Kad daugiau šypsotumėmės: filmui „Tas pats Miunhauzenas“ – 40 metų

Pernai mirusio rusų režisieriaus Marko Zacharovo tragikomedijos „Tas pats Miunhauzenas“, parodytos 1980 m. sausio 1-ąją, pagrindiniai įvykiai nutinka gegužės 32-ąją – papildomą metų dieną, kurią pramaniūgas baronas įtraukė į kalendorių, kad tautiečiai galėtų ilgiau pasidžiaugti pavasariu.

Pasidžiaukime ir mes prisimindami, kaip prieš 40 metų buvo kuriamas šis nuostabus filmas – subtili, lyriška komedija su M.Zacharovo kinui būdingais paradoksiškais dialogais apie „neteisingą“ žmogų, kuris niekaip negali gyventi „kaip visi“ ir bando priversti Žemę suktis į kitą pusę – atrodytų, vos vos ir jam tai būtų pavykę.

Filmo istorija prasidėjo nuo teatro spektaklio. Aktorius Vladimiras Zeldinas seniai svajojo suvaidinti Miunhauzeną, bet nerado tinkamos pjesės, todėl paprašė dramaturgo Grigorijaus Gorino ją parašyti. G.Gorinas, remdamasis vokiečių rašytojo Rudolfo Ericho Raspe's siužetais, sukūrė pjesę „Pats teisingiausias“.

Pagal ją pastatytas spektaklis „Komiška fantazija...“ buvo rodomas Sovietinės armijos teatre ir turėjo didžiulį pasisekimą. Režisierius M.Zacharovas, pamatęs spektaklį, nutarė perkelti jį į ekraną.

„Tas pats Miunhauzenas“ man prasidėjo nuo puikios G.Gorino pjesės, kai Sovietinės armijos teatre pamačiau pagal ją pastatytą premjerinį spektaklį. Miunhauzenas – išmintingas ir sumanus juokdarys, įkvepiantis žmonėms džiaugsmingą tikėjimą, kad stebuklai gali tapti tikrove. Tačiau dauguma jo nesupranta. O žmonės, kurie nepritampa prie daugumos, mane visada domino“, – pasakojo M.Zacharovas.

Iš pradžių M.Zacharovas Miunhauzeno vaidmenį norėjo skirti Andrejui Mironovui, vaidinusiam jo filmuose „Dvylika kėdžių“ ir „Paprastas stebuklas“, bet aktorius tuo metu turėjo kitų darbų ir režisierius pasirinko Olego Jankovskio kandidatūrą. Be M.Zacharovo, mažai kas pritarė šiam pasirinkimui. Mat O.Jankovskis jau turėjo savą aktorinį amplua, ir visiškai ne komedinį – jis vaidino rūsčius, tvirtus, bekompromisius herojus, o čia – fantazuotojas ir pasakininkas.

Be to, teatriniam Miunhauzenui V.Zeldinui tuo metu buvo apie 60 metų ir tas amžius atitiko literatūrinį šaltinį, o O.Jankovskiui – 35-eri. Tačiau režisierius apgynė prieš meno tarybą jo kandidatūrą, o aktorius įrodė savo talento įvairiapusiškumą.

„Aš netikėjau jo baronu. Bet prasidėjo darbas, jis lindo į charakterį, mūsų akyse keitėsi. Įaugo į vaidmenį ir atsirado Miunhauzenas - protingas, ironiškas, subtilus. Kokia būtų buvusi klaida pasirinkti kitą aktorių!“ – vėliau kalbėjo G.Gorinas.

Filme visiškai mažai moteriškų personažų. Iš esmės tik Miunhauzeno mylimoji Marta, kurios vaidmuo teko Jelenai Korenevai, ir jo formali žmona Jakobina Miunhauzen, kurią suvaidinti M.Zacharovas pakvietė savo vadovaujamo „Lenkom“ teatro primadoną Iną Čiurikovą.

Jis buvo įsitikinęs, kad žvaigždė puikiai persikūnys į pagrindinio herojaus paliktą žmoną. Taip ir atsitiko – baronienės frazės iš I.Čiurikovos lūpų skamba kaip šedevrai: „Rytoj tavo mirties metinės. Tu ką, nori sugadinti mums šventę?“

Beje, I.Čiurikova paprašė, kad jos herojės sūnaus Feofilo vaidmuo būtų skirtas Leonidui Jarmolnikui. Bet, kaip prisiminė aktorius, filmavimo aikštelėje buvo jam labai reikli ir, darant antausio scenos dublius, jaunuolio negailėjo, skaldė per skruostą atsivėdėjusi: „Kad būtų įtikinamiau.“

Martą galėjo vaidinti aktorė Tatjana Dogileva, būtent ją filmuoti norėjo M.Zacharovas, bet meno taryba atmetė jos kandidatūrą. J.Koreneva buvo pasirinkta pagal nuotrauką.

„Aš tuo metu hipiavau, buvau apsikirpusi „ežiuku“ ir mano išorė visiškai neatitiko mano herojės. Grimuotojams teko gerokai paplušėti. Tą dieną, kai studijoje dalyvavau fotosesijoje, atėjo žinia apie režisierės Larisos Šepitko žūtį. Kartu su ja autokatastrofoje žuvo keli kolegos, anksti rytą vykę ieškoti filmavimo natūros. Tądien pylė lietus, studijos kieme stovėjo šeši karstai.

Fotografas blyksėjo blykste, o mano veide po peruku, užmaukšlintu ant galvos, sustingo klausimas: kuriam galui? Nuotraukoje taip ir liko. Galbūt mano veidas nuotraukoje, padarytoje Larisos tragiškos žūties dieną, turėjo personažui reikiamą išraišką, o gal lėmė kokie nors proziškesni dalykai, bet mane patvirtino Martos vaidmeniui“, – rašė aktorė savo prisiminimuose.

J.Korenevai tai buvo jau ne pirmas reikšmingas vaidmuo. Dar būdama antro kurso studentė ji atliko pagrindinį vaidmenį Andrejaus Končialovskio filme „Romansas apie įsimylėjėlius“. Tuomet tarp jaunos aktorės ir režisieriaus užsimezgė romanas, trukęs kelerius metus.

„Miunhauzenas“ daugiausia buvo filmuojamas Vokietijoje. I.Čiurikova atvykdavo tik kartkartėmis ir J.Koreneva didelę dalį laiko viena praleido vyriškame kolektyve patirdama žaismingą vyrų „priekabiavimą“: L.Jarmolnikas jai siūlė ranką ir širdį, kiti pokštavo įžūliau.

Kartą prie jaunos aktorės priėjo O.Jankovskis ir jausmingu balsu pradėjo: „Ar galėsiu aš kada nors didžiuotis, kad turėjau garbės prisiliesti... patirti... pajusti...“ Tuomet du asistentai čiupo Jeleną, nunešė į O.Jankovskio kambarį ir bloškė ant lovos.

Senovinis miestas, kuriame vyksta filmo veiksmas, – ne butaforinis. Šiaip jau baronas Miunhauzenas gyveno Bodenverderio mieste netoli Hanoverio, bet jis buvo tuometės VFR teritorijoje. Filmuoti socialistinėje VDR buvo paprasčiau. Pasirinktas Vernigerodės miestelis, beveik nenukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą. Jame išlikusi senovinė rotušė, pilis, fachverkinių namų.

M.Zacharovą į filmavimą VDR išleido be problemų: „Lenkom“ teatro vyriausiasis režisierius buvo laikomas patikimu, patikrintu piliečiu, o štai, pavyzdžiui, aktoriaus Semiono Farados išleisti iš SSRS niekaip nenorėjo.

„Tikriausiai manė, kad S.Farada gali pabėgti į VFR ir išduoti kokius nors slaptus Rusijos karinių gamyklų planus, ne kitaip. Tikrai nežinau, kodėl KGB nusprendė, kad jam tie planai žinomi“, – stebėjosi M.Zacharovas.

Įsikišus televizijos vadovybei, S.Faradai vis dėlto buvo išduotas užsienio pasas ir viza. Atvykęs į Vokietiją jis buvo priblokštas to, ką pamatė. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, totalinio deficito laikais, sovietinius žmones stulbino vakarietiškos parduotuvės, kuriose gulėdavo iki 80 rūšių dešrų ir niekas jų nepirko.

Kartais jie patirdavo tikrą psichologinį šoką. O S.Faradą dar erzino kiti aktoriai: pavyzdžiui, pasakydavo, kad vakare kavinėje už kampo rodys striptizą. Vargšas S.Farada bėgdavo ten, sėdėdavo prie staliuko, o striptizo vis nerodydavo.

Filmo masinėse scenose ir epizoduose vaidino vietos gyventojai, buvo ir vokiečių kaskadininkas. Kartą Aleksandras Abdulovas, baronienės meilužio Henricho Ramkopfo vaidmens atlikėjas, nutarė pasigalynėti su  kaskadininku pirštais.

„Staiga girdžiu trakštelėjimą, žiūriu, A.Abdulovo pirštas kažkaip nenatūraliai išsuktas, – apie „turnyrą“ pasakojo aktorius Vladimiras Dolinskis, vaidinęs pastorių. – Aš jam sakau: „Atrodo, jis tau sulaužė.“ „Ne atrodo, o tikrai“, – atsakė A.Abdulovas. Kaip po to velniavosi M.Zacharovas! Aleksandrui pirštą sugipsavo, jis toliau filmavosi.“

Tuo nuotykiai nesibaigė – A.Abdulovas dar ir kojos pirštą įsigudrino susilaužyti. Jis buvo azartiškas žmogus ir įkalbėjo režisierių leisti nušokti nuo keturių metrų aukščio tvoros be dublerio.

Antrasis režisierius, labiau patyręs, patarė iškasti specialią duobę, kuri sušvelnintų smūgį į žemę, bet M.Zacharovas į tai pažiūrėjo lengvabūdiškai. Galiausiai Aleksandras šoko ir susilaužė kojos pirštą. Toliau vaidino jausdamas skausmą.

Vienas įsimintinų barono Miunhauzeno nuotykių epizodų – elnio su žydinčia vyšnia ant kaktos istorija. Kai atėjo laikas filmuoti šią sceną, paaiškėjo, kad tuo sezonu gyvūnai yra numetę ragus, todėl nėra prie ko tvirtinti butaforijos.

„Bandėme filmuoti iškamšą, bet jos akys buvo tuščios. Teko imtis kombinuotojo filmavimo. Studijos „Centrnaučfilm“ zoologijos bazėje suradome maralą, kurį buvo galima pavaizduoti kaip elnią. Voljero grotas pridengėme miško dekoracija. Išleido maralą, o jis, užuot praėjęs pro kamerą, ėmė voliotis. Tada nutarėme maralą prisivilioti gardumynais. Pavyko“, – pasakojo kombinuotojo filmavimo operatorius Vsevolodas Jakubovičius.

Tačiau tai buvo tik pusė darbo. Filmo komanda Maskvos valstybinio universiteto botanikos sode gavo vyšnios kamieną, prie kurio pritvirtino dirbtinius žiedus. Šokėjas iš Operetės teatro, atidžiai išstudijavęs maralo eiseną, pakartojo jo judesius su medžiu ant galvos. Po to medis buvo iškirptas ir sumontuotas su elniu.

Bet sunkiausia M.Zacharovui buvo patvirtinti vaidmeniui dar vieną „Lenkom“ teatro aktorių V.Dolinskį, kuriam numatė pastoriaus vaidmenį. V.Dolinskis tuo metu buvo ką tik išėjęs iš kalėjimo (nuteistas už neteisėtas valiutines operacijas).

Kaip pasakojo Rusijos žiniasklaidai V.Dolinskis, iškart po pirmalaikio paleidimo M.Zacharovas jį pasikvietė į svečius: „Atėjau, sėdėjau kokias keturias valandas. M.Zacharovas norėjo pamatyti, ar aš neišsitatuiravęs, ar normaliai kalbu. O aš labai juokinga i ir jautriai pasakojau ir apie zoną, ir apie viską... „Lenkom“ teatre mane iškart įtraukė į spektaklius.

1977-ųjų vasario 1-ąją grįžau, o 3-iąją jau dirbau teatre: dar nesibaigus teistumui, nepriregistruotas Maskvoje... O vėliau pasipylė kvietimai į kiną, nors M.Zacharovui teko už mane kautis.“

M.Zacharovas apskritai viską sugebėjo – ir kautis, ir išgauti iš aktorių reikiamas reakcijas. Ir įsiskverbti į žiūrovų sielą ne metams – dešimtmečiams, kad jie vis kartotų: „Protingas veidas – tai dar ne proto požymis, ponai! Visos kvailystės Žemėje daromos būtent tokia veido išraiška.“ Ir alpstančia širdimi stebėtų, kaip sniego baltumo marškiniais vilkintis O.Jankovskis kyla virvinėmis kopėčiomis pasitikti savo mirties.

– Jūs tvirtinate, kad žmogus gali save pakelti už plaukų?

– Būtinai. Mąstantis žmogus tiesiog privalo kartkartėmis tai daryti.

* * *

– Mes nebemokame daryti mažų kvailysčių. Mes nebelendame pro langą pas mylimas moteris.“

* * *

– Juk jūs leidžiate skirtis karaliams.

– Na, karaliams, išskirtiniais atvejais, kaip išimtį, kai to reikia, tarkim, giminei pratęsti.

– Giminei pratęsti reikia visiškai ko kito.

* * *

J.Miunhauzen: „Nėra pagrindo? Žmogus sugriovė šeimą, išvijo lauk žmoną su vaiku.“

Sūnus Feofilas: „Kokiu vaiku? Aš karininkas!“

J.Miunhauzen: „Išvijo žmoną su karininku.“

* * *

– Turi meilužę – į sveikatą! Dabar visi turi meilužes. Betgi negalima leisti, kad jas vestų. Tai amoralu!

* * *

– Ko ji čia?

– Duoda pylos baronui.

– Ir ką sako?

– Aišku, ką – niekšas, sako. Psichas nenormalus, melagis nelaimingas.

– Ir ko nori?

– Aišku, ko – kad nemestų.

– Logiška.

* * *

– Aš netikėjau, kad jūs mirėte. Net kai laikraščiai pranešė, netikėjau. Kai laikė gedulingąsias pamaldas, netikėjau. Ir netgi kai jus laidojo, abejojau.

* * *

– Karas – tai ne pokeris! Jo negalima skelbti, kada šaus į galvą! Karas – tai... karas!

* * *

– Darykite, ką norite, bet kad po pusvalandžio miške būtų šviesu, sausa ir lokys!

* * *

– Nejaugi jums būtina užmušti žmogų, kad suprastumėte, jog jis gyvas?

* * *

– Vis pokštaujate?

– Seniai mečiau. Gydytojai draudžia.

– Nuo kada jūs pradėjote vaikščioti pas gydytojus?

– Iškart po mirties.

Baronas Miunhauzenas – istorinis asmuo. Tai Friedrichas Hieronymus von Munchhausenas, jis gyveno XVIII a. Vokietijoje, tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1744 m. vedė Rygos dvarininkaitę Jacobine von Dunten ir

kartu išgyveno daugiau kaip 40 metų.

Tapęs našliu vedė 17-metę Bernardiną von Brun, kuri taip linksmai gyveno, kad baronas atsisakė pripažinti santuokoje gimusią dukterį. Barono skyrybos su žmona buvo skandalingos ir baigėsi tuo, kad Bernardina pabėgo į užsienį, o baronas nuskurdo. Po to jis išvyko į nedidelį miestą Bodenverderį ir išgarsėjo tuo, kad atidarė medžioklės paviljoną, pavadintą „Melo paviljonu“, ir ten svečiams pasakodavo neįtikėtinas istorijas apie savo nuotykius snieguotoje Rusijoje.

Tačiau niekas už Bodenverderio ribų niekada nebūtų apie juos sužinoję, jeigu ne R.E.Raspe. Jis buvo bibliotekininkas, chemikas, archeologas, antikvaras, numizmatas, šiek tiek sukčius (kartą jo vos neareštavo, kai, dirbdamas pas Heseno-Kaselio landgrafą, pradėjo patyliukais prekiauti jam priklausančiais brangiais daikčiukais), tačiau į istoriją pateko dėl vienos knygos – apie baroną Miunhauzeną, kurio pasakojimus pats girdėjo.

49 puslapių brošiūra „Melagingos arba išgalvotos istorijos“ pirmą kartą buvo paskelbta angliškai (R.E.Raspe pabėgo į Angliją, kad nesėstų į kalėjimą gimtinėje) ir pamažu užkariavo Europą.