Tuomet į susidariusią situaciją reagavo (bent taip deklaruota) Seimo kultūros komitetas: imtas svarstyti ir rengti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas. Žiniasklaidos rėmimo fondo (ŽRF) steigimas vietoj dabar veikiančio Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) pristatytas kaip kultūrinės bendruomenės išprovokuotas veiksmas, siekiant pagerinti kultūrinės spaudos situaciją.
Ar tikrai? Galiu drąsiai pareikšti: kultūrine spauda pasinaudota (praktiškai tuo buvau įsitikinęs nuo pat pradžių), pasinaudota tik kaip patrankų mėsa, priedanga. O itin aršiai naująjį modelį ginančios Internetinės žiniasklaidos asociacija ir regioninė spauda tai tik patvirtina. Ruošiamasi rinkimams ir šį įstatymą skubama priimti dar iki jų. Nesunku nujausti kodėl. Tiesa?
Jokia paslaptis, kad naujojo ŽRF taryboje lemiamą įtaką įgytų verslo interesai. Kultūros nenaudai keičiasi jai atstovaujančių narių kiekis fondo taryboje (9 iš 20 SRTR fondo dalininkų ir 2 iš 11 ŽRF tarybos narių). Diskutuojant apie modelį, mažiausiai kalbėta apie remsiamą turinį, fondo tikslą, t. y. esmių esmę. Nueita, deja, „tradiciniu“ keliu – išsidalyti procentai, kitaip tariant, „babkės“. Projektas pernelyg skubotas, neužbaigtas.
Suprantu, kvepia sąmokslo teorija, bet kas galėtų paneigti, jog dabartinio SRTRF bekrypčiai, nelogiški ir stagnaciją transliuojantys sprendimai, neprisiimant jokios atsakomybės kad ir už kultūrinės spaudos padėtį, tvirtinami sąmoningai? Kad kultūrinė spauda eilinį kartą šauktų ir taptų kuo puikiausiu fonu, dar vienu argumentu, kodėl SRTRF naikintinas, ir be jokių skrupulų pritartų buldozeriu stumiamam Žiniasklaidos rėmimo fondui?
Noriu pasakyti, jog nei dabartinis SRTRF, nei naujasis ŽRF projektas nėra priimtinas. Pastarajame daug neapibrėžtumo ir – aišku kaip dieną – jis renčiamas ne kultūrinės ar visos žiniasklaidos (o kaip jos norėtųsi stiprios ir sąmoningos) padėčiai gerinti, o eilinį kartą siekiant siaurų interesų. Mums tokioje valtyje nepakeliui. Tai lipimas ant to paties grėblio, tik dar galbūt aštresnio.
Kad toks SRTRF, koks yra dabar, egzistuoti nebegali – seniausiai aišku. Šiam fondui reikia reformų. Jo stagnaciją patiriame kiekvienais metais savu kailiu. Reikia pažymėti (o tai visų kažkodėl pamirštama), kad SRTRF pats siūlė įstatymo pataisas, savo variantą, išties gerą, adekvatų tiek kultūrinei spaudai, tiek kitiems, bet jis iš principo atmestas, net nesvarstytas. Kodėl? Čia greičiau retorinis klausimas, nors galima ir atsakyti be užuolankų: primygtinai reikia ŽRF. Kaip opinijos. Žinau, esame visiems nusibodę kasmetiniais šūkavimais, nepasitenkinimu. Mums tai taip pat įgrįsę iki koktumo. Tad šiek tiek kantrybės.
Būsiu lakoniškas. Užpraeitą savaitę paskelbtas SRTRF finansavimas 2020-iesiems. Iš SRTRF tarybos ir ekspertų sužinojome, ko esame, t. y. „Literatūra ir menas“, verti: buvome pastatyti į vietą ir pasiųsti toliau, nei matome. „Literatūrai ir menui“ atseikėta net 9 000 Eur mažiau (mums tai labai ženkli suma) nei pernai ir net 2 000 Eur mažiau nei tais 2018-aisiais.
Tuomet rašiau žurnalą palydintį tekstą „Smaugimo veiksmas“ („Literatūra ir menas“, Nr. 2018–02–02, Nr. 5 (3649). Cituoti save – labai blogas tonas, sutinku, bet vis dėlto:
„Manau, fondas (ekspertai, taryba etc.) vėl eilinį kartą tiesiog parodė savo nekompetenciją, situacijos nesuvokimą, absoliutų nesiorentavimą, kaip leidžiami leidiniai etc. Apie tą patį iš esmės kalbame kiekvienais metais. Pozityvaus poslinkio nėra ir, matau, nebus. Toks skirtas finansavimas mums yra aiškus ženklas, kad iki šiol visa litmenio komanda dirbo beviltiškai, redaktorius yra negabus... <...>
Be abejo, SRTRF nusispjaut, kaip buvo nusispjaut ir iki šiol. Tai cinizmas. Tiesa sakant, niekad nesupratau nei šio fondo sprendimų, nei komunikavimo principų. Kasmet rezultatų laukiame kaip burtų. Tikrai seniai laikas jį reformuoti, visos ribos seniai peržengtos. Jis apaugęs neaiškiomis interesų grupėmis... Kyla daug klausimų. Tokiais sprendimais apspjaunamas visas ligšiolinis mūsų darbas, įdirbis ir dar patrinama kulnu.“
Po šiuo tekstu galiu pasirašyti ir dabar. Smaugimo veiksmas kartojasi. Deja. Nepasikeitė niekas. Iš esmės tai atspindi visos kultūrinės žiniasklaidos padėtį, tendencijas, vis dėlto komentuoti kolegų darbą bei kitų kultūrinių leidinių finansavimą iš mano pusės būtų nekorektiška... Neturime ir jokio logiško paaiškinimo. O jausmas, kad gyveni pogrindžio sąlygomis ir veiki ne savoje valstybėje, kuri šiemet švęs 30-metį, tik stiprėja. Tik putos ir burbulai, tik putos ir burbulai.
Nors štai kultūros ministras sako, kad jam pavyko priimti gerą, didesnį kultūros biudžetą. Bet asignavimai kultūrinei žiniasklaidai per SRTRF?ą nė kiek nepadidėjo, ir taip jau daugelį metų. Be abejo, masinama didesnėmis sumomis, kurios neva bus naujajame ŽRF. Pigus triukas. Bijau, jame su vandeniu bus išpiltas ir kūdikis: kultūra, nepriklausomumas ir pati stiprios žiniasklaidos idėja.
Neturiu daugiau ką pasakyti, deja, taip neturiu, kaip kiauras kiauriausias. Situacija yra už kalbos ribų. „Literatūra ir menas“ tokio mažo finansavimo dar neturėjo – dugnas dugniausias. Jei norėsime gyvuoti, tikriausiai turėsime eilinį sykį perlipti per savo lavonus.
Šįkart išvadas turėsite pasidaryti patys. Nors kokios čia dar gali būti išvados. Pateikti rėmimo duomenys viską puikiai iliustruoja. Diagramos trajektorija iškalbinga. Kaip numušto lėktuvo. Apmaudžiausia, kad jis numuštas savų ginklais. Per klaidą? Kažkur jau girdėta?
Žurnalo „Literatūra ir menas“ 2016–2020 m. rėmimas:
2016 m.
Iš SRTRF: 72 000 Eur
Iš LKT (Lietuvos kultūros taryba): 9 775 Eur
Iš viso: 81 775 Eur
2017 m.
Iš SRTRF: 72 000 Eur
Iš LKT: 7 500 Eur
Iš viso: 79 500 Eur
2018 m.
Iš SRTRF: 58 000 Eur
Iš LKT: 8 000 Eur
Iš Kultūros ministerijos: 5 185 Eur
Iš viso: 71 185 Eur
2019 m.
Iš SRTRF: 65 000 Eur
Iš LKT: 10 000 Eur
Iš viso: 75 000 Eur
2020 m.
Iš SRTRF: 56 000 Eur
Iš LKT: 8 000 Eur
Iš viso: 64 000 Eur
Gytis Norvilas yra kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius.
