„Some Ember“ kuria nepakartojamą industrinės ir pop- šokių muzikos derinį, intensyviai plečiasi, koncertuodami įvairiose šalyse su tokiomis grupėmis kaip „Majical Cloudz“ ir „Wax Idols“.
Prieš koncertą Vilniuje „Some Ember“ muzikantas Dylanas Travisas papasakojo apie jį įkvepiančią muziką, bendradarbiavimą su Tamaryn, o taip pat žanrinius rėmus ir į juos netelpančią savo kūrybą.
– Kaip atsirado pavadinimas „Some Ember“, ką jis reiškia?
– „Ranka į ugnį / randu savo žarijas“ (Hand into the fire / found some ember of me) – tai teksto, parašyto vienai pirmųjų dainų šiam projektui, fragmentas. Nusprendžiau, kad šiose eilutėse užfiksuota mano muzikos esmė – susidurti su skausmu ir pačiu savimi bei ištirti šio susidūrimo pasekmes.
– Ar per grupės gyvavimo metus keitėsi jos koncepcija?
– Projektas „Some Ember“ visada buvo labai asmeniškas, sukosi apie mano solinę veiklą. veikdamas solo rėmuose. Iš pradžių tai ir buvo solo projektas, vieną kartą mes gastroliavome kaip grupė, vėliau kaip duetas, o dabar – vėl solo. Man pasisekė sutikti muzikantus, kurie padėdavo įgyvendinti mano muzikines vizijas.
– Ar keitėsi jūsų kūrybos estetika?
– Manau, kad EP „Meilės skolos“ (Debts of Love) yra pavyzdys kūrinio, kurį rašydamas aš labai daug senų įpročių išmečiau pro langą. Norėjau parašyti kūrinį, grindžiamą vokalinėmis harmonijomis ir nepaprastai niūriais, negausiais, laisvais garsų peizažais.
Kurdamas šį įrašą buvau tarsi kitoje emocinėje planetoje, o dabar suvokiu, kad anuomet stipriai atnaujinau savo kūrybinę praktiką. Manau, kad svarbu išbandyti naujus dalykus, atsiverti kūrybai protu ir širdimi.
– Jūsų kūryba vaizdingai apibūdinama kaip „garsinė peizažų, kurių nebėra, eisena“; „nuvedanti į gilią, tamsią, niūrią vietą, kur garsas gali pakeisti realybę“. Kiek jums svarbus muzikos vizualumas?
– Man juokinga, kai žmonės apibūdina garsinius dalykus vaizdu. Aš nelaikau savęs vizualiu menininku, ko gero esu labiau emocijų reiškėjas. Bet šiais laikais esame įpratę informaciją priimti akimis, taigi suprantu, kad muzikai yra svarbus vizualinis aspektas. Tai yra ir mano praktikos dalis.
– Anksčiau kalbėdamas apie savo muziką minėjote „naminį elektronikos elementą“. Ką turėjote omenyje, kaip tai veikia „Some Ember“ skambesį?
– Kai kurie „Ember“ skambesio elementai yra sukurti namie – visų gamybos ir įrašymo darbų ėmiausi pats. Čia slypi ir pliusai, ir minusai. Anksčiau turėdavau pagalbininkų, o dabar už visas detales atsakau pats. Žinoma, tai stipriai veikia mano formuojamą skambesį!
– „Some Ember“ įkūrėte po automobilio katastrofos, už kompensaciją įsigyjęs sintezatorių. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Manau, labiau muzika negu nelaimė. Tuo metu Ouklende, Kalifornijoje, gyvenau gana skurdžiai, daug ko negalėjau sau leisti. Kompensacija už autoavariją buvo pirmoji proga įsigyti sintezatorių. Tuo metu labai norėjau kurti muziką, taigi tai ir padariau.
– Ar tiesa, kad kurdamas muziką siekiate katarsio?
– Mane domina muzikos gydomoji galia, o katarsis – būtinas to gydymo žingsnis.
– Kūrėte skirtingų žanrų muziką – „goth“, pop-, šokių. Kaip jūsų kūryboje įvyko šie žanro virsmai?
– Visada kūryboje stengiuosi nepaisyti žanrinių rėmų. Jaučiu, kad tai vienintelis sąžiningas būdas kurti.
– Kaip paveikė jūsų kūrybą, jus kaip muzikantą persikėlimas į Berlyną?
– Paveikė dvejopai. Pirmiausia susipažinau su šio miesto elektroninės muzikos kultūra, kurioje siekiama atkurti tam tikrus garsus ir skambesius. Daug sužinojau apie erdvės svarbą elektroninėje muzikoje.
JAV koncertų erdvės negali pasigirti geromis garso sistemomis, jei jos ten iš viso yra, o Berlyne į garsą žiūrima rimtai.
Antrasis pokytis buvo bendresnis – kita kalba, kultūra ir nauji saviraiškos bei bendravimo būdai man suteikė daugiau tikėjimo tuo, ką darau, negu kada nors anksčiau.
– Ar žmonės, su kuriais kuriate, turi įtakos jūsų muzikai?
– Be abejo. Mano draugai ir bendradarbiai tiesiogine prasme yra mano gyvenimo ir kūrybos linija. Muzika negali egzistuoti vakuume – ja turi būti dalijamasi su kitais. Man be galo malonu sutikti žmones, kuriems rūpi mano muzika ir kurie nuoširdžiai išsako savo nuomonę, mintis apie ją. Manau, tai būtina.
– Ar semiatės įkvėpimo iš kitų šių dienų muzikantų?
– Klausausi įvairios ambientinės ir eksperimentinės muzikos klausytojas ir esu apsėstas daugelio šiuolaikinių menininkų: Williamo Basinski, Timo Heckerio, OPN, Kali Malone, Varg, Caterinos Barbieri, „Eartheater“. Sąrašą galėčiau tęsti, o kur dar menininkai, kuriuos aš pažįstu asmeniškai!
Mane įkvepia tiek daug menininkų, kad kartais tai primena begalinio potvynio bangą. Tačiau esu dėkingas už tai.
– Ar galėtumėte įvardyti didžiausią kūrybiškumo pamoką jums kaip muzikantui?
– Atkaklumas yra svarbiausias kūrybiškumo aspektas. Neįmanoma būti kūrybingam, jei neskiriate laiko ir energijos kurti, taip pat erdvės žlugti ir daryti klaidas. Nesėkmių baimė sukelia kūrybinį paralyžių. Tai pamoka, kurią nuolat sau primenu.– Kaip apibūdintumėte koncertų su Tamaryn patirtį?
– Kaip apibūdintumėte koncertų su Tamaryn patirtį?
– Tai menininkė, kurios muzika žaviuosi metų metus, tačiau susipažinau su ja neseniai. Ši kelionė į Europą – mums pirmasis išbandymas. Labai džiaugiuosi galimybe koncertuoti su ja.
Atskleisiu, kad turo metu taip pat grosiu bosu jos grupėje. Buvo be galo smagu mokytis ir repetuoti jos dainas – kai kurių klausiausi šimtus kartų!
– Esate savamokslis muzikantas. Kada pirmą kartą susidūrėte su muzika, pradėjote kurti?
– Mokykloje dainavau chore ir mokykliniuose miuzikluose, tad žinojau, kad turiu balsą. Gana muzikali yra ir mano šeima: tėvas kuria mandolinas, koncertuoja bliugraso grupėse.
Tačiau mane rašyti ir atlikti savo paties muziką įkvėpė ameriketiška „indie“ muzikos scena ir jos menininkai, ypač Philas Elvrumas. Buvo išties įdomu patirti, kaip laisvai, originaliai jie kuria, valdo įvairias priemones.
Aš taip pat išpažįstu kūrybinę laisvę ir sąžiningą mąstymą. Man svarbu, kad tarp klausytojo ir menininko užsimegztų tiesioginis ryšys.
– Ar egzistuoja įkvėpimas?
– Taip. Apibūdinčiau jį kaip energiją, dovanojamą vieno menininko kitam bendraujant kūryboje. Tam reikia pasiaukojimo. Tai viena iš aukščiausių dosnumo formų.
