė, kad reikia drąsos laužant stereotipus ir nebijoti būti kitokiu. 

„Gyvenu nuostabiu laikotarpiu, kai daugelis sutinka, jog reikia keisti mūsų mentalitetą, požiūrį į nusistovėjusias normas.  Moterys turėtų kovoti su lieknumo, tobulumo diktatu. Nė viena iš mūsų neprivalo mesti svorio, nebent to reikėtų dėl sveikatos. Turime kovoti su stereotipais, nes nėra vienos grožio formos“, – kalbėjo Deborah. 

Aktorė neseniai lankėsi Vilniuje, prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ pristatė savo antrąjį filmą „Nematomos“, kuriame sukūrė jaunos socialinės darbuotojos Angelikos vaidmenį.  

D.Lukumuena vaikystė prabėgo Paryžiaus priemiestyje. Jos tėvai yra kilę iš Kongo.  1988 metais jie su trimis vaikais atvyko į Prancūziją ieškoti sotesnio gyvenimo. Čia gimė dar du vaikai, tarp jų ir Deborah. 

Tėvai išsiskyrė, kai būsimai artistei buvo šešeri. Vaikais rūpinosi viena motina, kuri dirbo pradinės mokyklos valgykloje.  

Nuo mažų dienų D.Lukumuena buvo pasinėrusi į skaitymą. Ji svajojo būti prancūzų literatūros mokytoja. Deborah sakė, kad ją užaugino dviguba kultūra: mergaitė lankė prancūzų mokyklą, skaitė Victoro Hugo kūrinius, o namuose su motina kalbėdavo lingala kalba (priklauso Nigerio-Kongo kalbų šeimai), dainavo protėvių dainas ir nešiojo afrikietiškas kasytes.       

Kinas gana vėlai pasibeldė į Deborah gyvenimą, tačiau aktorinis skrydis buvo neįtikėtinai staigus. 

Baigusi vidurinę mokyklą mergina pasirinko prancūzų literatūros studijas Sorbonos univeritete. Nutolusi nuo namų jautėsi vieniša. Kasdienybę praskaidrindavo žiūrėdama filmus.

Ypač ją įtraukė istorinis serialas „Tiudorai“. Deborah žavėjosi airių aktoriaus Jonathano Rhyso Meyerso, kuris seriale vaidino karalių Henriką VIII, vaidyba. Žiūrėdama serialą, ji mintinai mokėsi šio aktoriaus citatas ir namuose vaidindavo.   

Galiausiai D.Lukumuena sugalvojo užsidirbti ir internete ėmė ieškoti skelbimų, kviečiančių neprofesionalius aktorius filmuotis. Trečią paieškų dieną jos žvilgsnis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio į aktorių atranką. Filmui buvo ieškoma tamsiaodė, apkūni 16-22 metų mergina.

Deborah išsiuntė elektroninį laišką su savęs aprašymu, telefono numeriu bei nuotrauka, tačiau po kelių dienų apie jį pamiršo. Po dviejų savaičių paskambino aktorių atrankos režisierius ir pakvietė susitikti. D.Lukumuena jautėsi dviprasmiškai – jai buvo smalsu, baugu ir viltinga. 

Aktorių atrankos vyko devynis mėnesius: nuolat reikėdavo bendrauti su filmo kūrėjų komanda,  prieš kamerą vaidinti įvairias situacijas. Apie troškimą gauti vaidmenį mergina neprasitarė nei artimiesiems, nei draugams. Nenorėjo jų jaudinti ir nuvilti. 

Dėl aktorinės ateities ji nebuvo tikra, juk niekada prieš tai nelankė vaidybos užsiėmimų. 

D.Lukumuena buvo vonios kambaryje, kai paskambino filmo kūrėjai ir pranešė, kad ji gavo vieną iš pagrindinių vaidmenų. Išgirdusi gerą žinią, Deborah ėmė šokinėti iš džiaugsmo ir kitame kambaryje buvusiai motinai pranešė, jog gavo vaidmenį  režisierės Udos Benyaminos filme „Dieviškosios“. Deborah įveikė 1000 pretendentų. 

Mama džiaugėsi dukters sėkme ir sakė nujautusi, kad vieną dieną ji pasuks į vaidybinį kelią. Dar  vaikystėje Deborah demonstruodavo aktorinius sugebėjimus – labai talentingai parodijuodavo kaimyną. Tas vyras turėjo didelį vokiečių aviganį ir kai su juo eidavo pasivaikščioti,  atrodydavo, kad šuo vedžioja šeimininką, juokingai į šalis sukiojantį galvą. 

„Dieviškųjų“ filmavimas truko pusantrų metų. Deborah laikinai sustabdė prancūzų kalbos studijas, vėliau mokslus užbaigė. 

Kai 2016 metais Deborah suvaidino pirmajame filme, buvo 22-ejų. Juosta pasakoja apie dvi paaugles, kurios įsivelia į kriminalines pinkles – vagia iš parduotuvių daiktus ir juos perpardavinėja bendramoksliams, vėliau įsitraukia į narkotikų prekybą, apgaule pasisaviną didelę sumą pinigų. Pavojingi nuotykiai baigiasi tragedija – Deborah herojė Maimuna žūva per gaisrą. 

Filmavimo metu D.Lukumuena lankė bokso, parkūro treniruotes, žiūrėjo įvairius filmus, laikėsi dietos, kad galėtų lengviau pakelti fizinius krūvius. Deborah herojė buvo musulmonė, tad aktorei reikėjo arabiškai išmokti nemažai ištraukų iš Korano. 

Deborah sakė, kad „Dieviškųjų“ režisierė buvo labai reikli ir griežta, kartais nepatyrusiai aktorei atrodė net žiauri. Tačiau filmavimo aikštelėje įdėtos pastangos atsipirko su kaupu. Filmas  sulaukė didelės sėkmės, o D.lukumuena akimirksniu tapo žinoma ir gavo daugybę apdovanojimų: 2016 metais ji buvo išrinkta geriausia aktore Kartaginos festivalyje, 2017 metais sausį Liumjero kino festivalyje Lione buvo apdovanota už geriausią metų debiutinį vaidmenį. 

2017 metų vasarį Nacionaliniuose Prancūzijos kino apdovanojimuose „Cezaris“ D.Lukumuena tapo geriausia antraplane aktore ir pelnė „Cezario“ statulėlę. „Cezario“ apdovanojimų istorijoje ji yra jauniausia laimėtoja ir pirmoji tamsiaodė. 

„Cezarius“ už vaidybą yra laimėję tokie iškilūs prancūzų aktoriai kaip Gerardas Depardieu, Isalelle Huppert, Catherine Deneuve, Isabelle Adjani. 

Po iškilmingos „Cezario“ apdovanojimo ceremonijos vyko prašmatnus vakarėlis.  D.Lukumuena jame linksminosi iki paryčių ir taksi grįžo į namus Paryžiaus priemiestyje. Tuo metu ji dar gyveno su mama. Ši dukterį pasitiko apsirengusi chalatu. Aktorei buvo keista iš prabangių iškilmių grįžti į priemiesčio aplinką.

Praėjus dviems savaitėms po „Cezario“ apdovanojimo kino režisierius Julienas Petitas sėkmės apdovanotai aktorei pasiūlė vaidmenį filme „Nematomos“. 

D.Lukumuena susižavėjo scenarijumi, kuriame buvo kalbama apie globalius socialinius dalykus, kai žmogus atsiduria prie bedugnės krašto, yra priverstas skursti, praranda darbą, namus ir viltį. 

Filmo herojės – benamės moterys. Joms padeda keturios socialinės darbuotojos iš benamių dienos centro. Viena iš centro darbuotojų dvidešimtmetė Deborah herojė Angelika anksčiau buvo benamė, vertėsi prostitucija, galiausiai ją įsivaikino benamių centro direktorė. 

Filmas balansuoja tarp realybės ir vaidybos ribos. Juostoje įsiamžino nemažai neprofesionalių aktorių, kurios realiame gyvenime patyrė benamių dalią. Filme moterys pasakoja savo išgyventas istorijas. Išsikalbėjimas joms buvo tarsi psichologinė terapija.
 
„Nuo mažens labiausiai nekenčiu neteisybės. Manau dėl to dirbu šitą darbą ir renkuosi tokius vaidmenis, kuriuose personažo kalba galiu išreikšti tai, ką galvoju ir jaučiu. Gal ir tai, kad augau šeimoje, kur mama viena rūpinosi būriu vaikų, natūraliai išugdė stiprią empatiją, davė patirties  jautriai pažvelgti į socialines problemas tiek Prancūzijoje, tiek kitose šalyse. 

Kinas turi galią  įvairius skaudulius iškelti į viešumą, pakeisti žmonių likimus. Kai stovime prieš kamerą ar lipame ant scenos, tai jau yra savotiška politinė misija“, – kalbėjo Deborah.   

Aktorė nemėgsta žiūrėti filmų, kuriuose pati vaidina. Jai baisu ir sudėtinga.

„Ši profesija susijusi su vaizdu ir visada kažkas kritikuos jūsų kūną – sakys, jog esate per stora ar per plona, aptarinės aprangą, kalbą.  Aš dar pakankamai jauna ir nesu užsiauginusi storos odos,  todėl žiūrėdama į save matau visus trūkumus, o jų, manau, turiu nemažai.  Pirmąjį savo filmą žiūrėjau ranka užsidengusi akis, Vilniuje pristatant „Nematomas“ buvo žiūrėti šiek tiek lengviau. Taigi, manau, jog savęs priėmimas ir požiūris į save yra viso gyvenimo darbas“, – sakė aktorė. 

Pradėjusi savo karjerą kine, D.Lukumuena nutarė profesionaliai siekti aktoriaus profesijos. Ji įstojo į Nacionalinę dramos meno konservatoriją Paryžiuje, kur mokosi iki šiol. Tačiau Deborah nenutolo nuo literatūros. Knygų skaitymas ją ramina.  Kartais juokaudama sako, jog literatūra jos sutuoktinis, o kinas – meilužis. Dabar daugiau dėmesio skiria kinui, bet jame panaudoja žinias, kurias gauna iš knygų. 

Aktorė jėgas bando ir kaip režisierė. Šiuo metu kuria trumpamatražį vaidybinį filmą. Tai bus juosta apie jauną vaikiną, kurio motina patenka į automobilio avariją ir lieka paralyžiuota. Moteris paprašo sūnaus padėti užbaigti jos kančias. 

„Tai labai įdomi tema, nes aš pati nežinau kaip pasielgčiau tokioje situacijoje. Tikriausia, užbaigdamas kito kančias, jas užsimeti ant savo pečių ir  atvirkščiai, pratęsdamas kito kančias, išvengi savųjų“, –  pasakojo aktorė.    

Rugsėjį Deborah pradės vaidinti naujame filme. Jai užteko vienintelio susitikimo su režisiere, kad iškart sutiktų vaidinti jos pirmame ilgametražiame filme.  

Dėl naujo vaidmens aktorė yra pasiryžusi numesti nemažai svorio. Tai darys sava valia, o ne dėl to, kad kažkas iš aplinkos to reikalauja. Perskaičiusi scenarijų, Deborah suprato, kad jai reikės daug fizinės ištvermės. Filme ji vaidins vėžiu sergančią merginą. 

„Nors nemažai draugų sakė, kad žmonės sirgdami vėžiu nebūtinai atrodo išsekę, aš manau, kad labai svarbu savo vaidmeniu parodyti kokį poveikį daro liga – kokia herojė atrodo sveika ir kaip pasikeičia susirgusi“, – kalbėjo D.Lukumuena. 
 
Kasmet Prancūzijoje yra išleidžiama apie 350 filmų, todėl aktoriai turi nemažai progų pasivaikščioti raudonuoju kilimu. Vieniems jis snobiškumo, kitiems pasiekimų ar garbės simbolis.

„Raudonasis kilimas simboliškai tuo pat metu yra žavus ir žiaurus. Jūs einate kilimu, iš visų pusių rėkia fotografai, kad atsisuktumėte ir jie galėtų jus įamžinti. Man tokiu atveju norisi muštis su jais. Juk kiekviena blykstė yra jūsų sielos mažos dalelės vagystė, nes nuotraukoje yra įkalinama jūsų jūsų atvaizdo dalis. Aš vengiu viešų renginių, jei tai nesusiję su filmais, apie kuriuos norėčiau  kalbėti. Žinoma, šiaip raudonuoju kilimu eiti visai smagu, nes tada galiu būti pasipuošusi, graži, juk  dažniausiai filmuose žavių herojų nevaidinu“, – sakė D.Lukumuena.