Projektą pateikęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sakė, kad siekiama sukurti horizontalų kultūros srities teisinio reguliavimo mechanizmą, įtvirtinant kertines sąvokas, kultūros politikos principus ir šią politiką formuojančių bei įgyvendinančių institucijų kompetenciją.
Įstatymas aptartas per Vyriausybės pasitarimą, kitą savaitę jis turėtų būti patvirtintas Ministrų kabineto posėdyje, o po to bus svarstomas Seime.
Projekte numatyta, kad tarptautinį bendradarbiavimą valstybės lygiu kultūros srityje vykdo ministerijos ir diplomatinės atstovybės, kultūros atašė bei kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.
Kultūros pagrindų įstatymo projekte taip pat apibrėžiamas nevyriausybinių organizacijų vaidmuo kultūros politikoje, kultūros įstaigų sistema, įtvirtinami kultūros ir meno premijų skyrimo pagrindai, aiškiau atskiriamos skirtingo lygmens premijos.
Taip pat siūloma išplėsti regioninių kultūros tarybų funkcijas, kad šios ne tik teiktų rekomendacijas dėl kultūros ir meno projektų finansavimo iš Kultūros rėmimo fondo, bet ir prisidėtų prie kultūros plėtros regionuose.
Pasak kultūros ministro, įstatymas turėtų užtikrinti vieningos valstybės, regioninės ir savivaldybių kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą.
„Įstatymo poreikis grindžiamas jau daug metų akivaizdžiomis būtinybėmis – tai yra fragmentuota atskirų kultūros sričių teisėkūra Lietuvoje, 20 įstatymų šioje srityje, kuriems iš tikrųjų trūksta sistemiškumo“, – žurnalistams sakė M. Kvietkauskas.
„Atlikome darbą, kuris buvo planuotas, žadėtas ir neįgyvendintas nė vieno iki tol buvusio kultūros ministro“, – pridūrė jis.
Atminimo lentelės
Įstatymo projektu taip pat siūloma įgalioti kultūros ministrą tvirtinti istorinio atminimo įamžinimo rekomendacijas.
Prezidentas Gitanas Nausėda anksčiau sakė siūlysiantis Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kurios įpareigotų savivaldybes laikytis centrinės valdžios nustatytų kriterijų priimant sprendimus dėl istorinio įamžinimo, tačiau vėliau pareiškė, kad ši tvarka gali atsirasti ir Kultūros politikos pagrindų įstatyme.
Diskusija dėl centrinės valdžios vaidmens istorinio atminimo įamžinimo klausimais kilo, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu buvo nukabinta karininko Jono Noreikos atminimo lenta sostinės centre.
Įstatymo projekte rašoma, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos, spręsdamos dėl istorinio atminimo įamžinimo, turi įvertinti įamžinamo įvykio ar asmens veiklos istorinę reikšmę regioniniu, nacionaliniu ar tarptautiniu mastu.
Be to, institucijos bus raginamos įvertinti su įvykiu ar asmeniu susijusius mokslinių tyrimų duomenis, profesionalių tyrėjų nuomonę, taip pat su įvykiu ar asmeniu susijusių Lietuvos bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, tautinių bendrijų nuomonę.
Siūloma taip pat vertinti, ar asmuo nebuvo pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui padarymo.
Užsienio reikalų ministerija siūlosi dalyvauti sudarant rekomendacijas dėl istorinio atminimo įamžinimo užsienyje. Ši nuostata turėtų būti suderinta iki kitos savaitės.
Pernai liepą Vilniaus mero nurodymu nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos buvo nukabinta Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Rugsėjį visuomenininkai atminimą lentą vėl užkabino.
Meras argumentavo, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo ir taip prisidėjo prie Holokausto, todėl miestas „neturi teisės savo erdvėse garbinti ir aukštinti tokį asmenį“, nepaisant jo nuopelnų Lietuvos laisvei.
J. Noreikos atminimo lentos gynėjai teigia, kad J. Noreika vėliau karo metais buvo įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Jie taip pat pabrėžia J. Noreikos nuopelnus antisovietiniame pogrindyje, kai jis su bendražygiais aktyviai ruošėsi sukilimui.
J. Noreika buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.
