Projekto „Promočių giesmės“ sumanytoja dainininkė Laurita Peleniūtė (39 m.) trečiadienio vakarus dažniausiai praleidžia sostinėje įsikūrusioje „Miesto laboratorijoje“, kur suguža tie, kuriems patinka mokytis sutartinių.
Daugiabalsių senovinių dainų mokymusi domisi ne vien senoliai, bet ir daug jaunų žmonių, net vaikai.
– Kuo jus patraukė daugiabalsis dainavimas? Ar sutartinės – naujausias mados šauksmas muzikoje? – paklausiau L.Peleniūtės.
– Sutartinės šiuo metu patiria renesansą. Taip pat atgimsta žmonių noras gilintis į savas šaknis, todėl aš nesu išimtis.
Domėtis senuoju folkloru pradėjau atvykusi studijuoti į Vilnių, susiradusi draugų, kuriems irgi rūpėjo senasis mūsų istorijos palikimas. Tai buvo prieš dvidešimt metų, bet tikrai neapsiribojo sutartinėmis. Mokiausi istorijos, tai suteikė pagrindą pažvelgti į tai kiek giliau.
Socialinė žmonijos istorija, tradicijos, papročiai – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio – leidžia įvertinti tai kaip išskirtinį mažytės užsispyrusios tautos didį palikimą.
O projektas, dabar gal daugiau socialinis judėjimas „Promočių giesmės“, atsirado iš noro perkelti dainas iš archyvų ar folklorinių ansamblių į kasdienį žmonių gyvenimą.
Tad visada dainavimą mačiau kaip neatsiejamą Lietuvos istorijos dalį.
Visi atsiradę projektai yra nuoseklaus domėjimosi ar netgi gyvenimo būdo vaisius. Ar tai yra madinga dabar? Tikrai taip. Mokau žmones pažinti sutartinių dainavimo sistemą, kuri yra išskirtinė visame pasaulyje. Programą esu pritaikiusi taip, kad repeticijų dalyviai atėję galėtų iškart pajusti sutartinių teikiamą galią ir bendrystę.
Vadinu tai „sutartinių magija“. Prisijungti gali ir visiškai neturintys dainavimo patirties vyrai, moterys, vaikai. Vedu ir ilgesnius seminarus moterims, kurios nori bristi giliau.
Socialiniai tinklai lyg ir priartina mus prie viso pasaulio, tačiau atitolina nuo šalia esančių, trūksta bendruomeniškumo, o tai yra vienas svarbesnių žmogaus poreikių. Dainavimas kartu ar veikla su kitais žmonėmis praturtina mus bendryste.
Kadangi šiais laikais mums nebereikia sėti grūdų duonai ar auginti linų drabužiams, galime naudoti senąją sutartinių sistemą šių dienų poreikiams tenkinti. Pastaruoju metu esu kviečiama į gimtadienius, nes susirinkę svečiai jau nori kartu ko nors išmokti, perlipti tam tikras komforto zonas ar įveikti baimes labiau nei tiesiog švęsti.
Tai yra tikras sutartinių atgimimas.
– Dainavote folkloro grupėje „Žalvarinis“. Gal folkloras jums nesvetimas nuo vaikystės?
– Su „Žalvariniu“ praleidome kartu 15 metų, tai tikrai nemažai. Kartu užaugome kaip asmenybės. Mus lydėjo meilė senajai baltų kultūrai, tai reiškėme per muziką.
Esu baigusi smuiko specialybę mažo miestelio muzikos mokykloje, bet ten apie folklorą nesužinojau nieko, nors teko griežti kapeloje. Tai buvo mokymosi dalis, bet niekada manęs nejaudino, atvirkščiai, atstūmė.
Senąjį folklorą atradau tik atvažiavusi į Vilnių, tokių gražių dainų ir sutartinių niekada nebuvau girdėjusi, maniau, kad mūsų folkloras tik kapelose. Labai klydau, džiaugiuosi užčiuopusi tą gyvą gyslą, pakeitusią mano gyvenimą.
– Iš kur esate kilusi?
– Gimiau Joniškio mieste, kuris yra ties Latvijos pasieniu. Latvių kalbą suprantu, tik kalbėti sunkiau, reikia praktikos. Graži ir archeologų mylima yra mūsų Žiemgala, nuostabus Šiaurės Lietuvos kraštas.
Dažnai juokaujama, kad mes visi skerslatviai. Senelis dainuodavo latviškai, dalis giminės iki šiol kalba latvių kalba, o ir man ši šalis sunkiai įsivaizduojama kaip užsienis.
Išgirdus latvišką dainą mane traukia namo. (Šypsosi.)
– Mokytis sutartinių labiau trokšta moterys ar vyrai?
– „Promočių giesmės“ turi labai įvairų renginių spektrą ir jie atsiranda esant poreikiui. Tai tradiciniai trečiadienių susiėjimai, į kuriuos gali ateiti bet kas, ten visada susitinka nepažįstami žmonės, jie kaskart keičiasi. Todėl keičiasi ir dainų temos, nes keliaujame kalendorinių metų ratu.
Lankant visus metus galima pažinti labai daug dainų, sutartinių, papročių ir istorijos faktų. Kai ėmiausi renginių ciklo, pasakiau sau: duodu sau vienus metus, jei žmonėms reikia, per metus tikrai prisiruoš ir ateis.
Ėmė rinktis vis daugiau ir daugiau, projektas pats ėmė važiuoti, todėl neturėjau teisės sustoti. Dabar jau ketvirti metai, kai žmonės lanko mano ratus, ir ne tik Vilniuje. Sutartinių mėgėjų būna nuo 9 iki 70. Niekada nežinau, kiek bus, tai man pačiai visada iššūkis.
Dėl didelio norinčių dainuoti vyrų srauto atsirado „vyrų dainų ratas“, kurį vesti pakviečiau savo kolegą Vytenį Žiedą iš grupės „Ugniavijas“. Vyrus mokyti turi vyras.
Susitikimai nėra dažni, tačiau labai lankomi. Sutartinių seminarus, trunkančius mėnesį, vedu kartą per pusmetį, nes vietų skaičius labai ribotas, o norinčiųjų yra kur kas daugiau.
Stengiuosi vienu metu vesti kelis seminarus tuo pat metu, bet tam reikia daug jėgų. Tai išsamesni seminarai, leidžiantys labiau pažinti savo balsą, save, įveikti baimes dainuoti, prisijungti prie bendraminčių.
Baigusių seminarus moterų bendruomenė didėja, jos renkasi, gieda sutartines, moko kitas susibūrimuose.
– Kokioje aplinkoje gyvenate?
– Su mylimuoju gyvename gamtoje, bet žinant, kad kur Vilniuje bepasisuksi, mišką rasi, tai gyvenu netoli miesto. Tiesiog šalia mano namų linguoja visus metus žalias pušynas, pavasarį čiulba paukščiai, girdėti varlių kurkimas.
Aš esu kaimo vaikas, be žemės, basų kojų, samanų gyventi negaliu, ir mano darbas nereikalauja kasdien kur nors važiuoti.
Todėl mano namai – ir mano užuovėja, ir „Promočių giesmių“ biuras.
Mano darželyje vasaromis auga čiobreliai, šalavijai, raudonėliai, mėtos, rozmarinai, kalendros, bazilikai, gražgarstės, pomidorai ir žemuoginiai špinatai.
Tai mažytis užsiėmusio, keliaujančio žmogaus darželis, kuriam nereikia daug priežiūros. Vištų nelaikau, bet turiu du šunis ir mus visus saugo katinas.
